|
Šiandien! Rytoj bus vėlu!
Denis MUCHAMADAS
Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė labai įdomios sąvokos. Lietuvių kalba nepaprastai skambi, daininga, maloni ausiai, bet jos gramatika sunki ir sudėtinga. Visgi ji verta pagyrimo, nes joje nėra keiksmažodžių. Dėl to lietuvių kalba labai mandagi ir unikali. Norisi sušukti: Dieve, kiek daug Tu davei šiai mažai tautai! Lietuvių kalbos negalima tapatinti su jokia kita Europos kalba, išskyrus latvių, o tai leidžia pagrįstai teigti, jog ši tauta ir jos kalba yra pačios seniausios Europoje.
Lietuvių tauta labai graži daug stotingų, dailių ir petingų vyrų, o moterys atitinka savo vyrus lieknos ir proporcingai sudėtos. Vyraujančios lietuvių moterų daugumos labai gražūs ir simpatingi veido bruožai. Aukščiausi ir proporcingiausiai sudėti Europos žmonės yra škotai, bet aš įsitikinęs, kad lietuviai jiems šiuo atžvilgiu vargu ar nusileidžia. Dauguma lietuvių itin mandagūs ir dėmesingi. Jie labai valyvi, tiek moterys, tiek vyrai kūno priežiūrai skiria daug laiko. Būsto, kiemo ir aplinkos tvarkymas atima daug laiko ir lėšų, bet šis darbas teikia jiems daug malonumo, jie netgi lenktyniauja vienas su kitu, kuris gražiau viską sutvarkys. Lietuviai labai mėgsta gėles, ir pavasarį bei vasarą visa šalis skendi gėlių jūroje. Gėlės visur šalikelėse, darželiuose, palei tvoras, šaligatviuose. Vasarą ypač graži ir nepakartojama nuostabiausia Kauno ir Lietuvos gatvė Laisvės alėja. Gėlės ją daro savitą, nepaprastai įdomią, pasakišką. Be to, Lietuvoje auga daug įvairiausių laukinių žydinčių augalų ir medžių, dažnas jų turi gydomųjų savybių. Lietuviai sportiška tauta, turinti ne vieną pasaulinio garso sportininką. Ypač daug pasiekė Lietuvos krepšininkai. 1937, 1939 ir 2003 metais jie tapo Europos vyrų krepšinio čempionais, trejose vasaros olimpinėse žaidynėse buvo apdovanoti bronzos medaliais, o 2004-aisiais Atėnų olimpinėse žaidynėse užėmė ketvirtąją vietą. Visi Lietuvos miestai, miesteliai ir kaimai švarūs, sutvarkyti ir jaukūs. Juose idealiai saugomi architektūros paminklai. Tą patį galima pasakyti ir apie jų didžiųjų protėvių palikimą kulto statinius. Kultūra šiai tautai tikriausiai įaugusi į kraują, ji susiklostė ne šiandien, o atiteko kaip ankstesniųjų kartų palikimas. Pasakęs, kad lietuvių protėviai buvo dideli žmonės, neapsirikau. Prisiminkime didžiosios Lietuvos valstybės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės įkūrėjus. Vien ko vertas Vytautas Didysis! Jam neprilygo nė vienas Rytų ir Vakarų valstybių veikėjas. Man gali paprieštarauti o Čingischanas, Tamerlanas, Aleksandras Makedonietis, Džiuzepė Garibaldis, Napoleonas Bonapartas ir t.t., ir pan. Taip, tai žymūs monarchai. Bet Vytautas Didysis (taip jį vadino kitų šalių monarchai) buvo ir didis karvedys, ir talentingas diplomatas.
Kauno, lietuviškiausio Lietuvos miesto, centre traukia akį paminklas galingam žmogui. Jis stovi ant aukšto ištaigingo pjedestalo, atsirėmęs į didžiulį dvirankį kalaviją, kuriuo paprastas mirtingasis ne tik kad nepajėgtų mosuoti, bet vargu ar iškeltų jį virš savęs. Ant jo galvos puikuojasi monarcho karūna, prie tvirto liemens glaudžiai prigula riterio ginkluotė, žvilgsnis ramus. Jo figūra skleidžia stiprybę ir pasitikėjimą. Tai didžiojo Lietuvos valstybės monarcho Vytauto Didžiojo, žymiausio visų laikų ir tautų valstybės veikėjo, paminklas. Jį laiko į pjedestalo kampus įspraustos keturios tarsi nuo Nugalėtojo naštos sukumpusios ginkluotų žmonių figūros. Jos simbolizuoja lietuvių ginklo pergalę prieš milžiniškas, tuo metu laikomas nenugalimomis priešų armijas.
