Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežius pabrėžė Velykų šiuolaikiškumą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina kūdikį per Velykų iškilmes

Popiežius per Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės Vakarienės Mišias plovė ir šluostė kojas dvylikai pasauliečių vyrų

Prie kryžiaus prikaltas atgailautojas Filipinuose geria vandenį

Maltoje Šv. Velykų procesijoje nešama prisikėlusį Jėzų vaizduojanti statula

Daugiau kaip 100 tūkstančių Pietų Korėjos krikščionių susirinko į šv. Velykų pamaldas Seulo olimpiniame stadione

Kvietė ieškoti taikių sprendimų tarptautinėje politikoje

Praėjusios Didžiosios savaitės ir Velykų pamaldoms vadovavęs popiežius Benediktas XVI, kuris balandžio 19 dieną paminėjo savo išrinkimo į Petro sostą pirmąsias metines, vėl susilaukė didžiulio dėmesio homilijose išsakytomis mintimis. Ypač reikšmingas buvo jo Velykų sekmadienį po šv. Mišių padarytas tradicinis kreipimasis „Urbi et orbi“, kelis kartus pertrauktas į Šv. Petro aikštę susirinkusių 150 tūkstančių maldininkų plojimų. Kreipimesi buvo paminėtos ir šių dienų pagrindinės tarptautinės politikos aktualijos. Šventasis Tėvas pakvietė taikiai spręsti sudėtingos padėties Irake klausimą bei ieškoti garbingos išeities stiprėjančioje branduolinėje priešpriešoje.

Benediktas XVI pabrėžė, jog, aptariant „krizių, susijusių su branduoline energija, rimtomis ir lojaliomis derybomis, klausimą, būtina pasiekti visų šalių savigarbą tenkinančius sprendimus“. Nors šiame savo komentare Popiežius neįvardijo konkrečios šalies, tačiau beveik visi suprato, jog tai susiję su stiprėjančiu susirūpinimu dėl Irano nepaklusnumo tarptautinės bendruomenės reikalavimams suspenduoti savo branduolines programas. Ši teokratinio režimo valdoma musulmoniška Artimųjų Rytų šalis teigia siekianti vystomą branduolinę energetiką naudoti tik taikiems tikslams, tačiau Vakaruose baiminamasi, kad ši technologija gali būti panaudota ir ginkluotei kurti. Šiame regione branduolinį ginklą kol kas turi tik Izraelis.

Šventasis Tėvas susilaukė šiltų ovacijų, kai, kalbėdamas apie sudėtingą konfliktą Irake, jis meldė prisikėlusiojo Viešpaties pagalbos, jog pagaliau būtų įveiktas negailestingas smurtas, atimantis daugelio žmonių gyvybes. Benediktas XVI širdingai linkėjo, kad tie, kurie yra įvelti į kelis dešimtmečius trunkantį konfliktą Šventojoje Žemėje, pagaliau įsitrauktų į „kantrų ir ištvermingą dialogą“ ir kad tokiu būdu būtų „pašalintos senos ir naujos kliūtys“ trokštamoms deryboms.

Popiežius kreipėsi į visą tarptautinę bendruomenę, kad ji ne tik rūpintųsi Izraelio saugumu, bet ir padėtų „palestiniečių tautai įveikti kasdienio gyvenimo sunkumus ir užsitikrinti ateitį sukuriant savąją valstybę“.

Jo kalboje vėl buvo paminėtos vargstančios Afrikos problemos, ypač Sudano regionas Darfūras, kuriame gausūs pabėgėliai kenčia vyriausybinės kariuomenės išpuolius ir gamtos stichijos išbandymus. Pabrėždamas padėtį Lotynų Amerikoje, jos prieštaringus politinius procesus ir ekonominę stagnaciją, Šventasis Tėvas meldė Prisikėlusiojo dvasios, kad ji pažadintų naują dinamizmą tame katalikiškame kontinente, kad ten, „vadovaujantis santarvės ir veiklaus solidarumo vertybėmis, būtų pagerintos milijonų žmonių gyvenimo sąlygos... ir būtų sutvirtintos demokratinės institucijos“.

Savo kreipimąsi popiežius Benediktas XVI pradėjo Velykų evangeliniu šūkiu „Kristus prisikėlė“, kartu pažymėdamas, jog šiuo laikotarpiu „bažnyčiose uždegta Velykų žvakė simbolizuoja žmonijai Kristaus šviesą, kuri nugalėjusi nuodėmės ir blogio tamsybę spindi visiems laikams“. Priminęs angelo žodžius prie Išganytojo kapo atėjusioms moterims – „nėra Jo čia, Jis prisikėlė“, – Šventasis Tėvas patvirtino, kad „Dievo Sūnaus nėra kape, nes Jis negali būti mirties įkaitas, ir kapas negali laikyti „Gyvojo“, kuris pats yra gyvybės šaltinis“.

