|
Ramybė Jums!
Nėra dvasinių atostogų krikščionims, nes ir po Velykų Bažnyčia, kviesdama tikinčiuosius tebešvęsti Kristaus Prisikėlimo šventes (liturginis Velykų laikotarpis trunka iki pat Sekminių), trokšta, kad visi mirtį Nugalėjusiojo sekėjai, vis labiau pažindami visus Jo gyvenimo įvykius, taptų Jo tikėjimo, meilės ir ramybės švyturėliais.
Nenorėdamas rašyti: ryškiais švyturiais, bet prisimindamas posakį: Geriau uždegti degtuką, nei skųstis tamsa, manau, kad ir mažiausia geraširdžio žmogaus spingsulės švieselė gali būti pakankamai ryški ir pastebima tiems, kurių vidinės akys pernelyg ilgai skendėjo tamsoje.
Šiuos žodžius pritaikykime apaštalams, kurie po Kristaus mirties buvo atsidūrę abejonių aklavietės tamsybėje, nes stokojo dieviškosios malonės tikėti į Tą, kuris, būdamas pati Tiesos pilnatvė, taip aiškiai ne vieną kartą savo mokiniams buvo kalbėjęs, jog trečią dieną prisikels iš numirusių (plg. Mt 17, 9). Kai dėl žydų baimės kambaryje užsirakinę apaštalai, matyt, drauge būdami ne vien buvo suglumę, bet tikėtina, kad jų širdyse blykčiojo didžio Jėzaus ilgesio kibirkštys, tada jie (visiškai nelauktai) staiga išvysta Tą, kuris, sveikindamas juos, apsireiškia jiems kaip ryškiausia saulė.
Tačiau net ir tuomet, kai Prisikėlusysis jiems dovanojo ramybę (plg. Jn 20, 19), jie dar nebuvo pajėgūs ją priimti ir už tai Jam dėkoti. Priešingai. Užuot kaip Marija Magdalietė, jie būtų stengęsi iš nenusakomo džiaugsmo apkabinti gyvojo Dievo Sūnaus kojas, deja, jų parpuolimas prieš Jį buvo kitoks. Jie suklupo ties savo netikėjimo akmeniu, kuris dar nebuvo nuritintas nuo jų širdies angos ir todėl pelnytai iš Atpirkėjo lūpų jie sulaukė priekaištų (plg. Mk 16, 14).
Tačiau neilgai apaštalai buvo sutrikę dėl to, kad juos Viešpats pabarė dėl jų širdies kietumo. Netrukus prisikėlęs Jėzus savo pačiu buvimu, krikščioniškos vilties bei tikėjimo žodžiais ir taip pat savo žaizdų randų parodymu juos taip antgamtiškai sustiprino, kad Jis pagaliau visiems laikams sunaikino jų abejonių ir netikėjimo sutemas.
Nuo šiol jų širdys tapo pasiruošusios eiti ir visur skelbti Evangeliją (plg. Mk 16, 20).
Ar dar yra mūsų širdyse kokių nors Jėzumi netikėjimo abejonių ūkanų, kurioms išsisklaidžius, tik tuomet galėsime tapti drąsesniais gerosios Naujienos liudytojais pirmiausia savo gyvenamoje aplinkoje?
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2006 XXI amžius
|