Pažiūrėkime į tų laikų žemėlapį, ir kiekvienam mąstančiam žmogui taps aišku, kad didžioji Lietuva kartu su visomis į jos sudėtį įeinančiomis tautomis prisiėmė baisų, triuškinamą totorių-mongolų ordų smūgį ir sulaikė tolesnį jų slinkimą į vakarus. Reikia manyti, kad galinga Lietuvos kariuomenė išgelbėjo Vakarų civilizaciją nuo visiško sutriuškinimo. Kuo gi Vytautas Didysis skyrėsi nuo kitų tokių pačių, galbūt ne mažiau garsių valdovų? Pirmiausia tuo, kad didysis Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės monarchas buvo Riteris. Didžiąją valstybę jis sukūrė ne žiauriai kariaudamas, viską griaudamas ir grobdamas, o diplomatiškai įtikindamas. Jis buvo tikras derybų genijus. Jis visų pirma jam pavaldžias teritorijas išvalė nuo plėšikų ir visokio plauko lupikautojų. Šitaip jis savo valstybės kelius padarė saugius. Didysis kunigaikštis globojo menus, manufaktūras, naujai įsigytų žemių pasienyje statė tvirtoves, rodė reikiamą dėmesį religijai ir statė iškilnias Dievo šventoves. Monarchui ypač rūpėjo prekyba. Jis globojo ne tik vietos pirklius, bet ir su prekių vilktinėmis atvykusius iš tolimų kraštų. Bet pats didžiausias didelės valstybės pasiekimas mokesčiai, kurie, skirtingai nuo kitų Europos valstybių, buvo nedideli. Viduramžiais žmogaus gyvybė buvo vertinama nebrangiai. Visose kaimyninėse valstybėse vyko žiaurūs, beveik nesibaigiantys karai. Nekaltų žmonių plėšimas ir žudymas buvo įprastas dalykas. Didžioji Lietuva šiomis sąlygomis buvo gerovės ir ramybės sala. Gandas apie didį ir išmintingą valdovą pasklido toli už šalies ribų. Valdant humaniškam ir išsilavinusiam valdovui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė be karų ir prievartos per trumpą laiką labai išsiplėtė. Ji driekėsi nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose ir beveik nuo Maskvos iki Vokietijos miestų valstybių vakaruose. Neseniai netoli Kišiniovo aptikti lietuvių karinės tvirtovės pamatai. Kartoju visa tai Vytautas Didysis sukūrė nepraliedamas kraujo, ir tuo jis skyrėsi nuo kitų valdovų.
Gretimos valstybės pasinaudodavo bet kokia galimybe, kad patektų po patikimo ir teisingo valdovo sparnu. Vytautas Didysis plačiai taikė dinastines santuokas. Jis už tolimų ir artimų valdovų ištekindavo dukteris ir dukterėčias, su tituluotomis merginomis vesdindavo savo sūnus ir sūnėnus. Šiuo kilniu pretekstu šios valstybės savo noru įsijungdavo į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Didysis valdovas niekada nepamiršdavo tėviškai rūpintis ką tik įsigytais pavaldiniais. Didžioji Lietuva klestėjo.
Bet, deja, žmogaus, net ir didžio, gyvenimas trumpas. Didžiojo monarcho palikuonys nepasinaudojo savo garbingo protėvio patirtimi. Vaikydamiesi turtų, jie greitai padidino mokesčių naštą. Tolimų tvirtovių kariuomenių įgulos, sudarytos dažniausiai vien iš lietuvių karių, buvo pamirštos. Kariai vedė tenykštes moteris, ir jų vaikai, šnekantys vietinėmis kalbomis, jau nelaikė savęs lietuviais. Dėl neprotingo valdymo šalyje prasidėjo nesutarimas ir suirutė, kurie galiausiai privedė prie tarpusavio karų ir didžiojo genijaus sukurtos valstybės žlugimo. Laikui bėgant, Lietuva prarado ne tik priklausomas teritorijas, bet ir pačią nepriklausomybę.
