Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ilgalaikis revanšas

Petras KATINAS

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Didžiąją savaitę, kai visi tikintieji ir šiaip padorūs žmonės gyveno Velykų laukimo nuotaikomis, mąstė ne tik apie Kristaus, bet ir savo pačių Prisikėlimą, valdžios asmenis vėl apėmė tarpusavio kovos įkarštis. Aišku, toks įkarštis valdančiuosius „gelbėtojus“ ištinka jau ne pirmą kartą, ir žmonės prie jų, deja, jau baigia priprasti. Politologai, netgi parapsichologais ar astrologais pasivadinę apsukrūs šarlatanai (daugiausia šarlatanės) jau nebespėja analizuoti ir spėlioti, kam gi prireikė staiga pašalinti iš valdančiosios grupuotės vieną iš jos partnerių – socialliberalus su jų lyderiu ir Seimo Pirmininku priešakyje. Tiesa, tas partneris atliko tiktai „jaunesniųjų brolių“ vaidmenį, kuris ir buvo jiems numatytas vadinamojoje koalicijos sutartyje. Tai yra, klusniai kilnoti rankas balsuojant už „vyresniųjų brolių“ V.Uspaskicho ir A.Brazausko nurodytas direktyvas. Bet esmė ta, kad jaunesnieji nepanoro visą laiką būti „trečiojo brolio Jono“ herojaus vaidmenyje ir drįso net pakritikuoti vyresniuosius, o svarbiausia – reikalauti savo dalies ES pinigų ir kitokių gėrybių dalybose. Kaip pasakė rusų oligarchas, savojo „atkato“. O jis privalo priklausyti tik jam vienam, na, dar socdemų lyderiui Premjerui. Žinoma, iki to laiko, kol V.Uspaskichas su ištikimąja L.Graužiniene sugalvos, kaip ketvirčiuoti ir „amžinai gyvąjį“. Tiesa, tai sugalvoti ne jų galvoms. Bet ne bėda. Juk ne tik Kremliuje, bet ir Lubiankoje veikia ištisa armija šios srities profesionalų, turinčių profesorių laipsnius ir generolų ar pulkininkų antpečius, kurie viską surašys ir nurodys „kelio gaires“. Kita vertus, be Europos pinigų, ne mažiau svarbus yra begalinis valdžios troškulys, kuriam numalšinti smeigiamas peilis į nugarą netgi partneriui.

Iš esmės V.Uspaskichui, A.Brazauskui ir oligarcho vaikų krikštamotei K.Prunskienei pasirašius neva naujos koalicijos sutartį mažai kas pasikeitė. O tai, kad ši trijulė palyginti labai greitai susitarė dėl „atnaujintos“ koalicijos, irgi nieko stebėtina. Juk, likus trise, gal bus lengviau pasidalyti Europos Sąjungos milijonus, vadinant tas dalybas ES lėšų paskirstymu. Kad ir ką kalbėtume, tačiau šiame žaidime partiją laimėjo V.Uspaskichas, nors Premjeras ir labai stengėsi sureikšminti savo buvusios didybės likučius. Jo korta akivaizdžiai mušta. Pirmiausia todėl, kad „darbiečiai“, gavę dar dviejų ministrų portfelius, ministrų kabinete turės daugumą. Jau nekalbant apie svarbius Seimo komitetų pirmininkų postus. Tarp jų ir Nacionalinio saugumo ir gynybos, Audito komitetų, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko ir t.t. Keisčiausia, kad savo daugiau negu primityvioje retorikoje V.Uspaskichas nuolat mini žodį „valstybė“. Esą visas tas perversmas vyko ir vyksta vien tiktai valstybės labui. Retorika, nors ir primityvi, yra retorika. Tačiau dividendai lieka dividendais. Atskirai vertintini pseudodemokratijos džiūvėsių trupiniai ir atskirai – ES milijonų bei „Mažeikių naftos“ kepsniai. O tų kepsnių visiems, norintiems prisikirsti jų iki soties, aiškiai nepakanka. Tuo labiau kad Lietuvoje atsirado toks amžinai alkanas ir nepasotinamas Gargantiua – V.Uspaskichas. Todėl natūralu, kad daugeliui teks tenkintis tik kaulų nuograužomis nuo puotos stalo. Nieko nepadarysi, dėl didelės visuomenės dalies abejingumo ir politinio neraštingumo kitaip ir būti negali. Tokia, deja, dabartinio mūsų gyvenimo proza ir tiesa.

