|
Išlaikykime trapų velykinį džiaugsmą
Panevėžio vyskupo velykinis laiškas
Sveikinu visus kunigus, visus Dievui pasišventusius ir visus tikinčiuosius. Su šventuoju apaštalu Pauliumi linkiu visiems: Jei esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse (Kol 3,1). Šiandien akys pačios kyla į dangų Kristus prisikėlė! Jis nugalėjo mirtį ir nuodėmę! Dangus plačiai atsivėrė mums! Žvelgiame į dangų ten Jis mūsų visų laukia! Šiandien visi džiūgaujame! Bet kaip rytoj? Kaip išlaikyti Velykų džiaugsmą? Būkime realistai: šventinis pakilimas kartais toks trapus!
Kartą dvi merginos Velykų naktį grįžta iš Didžiosios savaitės pamaldų vienuolyne. Kas per apeigų grožis! Jos giedojo, meldėsi; tris dienas taip meldėsi, kad jaučiasi lyg naujai gimusios. Važiuodamos naktį per mišką, vis dalijasi tuo nuostabiu dvasios džiaugsmu. Staiga prožektorių šviesoje mato: kelio pakraštyje guli vyras. Vienas tokiame tuščiame kelyje... Gal nelaimė? Susirgęs? Gal sužeistas? Mirštąs? O gal girtas? Gal specialiai atsigulė, kad užjaučiantys žmonės sustotų, o jo draugai tykoja miške? Sustosi, ir baigta... Tad spusteli pedalą, mašina trukteli ir greitai nulekia, virpulys, apėmęs širdį, nurimsta. Bet ramybė kažkodėl negrįžta: nebedrįso kalbėtis ir apie šventines iškilmes. Nutilo. Ir namie vis jautė, kad gražiąją Didžiąją savaitę išdavė, Velykas išdavė. Tris dienas meldėsi, jausdamos Tą, kuris kentėjo, kuris buvo išduotas, apleistas, nerado paguodos. Tris dienas! O nepraėjo nė paskutinė diena, ir sutiko Jį, ir nepažino Jo. Išvažiavusios iš miško artimiausiame kaime galėjo sustoti, grįžti atgal su kitais žmonėmis. Taip būtų buvę protingiausia. Bet pasielgė taip, lyg nieko nebūtų mačiusios. O Jis yra pasakęs: Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte (Mt 25,40).
Negaliu užmiršti dzūko bitininko Stasio, kurį dėl jo gyvo religingumo pravardžiavo davatkinu. Jo kaimynas stribas jį peršovė, bandantį pabėgti nuo tremties, todėl jis grįžo luošas. Ir štai tas kaimynas sunkiai suserga, kosti per naktis net uždusdamas. Stasys neša jam stiklainį medaus: Kaimynėli, gerk su karšta arbata, kosulys praeis. O šis atkerta: Žinau, kodėl atėjai, nori man įsiūlyti kunigą. Nieko nebus. Stasys šypsosi: Kaimynėli, nenoriu tavęs erzinti, kad tik pasveiktum. Jei palengvės ir dar norėsi medaus, atsiųsk žmoną...
Kaimynas geria medų, ir kosulio nelieka. Susimąsto: Nė vienam iš mano draugų komunistų nerūpi, kad sergu. Tik šitam maldingajam! Tik jam vienam, kurį taip nuskriaudžiau... Ir rytą siunčia žmoną pas kaimyną, kad pakviestų kunigą...
Ne, mūsų prisikėlimas negali būti toks gležnas, kaip anų merginų. Jis turi būti toks tvirtas, kaip to tikro tikinčiojo dzūko. Velykų naktį ar per išpažintį pažadėjome pačiam Dievui neapsileisdami tikėti švęsti šventadienį, kasdien pasimelsti. Baisus daiktas, kai sekmadieniais ar net per Kalėdas, Velykas dirba parduotuvės ar net įmonės. Pagailėkime, brangieji, tų, kurie turi dirbti tomis dienomis, neikime į parduotuves šventą dieną leiskime ir jiems švęsti. Juk ir jie turi šeimas, vaikų. Kai lankomės parduotuvėse šventą dieną, užmušame jų dvasią, sako mons. Alfonsas Svarinskas. Nebūkime abejingi! Atkaklumo ginant šventus dalykus galėtume mokytis iš musulmonų. Vien tikėjimas yra mūsų ateitis ir tikrasis Lietuvos prisikėlimas! Dabarties nesiliaujančios neteisybės ir skandalai šaukte šaukia: be tikėjimo Lietuvoje nėra ir sąžinės! Dažnai klausiame savęs: kada Lietuva prisikels iš visokių blogybių? Kada joje viešpataus vien gėris? Pradžia mumyse, tik mumyse! Lietuvos prisikėlimui būtinai reikia gyvo mūsų tikėjimo. Tad savo gyvu tikėjimu ir malda prikelkime Lietuvą mūsų!
Vyskupas Jonas Kauneckas
© 2006 XXI amžius
|