Po kelių dešimtmečių okupacijos Lietuvos Respublika Dievo valia vėl tapo nepriklausoma. Ir iš pat pradžių Lietuvos valstybė ėmė vykdyti labai išmintingą vidaus politiką, pripažindama visų tautybių žmones, gyvenančius Respublikoje ir norinčius būti jos piliečiais, nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiais. Tai vėliau sudarė prielaidas augti ir vystytis tiek valstybei, tiek visuomenei. Lietuvos Respublika, beveik neturėdama pačių būtiniausių gamtos išteklių, gerokai aplenkė kaimynines Pabaltijo valstybes, iki šiol purtomas vidinių nacionalinių konfliktų, nedarančių joms, kaip kultūringoms civilizuotos Europos narėms, garbės. Lietuvos piliečių gyvenimo lygis daug aukštesnis nei daugelio buvusios Sovietų Sąjungos atstovų, tarp jų ir Rusijos, piliečių. Pakanka pasakyti, kad dirbančio Rusijos piliečio uždarbis tris keturis kartus mažesnis negu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos miestų ir kaimų parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausių maisto prekių, galinčių patenkinti rafinuotą skonį. Pavyzdžiui, Savanorių prospekte esančioje Hyper Maxima parduotuvėje kilogramas gyvo eršketo kainuoja 17 Lt, tuo tarpu Maskvoje jis dvigubai brangesnis. Visos aukščiausios kokybės pramoninės prekės, kaip antai: automobiliai, garso ir vaizdo aparatūra, drabužiai ir viskas, ko gali norėti žmogus, kainuoja daug pigiau nei Rusijoje. Reikalas tas, kad Rusija dar nuo sovietinių laikų ima didelius muito mokesčius, be to, prisideda pridėtinės vertės mokestis, prekybinis antkainis. Rusijoje mokesčiai patys didžiausi pasaulyje, jie skaičiuojami net iš apyvartinių lėšų.
Iš šalies atrodo, kad lietuvių tautos gerovei ir šviesiai ateičiai niekas negresia. Bet taip tik atrodo. Šis laineris su lietuviais denyje lėtai ir tikrai grimzta į žiaurios gyvenimo jūros dugną. Laivo korpusas pūva, bet, jei vairininkas laiku susiprotės ir jį suremontuos, padėtį dar galima pataisyti. Mano geras pažįstamas visuomenės veikėjas Algirdas Patackas, be abejonės, labai išprusęs žmogus, žinantis polemikos esmę, sako: Etninių lietuvių Respublikoje yra ne daugiau kaip 30 proc., bet tai tvirtas ir sveikas tautos pagrindas.
Leiskite su juo nesutikti. Mat būtent lietuviai, kaip pagrindas, doroviniu-moraliniu požiūriu nėra sveikoji tautos dalis. Pirmiausia noriu pasakyti, kad aš, priverstinis kariaujančios šalies pabėgėlis, esu labai dėkingas Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai. Aš, čečėnas, lietuviams dėkingas kaip tik už tai, kad jie buvo lojalūs ir suprato mūsų problemas. Todėl aš ir mano giminaičiai turime stogą virš galvos, esame pakankamai materialiai aprūpinti, kad galėtume prasimaitinti ir apsirengti. Aš lietuvių tautai jaučiuosi skolingas ir negaliu būti abejingas jos likimui. Ypač esu dėkingas senajai lietuvių kartai, patyrusiai daug neteisėtos sovietų valdžios skriaudų ir pažeminimų. Pirmiausia iš lietuvių nusikalstamu Stalino ir Hitlerio susitarimu (Molotovo-Ribentropo paktas) buvo atimta nepriklausomybė. Paskui SSRS valdovai juos apiplėšė, socialistinės prisigrobto turto ekspropriacijos pretekstu atimdami nuosavybę. Vėliau jie kovos su banditizmu dingstimi išžudė daug Lietuvos jaunimo tautos genetinį fondą, nors dauguma nužudytųjų net nelaikė rankose ginklo. Toliau vykdant šią šlykščią, cinišką veiklą, apie milijoną lietuvių pagal 58-ąjį baudžiamojo kodekso straipsnį (liaudies priešas) buvo deportuota į netinkamus gyventi Sibiro rajonus. Dauguma jų iš ten negrįžo. Nemažai lietuvių buvo suimta išsigalvota dingstimi ir be pėdsakų dingo gulaguose.