Šitokioje marmalynėje naujasis Seimo pirmininkas V.Muntianas, besidedantis netgi vos ne „darbiečių“ valdovo opozicionieriumi, prabilo, kad V.Uspaskicho, A.Brazausko ir K.Prunskienės triumviratui nepakaks gana trapios Seimo daugumos (71 balso), ypač priimant svarbiausius sprendimus. Tam reikia ne paprastos, o kvalifikuotos daugumos. Todėl dabar iš naujo pasidalijus valdžios portfelius pagrindinis uždavinys bus solidesnės daugumos formavimas. Aišku, kandidatų prisišlieti prie valdančiųjų netrūks. Dar nespėjus atsikvošėti po A.Paulausko nuvertimo, apie savo galimybes prisišlieti prie valdančiojo klano prabilo paksininkų frakcijos seniūnas V.Mazuronis. O kur dar „nepriklausomieji“?! Vieni jų taps „darbiečiais“, kiti – socdemais. Argi pirmas kartas? Antai buvusi A.Brazausko patarėja, dabar Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docentė Lidija Šabajevaitė, pasidžiaugusi, kad naujojoje koalicijoje liko tiktai trys „partijos“ ir bus lengviau suderinti interesus nei esant keturioms, beveik įsitikinusi, kad prie minimalios daugumos perbėgs ne tik ištisos frakcijos, bet ir atskiri asmenys. Netgi ir iš „išvaryto iš rojaus“ A.Paulausko partijos. Aišku, prognozuojant tokią galimybę nereikia būti dideliu išminčiumi. Pirmieji požymiai jau pasirodė. Štai socialinės apsaugos ir darbo ministrė V.Blinkevičiūtė, pasak skelbiamus įvairiausius populiarumo reitingus, įsitvirtinusi antrojoje vietoje po Prezidento, toli pralenkusi net patį savo tiesioginį viršininką A.Brazauską ir jos partijos vadą A.Paulauską, atrodo, giliai susirūpinusi, kaip išlaikyti savo vertingą postą, ir nė už ką nenori palikti socialinės rūpintojėlės kėdės. Nesvarbu, kad iš pradžių pateikė atsistatydinimo prašymą kartu su kitais socialliberalų kolegomis, bet jau kitą dieną suabejojo, ar teisingai pasielgė. Tuo labiau kad V.Uspaskichas maloningai neprieštaravo dėl jos išlikimo ministrės poste. Tiesa, su sąlyga, kad ji taptų „darbiete“. Na, o Premjeras irgi tam neprieštaravo ir išmąstė, jog pakaktų tiktai to, kad V.Blinkevičiūtė sustabdytų savo narystę A.Paulausko partijoje. Šiuo atveju A.Brazauskas netgi pademonstravo savo demokratiškumą ir liberalizmą pareiškęs, jog nieko bloga gal ir neatsitiktų, jeigu viena ministrė būtų nepartinė. Tai jau visiškai nebūdingas pareiškimas buvusiam pirmajam LKP sekretoriui. Na, o dėl V.Blinkevičiūtės, tai ji pati gyrėsi, jog, būdama pionierių ir komjaunimo aktyvistė, tikėjo „idealais“ ir dabar, ko gero, galvoja, kad tik jos motiniško rūpesčio dėka pensininkai dar savo varganas pensijėles gauna.

Nepaisant Prezidento ir Premjero pageidavimo, kad V.Blinkevičiūtė išliktų ministrės kėdėje, koją bando pakišti ne mažesniais apetitais besireiškianti faktiškai nykštukinė „trojkos“ koalicijos partnerė „valstietė liaudininkė“ K.Prunskienė. Ji išmąstė, jog socialinės apsaugos ir darbo ministro kėdė priklauso „valstiečiams“. Esą dar vieno ministro, nesvarbu, kokio, postas jiems „teisėtai priklauso“... Visa tai matant net stebėtis nebeužtenka jėgų, iki kokio absurdo prieita. Juk K.Prunskienės ir A.Pekeliūno grupuotė, pasivadinusi valstiečiais liaudininkais, neturi absoliučiai nieko bendra su tokio paties pavadinimo istorine Lietuvos partija. Ir gerai, kad neturi – išsigimusieji neturi remtis tautos istorija.

Labai svarbu, kas taps naujuoju užsienio reikalų ministru vietoj A.Valionio. Ir V.Uspaskichas, ir jo pavaduotojas naujasis Seimo pirmininkas V.Muntianas vienu balsu tvirtina, kad abiejų socialliberalų ministrų portfeliai „teisėtai“ priklauso tiktai „darbiečiams“, ir niekam kitam. Tik bėda, kad tarp „darbiečių“ klano atstovų niekas neįžvelgia nė vieno, kuris galėtų užimti užsienio reikalų ministro postą. Pasirodo, be reikalo buvo džiaugiamasi. Pats V.Uspaskichas per visas žiniasklaidas pasigyrė, kad toks pretendentas yra. O jis – tai, anot V.Uspaskicho, senas oligarcho ir jo šeimos draugas, netgi besirūpinantis jo atžalomis, besimokančiais JAV, baigiantis savo ambasadoriaus kadenciją Jungtinėse Amerikos Valstijose Vygantas Ušackas. Tačiau šis neigia gavęs pasiūlymą užimti užsienio reikalų ministro kėdę. Tuo pat metu pasigirdo kalbų, kad ir „Šatrija“ nebūtų nieko prieš pakeisti žemės ūkio ministrės portfelį į užsienio reikalų. Tai, aišku, nieko nauja. „Gintarinė ledi“ jau nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo siekia vairuoti mūsų valstybės užsienio politikos vairą jos trokštama Kremliaus žvaigždžių kryptimi. Aišku, tai būtų pats blogiausias variantas iš visų. O dėl kitų, ypač atsilaisvinusių Seimo komitetų vadovų postų, tai tarp „darbiečių“ kandidatų yra dar spalvingesnių asmenybių. Rusų oligarcho štabe jau numatyta, kad Seimo Nacionalinio saugumo komiteto vadovu taps absoliučiai nieko apie tuos reikalus nenutuokiantis, bet užtat nuolankus Jonas Pinskus. Audito komitetui vadovauti nori dešinioji V.Uspaskicho ranka L.Graužinienė.

