|
Tirštėjančios miglos
Petras KATINAS
Nespėjo tarptautinio Vilniaus forumo, pavadinto Bendra vizija bendrai kaimynystei, dalyviai devynių šalių prezidentai, JAV viceprezidentas ir kiti aukšti svečiai išvykti iš Lietuvos sostinės, kai į KGB veikėjo valdomą viešbutį sugužėjo labai įtartina kompanija. Atvykėliai ir vietiniai jų draugeliai, tam tikrų Lubiankos tarnybų išlaikytiniai ir jų instrukcijų vykdytojai, surengė vadinamųjų Europos politinių konsultantų konferenciją. Šio renginio vienas organizatorių, viešųjų ryšių bendrovės Pro Group (ji talkino V.Uspaskicho partijai prieš 2004 metų Seimo rinkimus ir tėra tiktai Rusijos Niccolo M padalinys) direktorius Laurynas Filipavičius gyrėsi, kad konferencijoje pranešimus skaitė garsiausi pasaulio rinkimų specialistai. Tiktai nepaminėjo, kad tie rinkimų specialistai netgi Rusijoje vadinami tikraisiais vardais - juodųjų technologijų kūrėjais. Viena Lietuvos sociologinių apklausų kontoros veikėja, irgi besidedanti didele tokių reikalų specialiste, Rasa Ališauskienė dargi labai užpyko, kai žurnalistai išdrįso paklausti, kas gi sukvietė į Lietuvą tuos juoduosius technologus. Pasak jos, Europoje niekas net nevartoja termino juodosios technologijos. Ir išgyrė vieną Vilniaus konferencijos dalyvį, nusenusį Amerikos tos srities žinovą, netgi skelbiamą politinio konsultavimo pradininku, Džozefą Napolitaną. Esą tik jo konsultacijų dėka savo valstybių prezidentais tapo tokios ryškios pasaulio politikos asmenybės kaip Šarlis de Golis ir Džonas Kenedis. Šį specialistą prieš anuos Seimo rinkimus buvo pasamdęs V.Uspaskichas, ir Dž.Napolitanas darbiečių išsišokėliams, sukviestiems į Palangą, skaitė paskaitas, kaip užgrobti valdžią, ir aiškino, kaip svarbu mulkinant rinkėjus suteikti kuo daugiau šviesaus rytojaus pažadų. Štai iš kur atsirado tos garsiosios 11, 111 ir 1111 dienų, po kurių tas rytojus išauš ir jį ant rusiško dubens atneš V.Uspaskichas. Bet svarbiausia, jog šioje politinių konsultantų konferencijoje įžanginį pranešimą skaitė ne kas kitas, o pats V.Uspaskichas! Apžvelgdamas dabartinę Lietuvos politiką, jis tėškė akibrokštą vyriausiajam broliui, koalicijos partneriui ir socdemų vadui premjerui A.Brazauskui, paskelbdamas konferencijos dalyviams, jog šis nėra joks socialdemokratas, tik pasisavinęs socialdemokratų vardą, pajungęs tikruosius socialdemokratus, o jo partijoje viešpatauja tik komunistai.
Ką gi, V.Uspaskichas nepasakė nieko nauja. Tą žino visi, galbūt net Dž.Napolitanas iš Amerikos. Bet šis naujas V.Uspaskicho pasažas vis vien vertas didžiojo siurrealisto Franco Kafkos fantazijų. Kaipgi čia atsitiko, kad bičiuliai, sutartinai žengę vesdami Lietuvą į šviesią ateitį, dabar išsiskyrė. Dargi komunistu iškiliausią naująjį socialdemokratą išvadino! Bet svarbiausia kas išvadino! Tai ir yra F.Kafkos plunksnos vertas siužetas.
Aišku, V.Uspaskichą suprasti galima. Pradėjus byrėti jo jokių principų, išskyrus valdžią ir pinigus, neturinčiai grupuotei, oligarchas bei jo politiniai konsultantai, ypač iš Maskvos, puikiai supranta, kad iš to byrėjimo labiausiai išloš A.Brazausko partija. Juk elektoratas, balsavęs už uspaskichininkus ir brazauskininkus, vienas ir tas pats. Taigi ir to elektorato balsai būsimuosiuose rinkimuose atiteks ne neva visišką demokratiją kuriančiai grupuotei, o senajai ir naujajai nomenklatūrai, vadovaujamai A.Brazausko. Taigi pykti V.Uspaskichas turi už ką. Ne tiek dėl jį išdavusių bendražygių, kiek ant tų, kurie susirinks jo buvusių gerbėjų ir laukusių iš darbiečių vado dangiškos, tiksliau rusiškos, manos po 111 dienų. Juk ne be reikalo po chaoso, kilusio V.Uspaskicho grupuotėje, ėmė švytėti Č.Juršėnas. Todėl visiškai teisūs tie politikos apžvalgininkai, kurie teigia, kad dėl šio skandalo daugiausia išlošė vadinamieji socialdemokratai, su tokia didele pompa šventę savo 110-mečio cirkinius minėjimus. Pirmiausia todėl, kad dabar gali diktuoti savo sąlygas V.Uspaskichui skirstant ES paramos pinigus ir pasiglemžiant didžiąją jų dalį.