Palyginus turimus gamtos resursus ir teritorijos dydį, Lietuvos Respublika gali lengvai išmaitinti penkiolika milijonų žmonių, o gyvena joje tikrai ne daugiau kaip vienas milijonas lietuvių. Kad lietuviai būtų pagrindinė, dominuojanti tauta, jų šios šalies senbuvių turėtų būti ne mažiau nei trys milijonai. Vakarų civilizacijai peršant lietuvių tautai savo blogiausias savybes, Respublikoje įsigalint netikroms moralinėms vertybėms, sparčiai mažėja lietuvių gimstamumas. Nenoriu būti nenuoširdus dažna jūsų, lietuvių, šeima turi tik vieną vaiką, o vienas vaikas paprastai esti visiškas savimyla. Sulaukdamas daug giminaičių dėmesio, nerodydamas prieraišos giminei, jis galiausiai tampa niekam vertu žmogumi. Jis nei senus tėvus maitins, nei tvirtą šeimą sukurs. Lietuvių gerovės laivas skęsta būtent demografiniu požiūriu.
Neseniai per televiziją pranešė naujieną, kuri mane, musulmoną, tikintį vieną Dievą, šokiravo. Klestinčioje senojoje gerojoje Anglijoje buvo inventorizuoti viešnamiai ten esančių meilės vaidilučių tautybei nustatyti. Buvo pasakyta, kad daugiau nei pusė mažiausiai atlyginamų prostitučių yra lietuvės tiesioginės Vytauto Didžiojo palikuonės. Žinoma, didysis monarchas niekuo dėtas jis jau tikrai to neleistų. Buvau priblokštas ir net įžeistas nejaugi tai tos pačios nuostabios lietuvaitės, kuriomis pavasarį žavėjausi Laisvės alėjoje: jos taip skardžiai juokėsi, tarsi lakštutės čiauškėdamos aidžia ir daininga lietuvių kalba.
Ar tik ne vasario pradžioje iš Kauno autobusų stoties maršrutu TalinasRygaKaunasBerlynasŠtutgartas rengėsi išvykti ištaigingas dviaukštis greitasis autobusas. Aš prie šio šiuolaikinės technikos stebuklo atsiradau atsitiktinai. Vienas mano pažįstamas išlydėjo savo juodaodį draugą, vykstantį iš pradžių į Europą, o iš ten lėktuvu skrisiantį į Nigerijos sostinę Abudžą. Šioje Afrikos šalyje gaunama daug naftos, deimantų ir kitų naudingųjų iškasenų, todėl joje gyvena daug turtingų žmonių. Šis nigerietis drauge vežėsi apie dešimtį jaunų, gražių lietuvių merginų. O merginos, sakau jums, buvo nuostabios. Nigeriečio veidas blizgėjo, tarsi išteptas aliejumi, lūpose žaidė plati šypsena, švietė balti dantys, akių baltymai sukosi kaip malūno girnos. O kaipgi buvo tikimasi solidaus pelno tvirta valiuta. Jis buvo prašmatniai apsirengęs, ant gražių kailinių atsainiai užkabinta stora aukso grandinė su dideliu žėrinčiu brangakmeniu. Nigerijoje gyvena 100 mln. žmonių. Iš jų apytikriai 25 proc. musulmonai ir maždaug 15 proc. krikščionys. 60 proc. gyventojų, kurių socialinė padėtis ganėtinai prasta, išpažįsta pačias įvairiausias animizmo religijas, tai yra tai, ką mes vadiname stabmeldyste. Animizmo išpažinėjai gyvena vidiniuose šalies rajonuose, neturinčiuose susisiekimo ir kitų šiuolaikinės civilizacijos patogumų. Juos valdo tikrų tikriausi nepriklausomi karaliai, nors Nigerija Jungtinių Tautų rejestre figūruoja kaip Respublika. Nigerijos monarchai vadina save drakonais, liūtais, leopardais ir taip toliau, bet būtinai su priedėliu Didysis, ir, kaip dera jų statusui, reikalauja vergiško nuolankumo savo asmeniui. Kartais viename kaime, turinčiame šimtą palmių lapais dengtų nendrinių trobelių, gali būti net du ir daugiau karalių, ir tai visai neturi įtakos jų didybei. Šiose vietose iki šių laikų praktikuojamas kanibalizmas. Prisiminkime kad ir Bokasą tamsiaveidį vaikiną, buvusį prancūzų kariuomenės kapitoną, kariavusį Vietname. Vėliau jis užgrobė valdžią Nigerijos kaimynystėje esančioje Centrinės Afrikos Respublikoje ir pasiskelbė imperatoriumi. Žinoma, kad jis reguliariai maitinosi žmogiena ir net įsigudrino iš homo sapiens pagamintais egzotiškais patiekalais pavalgydinti gausius svečius, kurių daugiau nei pusė buvo europiečiai. Visi jie buvo pakviesti į naujai iškepto karaliaus vainikavimą. Karūnacijai buvo išleista per 90 proc. valstybės iždo lėšų.