Pabrėžęs, jog prisikėlimu „Šabo Viešpats užbaigė kūrimo darbą suteikdamas žmogui ir visai kūrinijai Dievo vaikų garbės laisvę“, Benediktas XVI sakė, kad, Jėzui užbaigus šį nepaprastą darbą, Jo „bedvasį kūną persmelkė gaivinantis Dievo alsavimas ir, išsiveržęs iš kapo krantų, Jis šlovingai prisikėlė“. Šiuo prisikėlimu per ypatingą grynosios meilės aktą Jėzus žemei „atvėrė dangaus duris“. Krikšto sakramento įterpiančios galios dėka Kristaus prisikėlimas tampa ir mūsų visų prisikėlimu. Ypač šiais laikais, kupinais netikrumo ir nerimo, krikščionys prasmingai išgyvena tą „prisikėlimo įvykį, kuris perkeitė mūsų gyvenimą, perkeitė visos žmonijos istoriją“. Iš prisikėlusiojo Kristaus tikisi vilties „visi tie, kurie yra surakinti kentėjimų ir mirties grandinių ir kurie gal net nepažįsta paties Viešpaties“.

Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas linkėjo, kad „visur tebūna juntama prisikėlusio Viešpaties gyvybės, taikos ir laisvės jėga“, kad trečiojo tūkstantmečio žmonės nebijotų atverti Jam širdies. „Tik Viešpaties Evangelija visiškai numalšina kiekvieno žmogaus širdyje glūdintį taikos ir laimės troškimą“, – sakė Popiežius. Po tradicinio palaiminimo „Romos miestui ir visam pasauliui“ Benediktas XVI pasveikino tautas su Kristaus prisikėlimo švente net 63 kalbomis. Lietuviškai jis pasakė: „Linksmų šv. Velykų!“

Prisikėlimas – kokybinis šuolis žmonijos istorijoje

Ne mažiau įspūdinga buvo popiežiaus Benedikto XVI homilija, pasakyta Didžiojo šeštadienio, Velyknakčio, budėjimo pamaldose, kurioms jis balandžio 15-osios vakarą vadovavo Šv. Petro bazilikoje. Vigilijos metu Šventasis Tėvas palaimino ugnį, kuria įžiebė Velykų žvakę. Jis suteikė Krikšto sakramentus septyniems katechumenams iš Albanijos, Baltarusijos, Japonijos, Kamerūno, Kolumbijos ir Peru. Ilgiau nei tris valandas trukusiose šv. Mišiose tą vakarą perpildytoje Vatikano katedroje dalyvavo apie septynis tūkstančius maldininkų.

Benediktas XVI homiliją pradėjo žodžiais, kuriais angelas kreipėsi į prie Jėzaus kapo atėjusias moteris: „Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“. Bet tuos pačius žodžius evangelistas sako ir visą laiką, taip pat ir šių dienų žmonėms, kad Jėzaus prisikėlimas nėra tik praeities reikalas, kad Išganytojas gyvas, Jis eina priekyje mūsų kviesdamas iš naujo atrasti savąjį gyvenimo kelią, suvokti tikrąją jo prasmę. Supratimas, jog Kristus neliko kape, jog Jo kūnas priklauso ne mirusiųjų, bet gyvųjų pasauliui, sudaro tikrąjį Velykų džiaugsmą, sakė Šventasis Tėvas.

Toliau homilijoje jis apmąstė „prisikėlimo“ sampratos reikšmę kiekvienam iš mūsų, visam pasauliui, jo istorijai. Kristaus prisikėlimas „naudojant evoliucijos teorijos žodyną, yra didžiausia „mutacija“, lemtingiausias šuolis į visiškai naują plotmę, kokios anksčiau nėra buvę visoje ilgoje gyvybės vystymosi istorijoje ir kuri esmingai susijusi su mumis visais ir visa žmonija“, kalbėjo Popiežius. Velykų rytą įvykusį prisikėlimą taip pat galima teisingai aiškinti, jeigu iš anksto priimsime tai, kad Jėzus nebuvo vien tik žmogus, apsiribojęs savuoju „aš“, kad Jis buvo „viena realybė su gyvuoju Dievu“. Jėzuje žmogus ir Dievas buvo susijungę viename asmenyje, ir ši egzistencinė bendrystė buvo esminė galutiniam mirties įveikimui ir gyvybės pergalei.