Tačiau grįžkime prie juodųjų technologų konferencijos, pavadintos tarptautine, Vilniuje. Joje, be genijaus Napolitano, besididžiuojančio, kad tai jo patarimai lėmė darbiečių pergalę praėjusiuose Lietuvos Seimo rinkimuose, pagrindinį vaidmenį vaidino Maskvos pasiuntiniai. Napolitanui buvo skirtas tik sėdėtojo prezidiume vaidmuo. Tiesa, ponas Džozefas mažumėlę pasikuklino ir pareiškė, kad ir be jo pagalbos stiprus kandidatas, t.y. V.Uspaskichas, būtų laimėjęs. Konferencijoje dalyvavo ir stiprus desantas iš Maskvos pirmiausia garsiojo Strekoza plano sumanytojai iš Rusijos konsultacinių įmonių Niccolo M Group, kurie savo technologijomis į valdžią prastūmė R.Paksą bei jo komandą. Niccolo M Group valdybos pirmininkas Igoris Mintusovas, netgi Rusijoje vadinamas juodųjų technologijų profesionalu, pareiškė, kad šiuo metu Lietuvoje nevykdo jokių projektų. Bet kas gali tuo patikėti? Juk visai ne be reikalo, irgi pasiskelbęs vos ne genijumi politinių konsultacijų versle, kyšio prievartautojas ir sąžinės kalinys Audrius Butkevičius konferencijoje gyrėsi, kad šiomis dienomis verslo reikalais tarėsi su I.Mintusovu. Kaip žinoma, A.Butkevičius paskelbtas R.Pakso ir jo Liberaldemokratų partijos strategu būsimuosiuose savivaldybių rinkimuose. Tad štai kokie strategai buvo susirinkę Vilniuje. Belieka paklausti ne tik Lietuvos diplomatų Maskvoje, paslaugiai išdavusių vizas šiems specialistams, bet ir Valstybės saugumo departamento vadų, kaip jie vertina šį tarptautinį renginį, aiškiai atsiduodantį Lubiankos kvapu. Taip pat reikia laukti, ką gi dabar pasirinks visokie Niccolo M, Almaksai bei panašūs. Aišku, jiems reikės pasukti galvas. Nes vargu ar pavyks reanimuoti R.Paksą, pagaliau ir tiek daug vilčių teikusį V.Uspaskichą. Gerai žinantys Lubiankos virtuvę specialistai įsitikinę, jog paprastai tokiais atvejais, kai įtakos agentas pernelyg susikompromituoja, jis paliekamas atsargai. O į areną išstumiamas naujas. Neva švarus, švarutėlis. Nei meilužių neturintis, nei kazino nebelošiantis, nei su visokiomis Jangilomis nesusipainiojęs. Jiems pakankamai aišku, kad puvimo procesai valdančiojoje koalicijoje, ypač paspartėję pastaruoju metu, neišvengiamai sugrauš tą koaliciją. Todėl tikriausiai teks grįžti prie jau išbandyto ir patikrinto varianto labai kvalifikuotų valstybininkų ir statybininkų brazauskininkų. Pirmiausia todėl, kad prie jų vado nelimpa jokie kompromatai. Tai tiesiog unikumas visoje posovietinėje erdvėje. Žiūrėk, nešeria dešromis ir skilandžiais savojo elektorato, tik retsykiais mažumėlę alumi pagirdo (ypač per gegužės 1-ąją), o štai sugebėjo netgi patį V.Uspaskichą išstumti užribin. Dabar nepaliauja aiškinti (netgi Lietuvoje išeinančiuose rusų savaitraščiuose), jog šlovingai tęsia socialdemokratines tradicijas. Pasirodo, ir 1918 metų Nepriklausomybės Aktą redagavo jo pirmtakai Lietuvos socialdemokratai. Tik kyla klausimas kuo gi čia dėtas A.Brazauskas ir jo nomenklatūra? Tuo labiau kuriant socialinio teisingumo ir tautos solidarumo mitą.
Tiesiog nesuvokiama, kaip nemaža visuomenės dalis vis dar tiki tomis pasakėlėmis apie iš komunistinio kiaušinio naujai išperėtų socialdemokratų rūpinimąsi paprastais žmonėmis. Ypač tomis, kuriose sekama apie socialinį teisingumą tuo metu, kai, pavyzdžiui, Lietuvos pensininkas gauna mažiausias pensijas iš visų ES šalių. Ir dar pyksta, kad Briuselio biurokratai nesutinka, jog nuo 2007 metų pradžios Lietuvoje būtų įvestas euras. Kuo gi mes blogesni už Slovėniją! - piktinasi Premjeras ir jo finansų ministras. Ogi tuo, mielieji, kad Slovėnijos dirbantysis pagamina mažiausiai 50 proc. daugiau nei Lietuvos dirbantysis. Tuo, kad tenykštis valdininkų luomas skaitosi su žmonėmis, kad vidutinė pensija mažiausiai 1000 litų mūsų pinigais. Mūsų dirbančiųjų į Sodrą sunešti pinigai tikrai leidžia mokėti ne mažesnes pensijas. Galima daug vardyti, kuo skiriasi nomenklatūros ir jų statytinių valdoma Lietuva nuo Slovėnijos. Bandoma teisintis, jog mokėti didesnius atlyginimus ar pensijas nepakanka pinigų, nes nesurenkama pakankamai mokesčių. Tačiau vokeliams pinigų atsiranda. O tų vokelių dalytojai tai tie patys, geriausi vadinamųjų socialdemokratų draugai ir rėmėjai, bičiuliais vadinami. Pakako žiniasklaidai paskelbti, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovas S.Silickas dalijo ES paramos pinigus, švelniai kalbant, aferistams, susijusiems su viena žinoma nusikaltėlių grupuote, ir tuo reikalu ėmė domėtis net Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, kai bemat už šį valdininką mūru stojo pats Premjeras. Daug ką pasakantis faktas! Kitais panašiais atvejais A.Brazauskas mėgsta sakyti, jog niekas neturi teisės teisti ar smerkti, išskyrus teisines institucijas. O šiuo atveju, kai tos institucijos pradėjo domėtis valdininku, jau visai kitaip pasisuko.
© 2006 XXI amžius
|