Tiesa, žmogaus mėsa buvo tiekiama kaip retų antilopių, besiveisiančių beribėse šios egzotiškos šalies platybėse, skerdiena. Paskui įvyko valstybės perversmas, nelemtą imperatorių Bokasą teisė. Nagrinėjant bylą išaiškėjo smerktini nuverstojo monarcho mitybos polinkiai. Belieka pridurti, kad Bokasa buvo civilizuotas žmogus, netgi krikštytas. Kadangi musulmonai ir krikščionys yra monoteistai, tai yra civilizuoti žmonės, reikia manyti, kad žaviosios Lietuvos dukros tikriausiai atsidurs šalies viduryje esančiuose stabmeldžių rajonuose, kur jos bus vienos, ir, jeigu kas įvyks, niekas neateis joms į pagalbą. Patenkinęs savo lytinius poreikius, Didysis Krokodilas, beje, kone nuogas, juosmenį tepridengęs dviem figos lapais, su ant kaklo kabančiu krokodilo dantų vėriniu, galvą papuošęs dešimčia plunksnų iš marabu pasturgalio, didysis nendrinio kaimelio valdovas užsigeis pasmaguriauti šiaurės gražuolės kūnu. Negali lietuviai taip švaistytis savo puikiais vaikais. Ne jie, tai yra ne tik jie, bet ir Lietuvos valstybė, visa lietuvių tauta kalta dėl to, kad jos vaikai atsidūrė šaligatviuose.
Kyla amžinas klausimas: Ką daryti?
Kadaise šitaip savo veikalą pavadino rusas revoliucionierius N.Černyševskis, to paties klausdamas, jam pritarė V.Leninas SSRS įkūrėjas ir pirmasis jos vadovas, nusikalstamos gulago sistemos sumanytojas. Ką daryti, klausiu ir aš. Žinoma, aš neneigiu, kad tarp lietuvių humanitarų atsiras eruditų ir specialistų, kurie stengsis kuo anksčiau nušviesti šį opų klausimą ir pasiūlys ką nors protingesnio ir priimtinesnio. Aš gi siūlau uždrausti įstatymu bulvarinę literatūrą, neleisti propaguoti sekso televizijoje, spaudoje. Religinį ir tautinį vaikų auklėjimą reikia pradėti nuo jaunesniojo mokyklinio amžiaus. Būtina turėti galvoje, kad visa tai duos teigiamų rezultatų tik nepaliaujamai prižiūrint Katalikų Bažnyčiai.