Ta egzistencinė bendrystė gali būti suprasta ir kaip visiška vienybė su Dievo meile, o „meilė yra reali jėga prieš mirtį, ji yra stipresnė už mirtį“, aiškino savo homilijoje Benediktas XVI. Todėl Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo didysis meilės aktas, kaip ir „Prisikėlimas buvo tarsi galingas šviesos blyksnis, milžiniškas meilės proveržis“, kuris davė pradžią naujai gyvenimo plotmei, perkeitimo būdu Paskutinėje vakarienėje integravusiai ir materiją. Popiežius pabrėžė, kad šis Velykų slėpinys nėra tik koks praeities stebuklas, bet kokybinis šuolis visoje istorijos „evoliucijoje“, nukreiptas į dabartį ir gyvenimo ateitį, taip pradedant nuo Kristaus esmingai susietas su mūsų kasdieniu gyvenimu, savąja perkeičiamąja jėga.

Ši transformuojanti galia trykšta iš tikėjimo ir Krikšto sakramento priėmimo, kuris yra ne vien tik formalus įsitraukimo į bažnytinę bendruomenę aktas, ne vien tik apsivalymas ir sielos nuskaistinimas. Krikštas „yra tikroji mirtis ir prisikėlimas, atgimimas ir persikeitimas naujajam gyvenimui“, sakė Šventasis Tėvas. Šį mokymą jis parėmė apaštalo šv. Pauliaus išreikšta pastaba Laiške galatams, kad Krikšto perkeista žmogiškoji tapatybė reiškia, jog „aš gyvenu, tačiau nebe aš, o manyje gyvena Kristus“. Taip išsilaisvinę iš savojo „aš“ izoliacijos vienybėje su Kristumi pereiname į naują gyvenimo plotmę ir tai yra tikroji krikščioniškosios būties prasmė, priklausymas ne praeičiai, bet nemirtingai ir palaimingai amžinybei.

Kryžiaus kelio kančios ir paguodos ženklai

Balandžio 14 dienos vakarą Romos Koliziejuje užbaigdamas tradicinę Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio procesiją, popiežius Benediktas XVI taip pat kvietė tikinčiuosius į evangelinius Kristaus kančios įvykius žvelgti ne tik kaip į istorinę praeitį, bet į realią dabartį, kurioje visi dalyvaujame. „Kryžiaus kelias nėra praeities dalykas, kažkada ir kažkur seniai įvykęs, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Viešpaties kryžius apima visą pasaulį, Jo kryžiaus kelias kerta visus kontinentus ir visus amžius. Mes negalime likti žiūrovais šiame Kryžiaus kelyje. Esame į jį įtraukti ir turime rasti savo vietą jame“.

Į senąją pirmųjų krikščionių kančios vietą Koliziejų šiemetinėms Kryžiaus kelio apeigoms buvo susirinkę daugiau kaip 50 tūkstančių maldininkų, kurie savo rankose laikė uždegtas žvakes ir fakelus. Pernai Kryžiaus kelio 14-os stočių mąstymus jau sunkios ligos surakintas popiežius Jonas Paulius II buvo paprašęs parengti kardinolą Jozefą Ratcingerį, dabartinį jo įpėdinį Benediktą XVI. Šiemet tas meditacijas sukūrė Popiežiaus vikaras Romos miestui valstybei arkivyskupas Andželas Komastris.

Pabaigos žodį, be iš anksto parengto teksto, taręs Benediktas XVI pabrėžė, kad dalyvaujant Kryžiaus kelyje neįmanoma likti abejingiems, šiuo atžvilgiu neutralumas reikštų blogio pasirinkimą. Pilotas, būdamas intelektualas skeptikas (tokių „skeptikų“ tikra gausybė ir šiandien – M.B.), bandė užimti neutralią poziciją ir likti nuošalyje, tačiau taip darydamas iš esmės jis stojo neteisingumo pusėn, besirūpindamas tik savo karjeros saugumu. „O mes turime rasti savo vietą Kryžiaus kelyje“, – pakartojo Šventasis Tėvas, nurodydamas, kad jame kaip veidrodyje atsispindi ir šiandieninės žmonijos rūpesčiai bei kentėjimai.

„Ant Kristaus kryžiaus mes šiandien matome apleistų ir išnaudojamų vaikų kentėjimus, išpuolius prieš šeimą, pasaulio pasidalijimą tarp arogantiškų turtuolių, kurie nemato Lozoriaus prie durų ir skurdo tos daugybės žmonių, kurie kenčia dėl bado ir troškulio“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Bet kartu jis pastebėjo, kad Kryžiaus kelio stotys neša ir didelę paguodą, ypač matant Išganytojo Motiną, likusią ištikimą gerumui „iki mirties ir po mirties“, matant drąsią moterį Veroniką, kuri išdrįso parodyti solidarumą kenčiančiam Jėzui, taip pat afrikietį Simoną Kirenietį, padėjusį nešti kryžių.