Darosi aišku, jog, nepaisant A.Brazausko kad ir pastebimai blėstančio bravūriškumo, į valdžią Lietuvoje ateina ne tik politiniai chuliganai, bet ir jokių moralės principų nepripažįstantys cinikai. O tokiems nieko nereiškia, atėjus įsakymui iš Rytų, tapti valstybės duobkasiais. Akivaizdi ir įžūli V.Uspaskicho invazija į valdžią pagaliau privalo priversti atsikvošėti visuomenę. O pirmiausia opoziciją, kuri, pati nenorėdama ir aiškiai nesitikėdama, bet naiviai tikėdama, kad tiktai susilpnins valdančiojo klano pozicijas, iškėlė nepasitikėjimo A.Paulausku klausimą ir pasirodė labai nekokia politinė žaidėja. Pasak žinomo muziko, Nacionalinės premijos laureato Donato Katkaus, Tėvynės sąjunga, teisingiau pasakius, jos vadovai nesugebėjo apskaičiuoti net vieno ėjimo į priekį. O juk galėjo numatyti valdančiųjų godumą. Tiesiog privalėjo žinoti, kad išdavystės, suokalbiai nuo seno yra senųjų ir naujųjų nomenklatūrininkų veiklos pagrindiniai bruožai.

O kol kas jokių oficialių pareigų neužimantis, tačiau beveik visus valstybės reikalus tvarkantis išsišokėlis atvirai šaiposi iš išvadų žymių teisininkų, besistebinčių, kaip galima leisti neaiškiam verslininkui Vyriausybės ir Seimo rūmuose tvarkytis kaip savo „Vikondoje“ ar Krekenavoje, dalyvauti priimant svarbiausius valstybės sprendimus. Juk tuo pažeidžiami ne tik atskiri įstatymai, bet ir Konstitucija. Bet argi tai kam rūpi? Ir į kokį neišbrendamą liūną gali nuvesti toks nerūpestingumas. O gal tai ne tik „darbiečio“ apsišaukėlio, bet ir jo partnerių iš nepasotinamų grobuonių gaujos planas, pradėtas vykdyti nuo pat Kovo 11-osios?

Negalima atmesti galimybės, jog netrukus Lietuvą gali pradėti valdyti uspaskichininkai, besivienijantys su paksininkais, bičiuliams socdemams palikę tik basakojų piemenėlių vaidmenį. O svarbiausia, kad, socialdemokratų nomenklatūrininkams deklaruojant esant patikimą ir „tradicinę“ partiją, aišku, ir kompetentingiausią iš visų, iš esmės ji tapo tik V.Uspaskicho pastumdėlė. Tą aiškiausiai pademonstravo socdemų lyderio ir Premjero tylėjimas, kai viena V.Uspaskicho bendrovės vergė drįso viešai prabilti apie atlyginimus vokeliuose. Ar kas girdėjo iš A.Brazausko ar jo artimiausios aplinkos nors vieną žodį, užtariantį tą drąsią pilietę? Bet kitaip ir būti negali. Juk visi iš tos pačios gobšių vilkų rujos.

Tad kurgi išeitis matant, kaip kasama duobė valstybei? Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais neužteko valios atsikratyti partinės ir komunistinės bei kagėbistinės nomenklatūros. Pasekmes dabar juntame kasdien. Todėl ar neatėjo metas ne oranžinei, o trispalvei revoliucijai nusimesti tuos juodosios praeities ir dar juodesnės dabarties išsišokėlių pavalkus?

Šv.Velykų išvakarėse Kovo 11-osios Akto signataras profesorius Bronius Genzelis liūdnai konstatavo, jog „lietuviams nusibodo būti nepriklausomiems. Jie trokšta būti valdomi oligarchų“. Ir ta linkme žengiame kasdien. Taigi pasiilgome anų laikų V.Kudirkos aprašytų kruglodurovų. Tada nuo jų gelbėjo šviesuoliai, knygnešiai, daraktoriai ir vargo mokyklų močiutės. Kur jie dabar?

© 2006 „XXI amžius“