Respublikoje praktiškai įteisinta paleistuvystė: homoseksualizmas, lesbinizmas, neleistini iškrypę lytiniai santykiai, įteisintas ištvirkavimas vadinamas civiline santuoka, ankstyvas, beveik nuo vaikystės pradedamas nesantuokinis lytinis gyvenimas. Visa tai, sutikite su manimi, nepadeda kurti tvirtų santuokų, gimdyti ir auklėti vaikų, visaverčių šios gražios tautos piliečių. Laikraščiuose ir žurnaluose rašoma, kad Lietuvos ekonomika tampa agresyvi, ir tai gerai lygi konkurencija ir visa kita. Laikraštyje Respublika linksmai besišypsantis Seimo pirmininkas (jau buvęs) A.Paulauskas rodo ranka į šalia sėdintį premjerą A.Brazauską ir tarsi sako: Jis nesirengia išeiti. Bet visa tai tuštybių tuštybė. Aktuali problema būti ar nebūti lietuvių tautai įvaroma į rūsį, stengiamasi jos nepastebėti. Viskas tarnauja gryniesiems pinigams, visi siekia bet kokiu būdu, netgi nusikalstamu, įsigyti pinigų. Taigi šėtonas Lietuvoje kelia puotą jis lėtai, bet užtikrintai veda lietuvių tautą į neišvengiamą pražūtį.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, katalikų tikėjimas valstybėje tapo madingas. Daugybėje Lietuvos bažnyčių į sekmadienio šv. Mišias susirenka gana daug tikinčiųjų. Visi jie kantriai ir atidžiai klausosi pamokslų ir uoliai žegnojasi, ir jūs nors kaktą prasiskelkite melsdamiesi, bet kol jūs sąmoningai pažeidinėjate Dievo įsakymus, Jis jūsų nepalaimins ir jūsų nuodėmių neatleis. Dievo įsakymai mums, tiek musulmonams, tiek krikščionims katalikams duoti tam, kad juos nenukrypstamai vykdytume, antraip mus ne tik aname pasaulyje, bet ir šioje nuodėmingoje žemėje užklups Viešpaties bausmė. Atsikvošėkite Dievas ir mūsų Kūrėjas jau baudžia lietuvių tautą. Degraduoja jos moralė, mažėja gimstamumas. Katalikų Bažnyčia labai aiškiai ir suprantamai mums sako: Nesvetimauk. Tikėjimo dogmos teigia, kad lytiniai santykiai galimi tik priėmus Santuokos sakramentą. Uždrausti abortai ir ištuokos, nenatūralūs lytiniai santykiai, pederastija, lesbinizmas, zoofilija ir kitokie nesantuokiniai santykiai yra velnio užmačios. Visa tai, kaip jau minėjau, veda jūsų tautą į prapultį.
Ne per seniausiai viename Lietuvos Respublikoje gyvenančių čečėnų susirinkime su malonumu klausiausi sklandžios ir gražios katalikų kunigo Roberto Grigo kalbos. Jautėsi, kad jis myli Dievą. Paskui sužinojau, kad jis nėra paprastas dvasininkas. Sovietiniais laikais pašauktas į kariuomenę, jis dėl religinių įsitikinimų atsisakė prisiekti nelabojo valdžiai. Dieve, koks vyriškumas, koks heroizmas! Juk armijoje jo laukė dveji ilgi metai, kupini neteisybės ir niekinimo. Šiam nepaprastam žmogui pajutau dar didesnę pagarbą. Būtent tokie žmonės, mano galva, turi vadovauti dvasiniam tautos atgimimui. Pasikeitus vienai dviem kartoms, po kokių 40-ies metų, tautos sunykimo procesas taps negrįžtamas, ir tuomet, kad ir kaip norėtume, nieko negalėsime padaryti.
Dvasinis tautos atgimimas įmanomas tik tiesiogiai vadovaujant Katalikų Bažnyčiai. Ši programa privalo būti ilgalaikė ir brangi, todėl įgyvendinti ją galima tik suvienytomis visos tautos pastangomis. Dvasinio tautos atgimimo programa turi būti prioritetinė, tai yra svarbiausia. Jūs, lietuviai, privalote žinoti, ką apie jus kalba kitos tautos, drauge su jumis gyvenančios jūsų šalyje: Lietuviai išnyks kaip mamutai.
Ir jie bus teisūs, jei jūs neapsigalvosite. Uždavinys sudėtingas. Išguiti iš žmonių protų juose tvirtai apsigyvenusį ir viešpataujantį velnią bus sunku. Apibendrindamas savo pamokslą lietuviams katalikams, dar kartą pakartosiu, kad tai, ką pasakiau, įmanoma įgyvendinti tik padedant Dievui ir vadovaujant Katalikų Bažnyčiai.
Tai reikia padaryti šiandien. Rytoj bus vėlu.
Iš rusų kalbos vertė
Vladas VAITKEVIČIUS
© 2006 XXI amžius
|