| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Panevėžio vyskupijoje Panevėžio dekanate Giesmių suburti
Panevėžys. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Sumos ir Votyvos chorų gretose per 60 dalyvių. Tarp jų ir miesto vicemeras, Lietuvos kariuomenės generolą išauginusi motina, įstaigų vadovai. Kam teko girdėti giedančius, sako, jog tai yra be galo gražu. Kas įvairaus amžiaus ir skirtingų užsiėmimų ar profesijų žmones čia atveda? Chorų vadovas vargonininkas Antanas ALEKSANDRAVIČIUS, šią vasarą pažymėsiantis 40 metų sukaktį, kai groja tais pačiais vargonais: Pirmą kartą vargonus pamačiau visiškai mažas, už rankutės mamos atvestas į Daujėnų bažnyčią. Jų muzika mane tiesiog užbūrė. Kunigams Pranciškui Masilioniui ir Antanui Baraišiui parėmus, vėliau mane, plytinės darbininką, įgaliojo mokytis pas Antaną Virbicką, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką. Po kurio laiko, mirus jam, aš užėmiau jo vietą. Šią vasarą bus 40 metų, kai vargonuoju tais pačiais vargonais. Pradėjęs dirbti Panevėžyje, susipažinau su Milda. Ji buvo to choro, kuriam turėjau vadovauti, dalyvė. Papirko mane gražia šypsena, geru būdu. Neapsirikau ją paėmęs į žmonas. Užauginome vieną dukrą ir du sūnus. Vienas jų vargonininkauja Saločių bažnyčioje. Dabar kartu su žmona einame į repeticijas. Giedu ir aš pats. Kadaise kompozitorius Juozas Karosas, paklaustas, ar būtina vargonininkui turėti gerą balsą, atsakė: Taip. Su žmona repetuoju ir namuose. Renkamės tokį laiką, kada nebūna kaimynų, nes gyvename daugiabučiame name. Dirbti su chorais man yra nepaprastai gera. Tarp mūsų nepasitaikė kivirčų, nebuvo neapykantos. Tiktai viena moteris buvo priversta palikti chorą, nes ji neturėjo gero balso. Dėl tokios nesėkmės ji itin sielojosi. Nepamirštame 92 metų Stefos Labunskienės, kuri bažnyčios chore giedojo daugiau nei pusę amžiaus. Šiemet vasario 16-ąją su 85-uoju gimtadieniu sveikinome choristę, buvusią mokytoją Bronislavą Vyčienę. Mūsų, choristų, keliai susikerta ir laisvalaikio metu. Kartu mėgome iškylauti nepaprasto grožio gamtos kampelyje Andrioniškyje. Ten patyrėme daugybę smagių akimirkų. Iškylaudami prie Lėvens upės, sugalvojome nusifotografuoti. Šešiese sustojome ant lieptelio į upę, ant kurio būdavo velėjami rūbai. Neišlaikęs mūsų svorio, jis lūžo. Visi sukritome į vandenį. Apsilankėme daugelyje Lietuvos bažnyčių, buvome pakviesti dalyvauti 2000 giesmių šventėje Vilniuje, 2000 metais.
Miesto vicemeras Petras LUOMANAS:
Esu praktikuojantis katalikas, todėl visada mane žavėjo vargonai ir choristų giesmės. Mama vylėsi, kad tapsiu vargonininku. Viliojo muzika, mėgau giedoti ir dainuoti. Esu baigęs anuometę Rokiškio kultūros mokyklą bei chorinį dirigavimą Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete. Dėstydamas Panevėžio J.Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje dainavau šios mokymo įstaigos bei miesto liaudies operetės choruose. Berods 1989-aisiais įsiliejau į Švč. Trejybės bažnyčios choro dalyvių gretas. Tuo metu ten giedojo 17 žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų buvo Vytautas Tamulis, dabar žymus chorvedys, choro Muzika vadovas, Adelė Pyragytė, buvusi Obelėlės choro vadovė (dabar gyvena Šiauliuose). 1995 metais pradėjau giedoti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chore. Namiškiai kartais primena, ar man tinka giedoti užimant tokias pareigas. Savęs nelaikau išskirtiniu žmogumi. Būdamas kartu su choristais, tarp jų jaučiuosi pakankamai gerai. Kartą J.Miltinio dramos teatro aktorius Vaclovas Blėdis, sužinojęs, jog, būdamas miesto vicemeru, dainuoju chore, pasakė: Vyriškai elgiesi. Tai man buvo tarsi didelis paskatinimas nesitraukti iš tokios veiklos.
