|
Kodėl baisu eiti prie klausyklos
Dažnai žmogus pajunta, kad laikas eiti prie klausyklos, susitaikyti su Dievu, atverti širdį, kartais sulaukti paguodžiančio, padrąsinančio žodžio. Nelengva ta pareiga ir kunigams: kiekvieną reikia išklausyti, suprasti, kartais net truputį pabarti, pamokyti, suteikti išrišimą. Teisę teikti šį sakramentą kunigai gauna per šventimus. Jie privalo raginti, drąsinti tikinčiuosius atlikti išpažintį. Teikdamas Atgailos sakramentą, kunigas turi elgtis kaip Gerasis Ganytojas, kuris ieško pražuvusios avies, kaip samarietis, kuris sutvarsto žaizdas, kaip tėvas, kuris laukia sūnaus palaidūno ir priima jį grįžtantį, kaip teisingasis teisėjas, kuriam visi lygūs ir kurio nuosprendis yra teisingas ir gailestingas. Žodžiu, kunigas - gailestingosios Dievo meilės nusidėjėliui ženklas ir įrankis. Jis tėra Dievo atleidimo tarnas. Kunigas turi gerai nusimanyti apie žmonių reikalus, gerbti nupuolusį žmogų ir būti taktiškas jo atžvilgiu. Jis turi mylėti tiesą, būti ištikimas Bažnyčios mokymui ir kantriai vadovauti atėjusiam išpažinties žmogui, kad šis išgytų ir tikrai subręstų, privalo melstis už nusidėjusįjį ir atgailauti, pavesdamas jį Dievo gailestingumui. Nuodėmklausio tarnystė reikalauja didelio takto. Taip rašoma apie Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą Katalikų Bažnyčios katekizme (305-320 p.).
Tačiau yra kunigų, kurie klausykloje pasijaučia esą visagaliai, aukštesni ir už patį Kristų, o ne Dievo tarnai. Į atėjusįjį išpažinties žvelgia iš aukšto. Štai vienam kunigui penitentai vis neįtinka savo kalba. Šiam kalbos mokovui labai patinka klausykloje rengti kalbos valandėles, taisyti vos ne kiekvieną atėjusiojo žodį. Ne savo noru Sibire ilgokai pragyvenusi, ten mokyklą baigusi moteris atėjo išpažinties. Sunku taisyklingai lietuviškai kirčiuoti, ji kalba su akcentu. Kunigas savo taisymais visai išmuša ją iš vėžių. Kiekvienas, eidamas prie klausyklos, jaudinasi, o dar taip sutiktas, visai nedrįsta kalbėti. Moteris pravirksta ir eina nuo klausyklos, jausdama didelę skriaudą. Nors ir labai stengiasi, Sibiro žymė - rusų kalbos akcentas - liko. Juk sugrįžo lietuviškai rašyti mokėdama tiek, kiek mažaraščiai tėvai ten išmokė. Ateina senutė, neseniai palaidojusi vyrą. Nesulaiko ašarų, proverksmiais ima kalbėti. Vietoj nuraminimo - kunigo pastaba, jog ne ašaroti prie klausyklos reikia, tenetrukdo laiko. Senutė dar labiau verkia, bando sakyti nuodėmes, o kunigas vis garsiau aiškina: tai ne nuodėmė ir tai ne nuodėmė... Senutė nieko nebesupranta - jai atrodo, kad tai nuodėmė, o kunigui - kad ne. Nutyla. Kur tiesa? Visada iki šiol buvo gerai. Vargu ar dar kada drąsiai ji eis prie klausyklos. Nužudyto dvidešimtmečio jaunuolio laidotuvių dieną jo mama ateina išpažinties. Kunigas ją paguodžia - tavo sūnų papjovė dėl to, kad nėjot į bažnyčią. Iš skausmo po laidotuvių moteris kelio pro ašaras nemato. Nejaugi ir Dievas pasmerks jos vaiką, nes iš tiesų į bažnyčią retai užsukdavo, nors buvo ramus, doras? Kiek dar panašių atvejų tam kunigui nutinka? Tai tik keli pavyzdėliai.
