|
Nenusigąskite! Jis prisikėlė!
Kauno arkivyskupo sveikinimas
Velykų rytą artimiausių Kristaus draugų nuotaikos buvo labai niūrios. Moterys, norėdamos atlikti paskutinį patarnavimą nukryžiuotam Mokytojui, skubėjo prie Jo kapo ir buvo susirūpinusios, kas nuritins akmenį nuo jo angos. Tačiau tas rūpestis buvo visai nereikalingas akmuo jau buvo nuristas. Angelas bandė padrąsinti moteris: Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra (Mk 16, 6), tačiau šie žodžiai jas dar labiau sutrikdė. Evangelistas Morkus rašo, kad moteris buvo pagavęs drebulys ir siaubas (16, 8). Tokie buvo pačių artimiausių Jėzaus sekėjų išgyvenimai pirmųjų Velykų rytą.
Šis pasakojimas yra labai brangus ir paguodžiantis mus, kupinus rūpesčių ir baimės, nes dažniau matome ne prisikėlimo ženklus, bet duobkasius, laidojančius žmonių viltis tiesos žodį, gyvybiškai reikalingą teisingumą ir pagarbą paprastam žmogui. Labai svarbu, kad nūdienos duobkasių darbai nenustelbtų Velykų angelo žinios, jog Kristus yra gyvas ir viešpatauja. Jis yra istorijos Dievas, kuris ištars paskutinį žodį, vieniems paskelbdamas amžinąsias Velykas, o kitiems amžiną atmetimą.
Per visą Gavėnią netilo kalbos apie Lietuvos bėdas, kurias minėjo net Prezidentas savo metiniame pranešime. Lietuvos žmonėms didelį rūpestį kelė politinio gyvenimo priklausomybė nuo didelių pinigų. Vis atkakliau buvo siekiama naikinti tradicinę šeimą ir įteisinti gėjų kultūrą. Buvo daug diskutuota apie teisėtvarkos krizę, keliančią nepasitikėjimą pačia valstybe. Dažnai klausėmės akiplėšiškiausio melo, kuriuo buvo maitinama mūsų dvasia.
Visos šios kalbos nebuvo atsitiktinės. Jas pagimdė nūdienos tikrovė, tokia pat sunki kaip akmuo ant Kristaus kapo. Tačiau ir tokios tikrovės akivaizdoje neturime teisės panirti į juodą neviltį, nes, į pasaulį žvelgdami Kristaus akimis, nešamės pergalės žinią. Apaštalas Paulius primena ją: Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios (Rom 6, 9 ). Kristus yra nepalaidojamas. Per penkiasdešimt okupacijos metų buvo bandoma pašalinti Kristų iš visuomenės gyvenimo, o Jo vardą ištrinti iš mūsų sąmonės. Ar galime įsivaizduoti didesnę Lietuvos ir Bažnyčios bėdą kaip anuomet, kai horizonte nesimatė jokių prisikėlimo ženklų? O ir tuomet žmonės išsaugojo viltį, kad išauš prisikėlimo rytas. Ir jis išaušo.
Mums, Prisikėlusio Kristaus draugams, ne tik Velykų rytą, bet visuomet, net tada, kai aplinkui tamsu, šviečia viltis. Balandžio pradžioje prisiminėme šviesaus atminimo popiežių Joną Paulių II minėdami pirmąsias jo mirties metines. Vienas kompartijos veikėjas pasakojo įspūdžius, kuriuos jam paliko Varšuvoje, Pergalės aikštėje, Popiežiaus apsilankymo proga pastatytas kryžius ir minios giedama Sveika, Marija. Jo žodžiais, ši giesmė skambėjo kaip antikomunistinis himnas. Šalia stovėjęs žmogus pasakė: Viskas baigta, tai socializmo Lenkijoje pabaiga. Nuodėmę ir mirtį nugalėjęs Kristus šiandien, panašiai kaip anuomet, lengvai gali nuritinti visus akmenis, kurie slegia mūsų visuomenę ir pavienius žmones, bet kad tai įvyktų, reikia mūsų asmeninio prisikėlimo ir prisidėjimo prie Kristaus pergalės. Prisidėjimo, panašaus į Švč. Mergelės Marijos pasiryžimą prisiimti pasaulio Gelbėtojo bendradarbės pareigą. Ji nesvyruodama pasakė angelui: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38).
Daug kas gali mus gąsdinti: smurtaujantys žmonės, moralės nepaisantys politikai ir valdininkai, o svarbiausia sunkus Lietuvos kelias į ateitį. Gali gąsdinti moralinė sumaištis Europoje, kai krikščioniškos vertybės stumiamos į šalį, griaunama šeima ir ginamas su žmogaus prigimtimi nesuderinamas elgesys. Tačiau Kristaus prisikėlimas drąsina ir kviečia nebijoti darančių pikta. Reikia bijoti tik savo abejingumo ir neveiklumo tuo metu, kai melą bandoma paversti tiesa, kai neteisingumas tampa gyvenimo norma ir kai mūsų akivaizdoje skriaudžiamas apsiginti nepajėgiantis žmogus. Reikia bijoti užmiršti Kristus žodžius: (...) kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40).
Per šešiolika Nepriklausomybės metų mes buvome per daug pasyvūs ir laukėme, kad tautos gyvenimą į gera pakeis turintieji daug pinigų ar valdžios. Tokios nelemtos laikysenos išmokome per sovietmetį, kai Kremlius nuspręsdavo, ką ir kiek mums reikia duoti, kad išliktume tylūs ir klusnūs totalitarinės sistemos sraigteliai. Prisikėlęs Kristus kviečia mus būti atsakingais dabarties kūrėjais. Šaunu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nesusitaiko su melu bei kerojančiu blogiu ir turi drąsos pasakyti jam tvirtą Ne. Sakydami blogiui Ne, jie teigia gyvybės kultūrą, sąžiningą verslą, nenupirktą politiką ir sąžiningą teisėtvarką. Džiugu, kad ne tik suvokiama, jog moralė turi būti tautos pagrindas, kad ne tik apie ją kalbama, bet ir pradedama jos paisyti. Prisikėlęs Kristus į Velykų pergalės žygį pirmiausia kviečia mus, jo draugus ir sekėjus. Šiame pergalės žygyje pirmas ir svarbiausias darbas, kurį mums reikia atlikti tai atmesti melą, nuodijantį mūsų gyvenimą, ir pradėti gyventi tiesoje, nes melas pavergia, o tiesa išlaisvina.
Sveikindamas jus, mielieji Lietuvos žmonės, Kristaus prisikėlimo šventėje, linkiu paties svarbiausio visuomet išlikti prisikėlusiais savo dvasia. Linkiu išsaugoti viltį, kad prisikėlęs Kristus išves mus iš visų dabarties sutemų. Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus (...) tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui (2 Tes 2, 16-17).
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
© 2006 XXI amžius
|