Kaip žemiškoje kelionėje nesibaigia kančios stotys, taip pat nesibaigiantys yra ir paguodos ženklai, kuriuos pateikia gausybės šventųjų herojiškas gyvenimo liudijimas. Šventasis Tėvas paminėjo Kryžiaus kelyje tikėjimo uolumą ir meilės ugnį radusį apaštalą šv. Paulių, šv. Augustiną, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Vincentą Paulietį, šv. Maksimiljoną Kolbę, Motiną Teresę iš Kalkutos. Popiežius pakvietė visus dalyvauti tame „kelyje su Jėzumi ir už Jėzų, gėrio, tiesos, drąsos ir meilės kelyje“. Taigi teisingai suprastas Kryžiaus kelias nėra tik pasaulio vargų išvardijimas, nėra tik neefektyvus moralizavimas ar nieko nepakeičiantis protesto šauksmas. Kaip mokė Jonas Paulius II, šis Kryžiaus kelias yra „gailestingumo kelias, suvaržantis blogį“, todėl kartu ir „išganymo kelias“.

Sekti Viešpaties „kojų mazgojimo“ pavyzdžiu

Didįjį ketvirtadienį, balandžio 13 dieną, popiežius Benediktas XVI aukojo dvejas šv. Mišias: tos dienos rytą Šv. Petro bazilikoje buvo celebruojamos krizmos pamaldos, kuriose Šventasis Tėvas kartu su koncelebruotojais atnaujino kunigystės šventimus bei pašventino sakramentams skirtus aliejus, o vakare Laterano Šv. Jono bazilikoje vadovavo Paskutinės Vakarienės liturgijai, kurioje, sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, dvylikai asmenų nuplovė kojas. Žiniasklaidoje ta proga buvo atkreiptas dėmesys, kad popiežius Benediktas XVI plovė kojas ne 12 kunigų, bet pasauliečių, – įvairių katalikiškų judėjimų ir organizacijų atstovų, – kartu atgaivindamas popiežiaus Pauliaus VI įvestą ir iki 1985 metų praktikuotą tradiciją. 1978-aisiais pontifikatą pradėjęs Jonas Paulius II taip pat kelerius metus laikėsi šios (kojų plovimo pasauliečiams) tradicijos, tačiau vėliau pasirinko kunigus.

Paskutinės Vakarienės šv. Mišių homilijoje komentuodamas Evangelijos skaitinius, kad Jėzus, „mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo“, popiežius Benediktas XVI aiškino, jog Dievas myli ir neapleidžia netgi puolusio savo kūrinio žmogaus. Jo meilė siekia tiek toli, kad Jis, apleidęs savo dievišką šlovę, nusižemina iki mūsų, plauna mūsų purvinas kojas, kad mes būtume verti sėsti prie Jo stalo. Taigi iš esmės „kojų plovimo“ gestas patvirtina Dievo šventumą, Jo meilės galią, kuri „yra apvalanti ir išgananti galia“. Ir šiandien per Krikšto ir Atgailos sakramentus Kristus nuolat mus apvalo, rodydamas savo begalinį gailestingumą ir meilę „iki galo“.

Tačiau mūsų atsakas ne visada būna adekvatus, kaip nurodo ir pats Jėzus savo apaštalams, sakydamas, kad „jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Šis Dievo atmetimo slėpinys, kaip homilijoje aiškino Šventasis Tėvas, atsiskleidė ir per Paskutinę Vakarienę per išdaviką Judą. „Judas vertina Jėzų galios ir sėkmės sąvokomis, jam tik šie dalykai yra realūs, o meilė neturi reikšmės, – kalbėjo Benediktas XVI. – Jo godumas pinigams yra svarbesnis už bendrystę su Jėzumi, svarbesnis už Dievą ir Jo meilę“. Kartu Viešpats perspėja ir šių dienų žmones, kad jų egoizmas neužgožtų tikrojo žmogiškumo, išreiškiamo meile artimui iki visiško atsidavimo ir aukos.

Jėzus pats nurodo, kad „aš jums daviau pavyzdį“, „todėl ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“, teigiama Evangelijoje pagal Joną. Popiežius homilijoje paaiškino, jog sekti tuo Viešpaties pavyzdžiu, vadinasi, nebijoti nusižeminimo, turėti drąsos gerumui, pasirengti priimti visus sunkumus kitų tarnystėje. Gilesnė „kojų mazgojimo“ poelgio prasmė yra abipusis apsivalymas, vienas kito priėmimas ir pakantumas bei sušventinimas, „taip įvedant save į dieviškosios meilės sakramentą“, būnant vertiems priartėti prie Viešpaties stalo.

Reuters nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“