Dar drąsiau elgiasi kitas nestiprios sveikatos kunigas, kuriam dažnai neįtinka net žmogus, visą gyvenimą ėjęs išpažinties. Kartais dėl to nuodėmklausio grubumo ir gatvėje būtų nejauku, ką jau kalbėti apie bažnyčią. Kunigas negali pakęsti, jei penitentas nepasako bent vieno iš šių teiginių: daugiau neprisimenu, gailiuosi dėl nuodėmių, žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo. Žinoma, tai reikalinga, bet žmogus, retai einantis sakramentų, juos pamiršta. Ar šie žodžiai viską lemia? Juk ir Kristus, ragindamas atsiversti, turi omenyje ne ašutinę ir pelenus, netgi ne pasninkus ir apsimarinimą, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Pagaliau suklydusiam ar nežinančiam penitentui kunigas turėtų ramiai paaiškinti, taktiškai elgtis, o ne grasinti: Neduosiu išrišimo. Ir neduoda. Eina pusamžis, gal už kunigą vyresnis žmogus verkdamas nuo klausyklos, dažnai nesuprasdamas, kuo neįtiko, ką jam daryti. O toks gailestingasis samarietis kunigas turbūt jaučiasi ramus. Skundžiasi tie per išpažintį įžeisti žmonės, prašo pagalbos, bet jų niekas neišgirsta, nes tų kunigų elgesys nesikeičia. Konfliktai ne tik prie klausyklos, bet ir iškvietus pas ligonį, laidotuvėse. Čia dažnai šaukiama: greičiau, greičiau, kartais reikalaujama beveik pusvalandžiu anksčiau negu sutarta išnešti mirusįjį, nes kunigas turi asmeninių reikalų. Teisingai pasielgė vieni parapijiečiai, po laidotuvių iš kapinių nevežę kunigo ir pareiškę: Kaip patarnavai, taip ir pareik. Sugrįžo su duobkasiais.
Dažnai puolami aktyvūs, pamaldūs, veiklūs, tolerantiški kunigai. Jie labiau matomi. O šie tūno nepastebimi, kaip kokie amatininkai. Vienas jų pamokslus monotoniškai paskaito iš lapelio, kitas ilgiau negu pusvalandį pilsto iš tuščio į kiaurą. Tik ne Dievo žodį aiškindamas, o vis piršdamas savo nuomonę su tais pačiais nusibodusiais pavyzdžiais. Prieš pamaldas įpuola į bažnyčią paskutinę minutę. Tas vėlavimas nuolatinis. Po pamaldų toks kunigas kuo skubiausiai sprunka iš bažnyčios. Vis asmeniniai reikalai, o tarnavimas bendruomenei - paskutinėje vietoje. Asmeninis telefonas dažniausiai išjungtas, jei reikia kokios paslaugos, jo neprisišauksi. Jis nepanašus į verslininką. Nelabai panašus ir į kunigą. Jokie darbai, jokia veikla parapijoje jo nedomina. Kaip lažą atlieka tik tai, kas klebono užrašyta. Neturi ir prabangaus automobilio, bet užtai turi net keletą pasenusių, kurių remontas ir išlaikymas kainuoja gal dar daugiau negu įsigyta nauja. Nedaug tokių kunigų, gal tik tie abu vienoje nedidelėje problemiškoje parapijoje.
Tačiau šaukštas deguto sugadina ir statinę medaus. Juk taip žeminamas ir sąžiningai atliekančių pareigas kunigų vardas. Net už parapijos ribų sklinda kalbos - štai kokie kunigai. Kaip reikėtų, kad tokie kunigai atsiverstų Katalikų Bažnyčios katekizmą, paskaitytų apie kunigo pareigas, Atgailos sakramento teikimą, pamąstytų ir pasimokytų tolerancijos, paprasčiausios kultūros bendraujant su žmonėmis. Tam jie turėtų rasti laiko.
Stepas Mačys
© 2006 XXI amžius
|