Elena STEPONAVIČIENĖ (bažnyčioje gieda jau 45 metus):
Auginau keturis vaikus. Pagimdžiusi antrąjį atėjau giedoti. Buvau valdžios persekiojama, kad esu bažnyčios choristė. Vienoje darbovietėje išdirbusi 15 metų buvau išmesta į gatvę. 1964 metais gavau popiežiaus Pauliaus VI apaštalinį palaiminimą. Teko rašomąja mašinėle spausdinti Katalikų Bažnyčios kroniką. Tai mane suvedė su daugeliu Lietuvos kunigų. Prieš vienuolika metų palaidojau dukrą studentę, kurios mirties aplinkybės iki šiol nėra tiksliai žinomos. Po jos netekties choras man tapo kaip dvasios atgaiva. Čia randu ramybę. Tikėjimas ir malda mane palaiko dvasiškai. Nors gyvenu Vaivaduose, priemiesčio gyvenvietėje, tačiau kiekvieną dieną ateinu į kurią nors Panevėžio bažnyčią. Be bažnyčios choro, giedu Gyvojo rožinio draugijos chore (veikia prie Kristaus Karaliaus Katedros), dainuoju pagyvenusių žmonių ansamblyje Sidabrinė gija. Globoju senutes, buvusias bendradarbes, kurias surėmė ligos. Paprašyta giminių, kaimynų, giedu laidotuvėse. Šv. Mišių metu Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje skaitau skaitinius.
Antanas PALIONIS, skaičiuojantis 78-uosius savo gyvenimo metus:
Neperdėsiu pasakęs, jog žmogus be dainos tai kaip sriuba be druskos ar sviestas be duonos. Giedojimas bažnyčioje man suteikia pakylėjimą. Mes, choristai, tapome vos ne kaip giminės. Būna smagios mūsų vakaronės: pasišokame, padainuojame. Ir mūsų giesmės skamba panašiai kaip lietuvių liaudies dainos. Dainuoti pradėjau Panevėžio berniukų gimnazijoje 1941 metais. Maestro Mykolas Karka mus subūrė į chorą. Didesnį muzikinį išprusimą įgijau mokytojų seminarijoje, nors ten baigiau tik du kursus. Seminarijoje buvau suimtas ir išvežtas į Sibiro katorgą. Gėda dabar būtų neateiti į choro repeticiją. Gyvenu greta bažnyčios. Kol sveikata leis, neatsisakysiu giedojimo.
AB Panevėžio melioracija gamybinio skyriaus inžinierė sąmatininkė Stasė MATIUŠONOKIENĖ:
Visą gyvenimą dalyvavusi meno saviveikloje, prieš šešerius metus nutariau išbandyti, ar seksis giedoti. Pradėjusi giedoti, jau nebegalėjau atsisakyti, tarsi kažkas traukte trauktų į chorą. Dabar esu Votyvos choro seniūnė. Ačiū Dievui, kad turime tokį puikų vargonininką kaip A.Aleksandravičius. Tai žmogus, kuris tavęs niekada neįžeis. Gyvenu Dembavoje, žiemą tenka anksti keltis, bet ar sunku, kai tavęs kažkur laukia. Teko giedoti Gelažių bažnyčioje. Niekas man nedraudė ir neprikaišiojo, kad taip darau. Smagu būna giedoti gegužinėse pamaldose, kurios rengiamos Dembavos kultūros namuose. Bronius VERTELKA Panevėžys Autoriaus nuotraukos
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |