|
Prie ko pasiliksime?
Žmonės labai myli buitį: skanų ir kaloringą kasdienį maistą, šiltus ir gražius namus, delikačią vietą visuomenėje. Ir, taip stipriai tos buities įsitvėrę, nieko geresnio nebemato. Štai, atšilus Lietuvoje laisvei ir smengant ekonomikai bei kultūrai, sukrypo mūsų buities vežėčios, nes pakibo virš daugelio nedarbo kardas. Vieni traukė į Europą naują mūsų tėvynę duonos kąsnio ieškodami, antri ėmėsi verslo, treti įsisuko į biznį (sovietine terminologija spekuliaciją) arba ėmė tarpti iš valstybėje įteisintų vagysčių (prichvatizacijos ir kt.). O dar kitos moteriškaitės susirado naują oazę mokyklose tikybos dėstymą. Ir šlepsėjo visos, kad ir pakrypuodamos kai kurios, bet skrybėliuotos, kokarduotos technikės ir proftechnikės, komjaunuolės ir sekretorės, į kursus, seminarus ir kitokius greitus mokslus. Krimto teologiją, katechetiką, Bažnyčios istoriją. Ne dėl to, kad šį dalyką mėgo ar buvo tvirtai tikinčios ir kitiems norėjo tikėjimo žinias perteikti, su Evangelija supažindinti. Visai ne! Jos veržėsi dirbti tikybos mokytojomis. Alga nedidelė, bet geriau nei likti be darbo. Su vaikučiais kaip nors sutars, kartu žais, maldeles kalbės.
Taip manė naujosios mokytojos. Tiesa, mokslus krimto kur kas sunkiau negu tikėjosi, ne vienai ir žilų plaukų padaugėjo, bet įsėdus į vežimą negi šoksi atgal? Prašau neįsižeisti tų tikybos mokytojų, kurie save nuoširdžiai šiam darbui atidavė. Ne apie juos rašau. Ne juos noriu kritikuoti.
O kritikuoti visiškai nieko nenoriu. Tik surašau juodu ant balto, ką mačiau ir girdėjau, kas širdin įsigėrė. Mokyklose vaikai teologių senučių nebegerbia, o jauni specialistai, teologiją ir katechetiką universitetų dieniniuose skyriuose baigę, darbo negauna. Visos vietos užimtos. Sėdi ten mūsų moterytės ir sėdės, o jūs, jaunieji mokytojai, galit palaukti, kol mes iškeliausime į geresnį pasaulį, tada ir galėsite sau dirbt. Arba važiuokit į kaimus, per kelias mokyklas susirinksite etatą. Irgi nepatinka braukit į Europą! Čia spėsit, prisidirbsit mūsų metų sulaukę.
Ar to tikėjosi jaunuoliai, savo jaunystės studijoms nepagailėję ir pinigų (būtų stoję į verslo specialybes darbas ir alga užtikrinta)? Ar tikrai senutės geriau už juos tikybą dėsto mokyklose?
Nebūtina aktualinti tokių smulkmenų, pasakytų ne vienas švietimo įstaigos vadovas. Taip, tai, jų akimis, smulkmena. Bet ji kaip bumerangas. Katechetai yra ne kvadratinės šaknies ir ne Pitagoro teoremos, ne nosinių raidžių rašybos ir ne muzikos mokytojai. Katechetai ugdo vaikų dvasią, formuoja pasaulėžiūrą, moralę ir kultūrą (krikščioniškąją, ne mirties). Ar tai smulkmena? Gali žmogus būti labai gabus, baigęs aukštuosius mokslus, bet turėti vartotojišką dvasią, visur ieškoti tik naudos sau. Kokia tautai gerovė iš tokio mokslo žmogaus ar vadovo? Gyvenime reikia daugiau duoti negu imti. Daugiau reikia aukos ir meilės kitiems negu sau tada bus stipri valstybė. Ir patys žmonės bus daug stipresni, sveikesni.Pas mus šito nėra. Ar nesusimąsto apie tai jaunosios kartos ugdytojai? Gal jiems nesvarbu? Turi darbą, gauna algą ko bereikia! Ar dažnas mokyklos direktorius yra praktikuojantis katalikas, jaučiantis pareigą priimti sakramentus, dalyvauti šv. Mišiose? Ar tikintys yra mūsų mokytojai? Klaustukas čia turbūt tikrai reikalingas. Nors
Nesistebėkime, kad mokytojai neina į bažnyčią. Kokie yra tokius matome. Buvo laikas, kai tikėjome, bet į bažnyčią nėjome. Dabar nieko nebebijome, bet vis tiek neiname. Išėjo iš mūsų širdžių Dievas, taip ilgai niekintas ir tryptas. O gal mes nebematome Jo iš savo tvirtovių? Nebepasiekia mūsų Jo šviesa?
Tai ir sakau, kad suaugusiems, t. y. mokytojams ir švietimo vadovams, yra reikalingas kolega katechetas žinovas, specialistas, autoritetas, o ne senutė, į mokytojų kambario kampą nustumta. Katecheto autoritetas turi būti ne mažesnis nei matematiko ar direktoriaus pavaduotojo popamokinei veiklai.
Puikiai šiam darbui tinka kunigai. Bet jų nedaug, jie parapijose apsikrovę bažnyčios darbais
Pagaliau ne kiekvienas kunigas sugeba žmogų (vaiką ar suaugusįjį) patraukti taip, kad paskui save vestų. Ne kiekvienam kunigui duota ganytojo galia. Kurie ją turi yra didžiulis lobis tautai, ypač parapijai, vaikams ir jaunimui. Bet vėl norisi suabejoti. Ar nepraeiname ir pro šių kunigų bažnyčias, kai vyksta šv.Mišios, nes turime savų neatidėliotinų darbų? Ar dalyvaujame bažnyčios renginiuose, šventėse, ar padedame jai? Atsakymo gali nebūti
Štai kaip pas mus yra.
Taip, tikrai, matome patys, kad katechezė mums yra reikalinga. Labai reikalingas sąmoningas Dievo ir Jo mokslo pažinimas, savęs tame plane (pasaulio) suvokimas ir atskleidimas. Atėjo laikas priimti į savo dvasią Dievą, o ne materialistinę pasaulio sampratą. Beje, jos dabar lyg ir nebeturime. O kas pakeitė materializmą? Niekas! Kiekvieno AŠ. Kaip noriu, taip gyvenu! Esu sau viešpats! Noriu dirbu, noriu - geriu, noriu vagiu, žudau. Ką noriu tą darau!
Vien Bažnyčia pokomunistinėje visuomenėje žmonių moralės nepakeis. Reikalingas visapusis ugdymas nuo mažens, juolab kad netikintys yra dauguma jaunų tėvų. Todėl ir buvo grąžintos į mokyklą tikybos pamokos. Tik šį kartą nedovanotinai klaidingai plika alternatyva: tikyba arba etika. Kas taip planavo, gal turėjo kitų tikslų, kurie buvo pasiekti. Rezultatą visi matome.
Paklauskime kai kurių švietimo tvarkytojų, kodėl nėra mokykloje dar kitokio pasirinkimo, pavyzdžiui: istorija arba geografija, muzika arba gamta, matematika arba lietuvių kalba? Gal todėl, kad, mokydami tik vieno iš alternatyvių dalykų, vaiką padarysime nevisavertį. O ar bus visavertis nepažinęs tikėjimo, ypač jei auga ateistinėje aplinkoje, kur Dievą atstoja pinigai ir kūniškos aistros. O tikintieji yra niekinami, išjuokiami, šito mokomi ir vaikai, jie išskiriami iš klasės, kad būtinai lankytų etiką. Nes etika naudinga. Kai vienas pradinukas etikos pamokos metu turėjo prieš Kalėdas piešti save, o visi draugai piešė Dievą, nustebo: kodėl aš turiu piešti tik save, kai visi piešia Dievą? Nuolatinis išskyrimas iš klasės ugdė vaiko priešinimąsi, kuris prasiverždavo konfliktais. Psichologas nesuprato, kas vaikui darosi. O mama, nesutramdydama judraus vaiko, skaldo antausius net prie pašalinių žmonių. Į priekaištą, kad negalima vaikui šerti per galvą, nors ir visai nesmarkiai, atsakymas buvo tiesmukas: kitaip jis nesupranta. Berniukas nurausta, panarindamas galvą. Jei nepaklus, pasipils mokymai: Kaip tu gali manęs neklausyti, aš tave pagimdžiau! Kam aš tave gimdžiau, tu, pusgalvi! (Viešpatie, atleisk tokiai motinai, ji nežino, ką daro).
Kaip matome, jei niekinamas Dievas, tai niekinami, skriaudžiami ir Jo kūriniai, netgi savas vaikas. Imu tai, kas man patinka, darau tai, ką aš noriu, - bet kokia kaina. Šitokia kultūra tai jokia kultūra, o absoliutus cinizmas, vedąs į žmogaus degradaciją, tautos degradaciją. Pavyzdžių Lietuvoje apstu. Jų yra visur: prichvatizuota ekonomika, išperkami ir parduodami draustiniai, tvyro didžiulis dvasinis tautos nuosmukis, tuštėja namai
Nes tėviškėje šalta, tėviškėje nėra ramybės ir net pasitikėjimo savimi nebėra.
Čia ir yra ta globalinė Dievo atmetimo visuomenėje problema. Gal dar norėtų paklausti istorijos ar matematikos mokytojai, kodėl reikia remti tikybos mokytojus, padėti jiems išsiugdyti autoritetą mokytojų ir mokinių kolektyve. Per didžiąsias vaikų šventes, kada jie priima Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimą, kada atlieka išpažintį, kaip ir per kitas religines šventes, bažnyčiose mokiniai turėtų matyti ne tik savo tėvelius ir tikybos mokytoją, bet ir klasės auklėtoją, direktorių, kitus mokytojus, kurie kartu su ugdytiniais džiaugtųsi jų švente, kartu joje dalyvautų priimdami Švenčiausiąjį Sakramentą, tapdami pavyzdžiu.
Štai ko labai reikėtų. Tada galėtume didžiuotis atgimstančia tautine mokykla. Deja, dabar to tautiškumo kaip kiškio laukuose, ataušusios ir pėdos.
Dar nekalbėjau apie katechetikos centrus. Bet jau kitą kartą, o šį druskos užteks. Pasilikime visi su dideliu klausimu savo galvose: Ar reikalinga alternatyva: tikyba arba etika? O gal atsisakykime abiejų?
Julė AUKŠTAITĖ
© 2006 XXI amžius
|