Panevėžio vyskupijoje Panevėžio dekanate
Giesmių suburti
|
Vargonininkas Antanas Aleksandravičius
su žmona Milda, bažnyčios choro dalyve
|
Panevėžys. Šv. apaštalų Petro ir Povilo
bažnyčios Sumos ir Votyvos chorų gretose per 60 dalyvių. Tarp
jų ir miesto vicemeras, Lietuvos kariuomenės generolą išauginusi
motina, įstaigų vadovai. Kam teko girdėti giedančius, sako, jog
tai yra be galo gražu. Kas įvairaus amžiaus ir skirtingų užsiėmimų
ar profesijų žmones čia atveda?
Chorų vadovas vargonininkas Antanas ALEKSANDRAVIČIUS, šią
vasarą pažymėsiantis 40 metų sukaktį, kai groja tais pačiais vargonais:
Pirmą kartą vargonus pamačiau visiškai mažas, už rankutės mamos atvestas į Daujėnų bažnyčią. Jų muzika mane tiesiog užbūrė. Kunigams Pranciškui Masilioniui ir Antanui Baraišiui parėmus, vėliau mane, plytinės darbininką, įgaliojo mokytis pas Antaną Virbicką, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką. Po kurio laiko, mirus jam, aš užėmiau jo vietą. Šią vasarą bus 40 metų, kai vargonuoju tais pačiais vargonais. Pradėjęs dirbti Panevėžyje, susipažinau su Milda. Ji buvo to choro, kuriam turėjau vadovauti, dalyvė. Papirko mane gražia šypsena, geru būdu. Neapsirikau ją paėmęs į žmonas. Užauginome vieną dukrą ir du sūnus. Vienas jų vargonininkauja Saločių bažnyčioje.
Dabar kartu su žmona einame į repeticijas. Giedu ir aš pats. Kadaise kompozitorius Juozas Karosas, paklaustas, ar būtina vargonininkui turėti gerą balsą, atsakė: Taip. Su žmona repetuoju ir namuose. Renkamės tokį laiką, kada nebūna kaimynų, nes gyvename daugiabučiame name.
Dirbti su chorais man yra nepaprastai gera. Tarp mūsų nepasitaikė kivirčų, nebuvo neapykantos. Tiktai viena moteris buvo priversta palikti chorą, nes ji neturėjo gero balso. Dėl tokios nesėkmės ji itin sielojosi. Nepamirštame 92 metų Stefos Labunskienės, kuri bažnyčios chore giedojo daugiau nei pusę amžiaus. Šiemet vasario 16-ąją su 85-uoju gimtadieniu sveikinome choristę, buvusią mokytoją Bronislavą Vyčienę. Mūsų, choristų, keliai susikerta ir laisvalaikio metu. Kartu mėgome iškylauti nepaprasto grožio gamtos kampelyje Andrioniškyje. Ten patyrėme daugybę smagių akimirkų. Iškylaudami prie Lėvens upės, sugalvojome nusifotografuoti. Šešiese sustojome ant lieptelio į upę, ant kurio būdavo velėjami rūbai. Neišlaikęs mūsų svorio, jis lūžo. Visi sukritome į vandenį.
Apsilankėme daugelyje Lietuvos bažnyčių, buvome pakviesti dalyvauti 2000 giesmių šventėje Vilniuje, 2000 metais.
Miesto vicemeras Petras LUOMANAS:
|
Petras LUOMANAS
|
Esu praktikuojantis katalikas, todėl visada mane
žavėjo vargonai ir choristų giesmės. Mama vylėsi, kad tapsiu vargonininku.
Viliojo muzika, mėgau giedoti ir dainuoti. Esu baigęs anuometę Rokiškio
kultūros mokyklą bei chorinį dirigavimą Vilniaus konservatorijos
Klaipėdos fakultete. Dėstydamas Panevėžio J.Švedo pedagoginėje muzikos
mokykloje dainavau šios mokymo įstaigos bei miesto liaudies operetės
choruose.
Berods 1989-aisiais įsiliejau į Švč. Trejybės bažnyčios choro dalyvių gretas. Tuo metu ten giedojo 17 žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų buvo Vytautas Tamulis, dabar žymus chorvedys, choro Muzika vadovas, Adelė Pyragytė, buvusi Obelėlės choro vadovė (dabar gyvena Šiauliuose).
1995 metais pradėjau giedoti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chore. Namiškiai kartais primena, ar man tinka giedoti užimant tokias pareigas. Savęs nelaikau išskirtiniu žmogumi. Būdamas kartu su choristais, tarp jų jaučiuosi pakankamai gerai. Kartą J.Miltinio dramos teatro aktorius Vaclovas Blėdis, sužinojęs, jog, būdamas miesto vicemeru, dainuoju chore, pasakė: Vyriškai elgiesi. Tai man buvo tarsi didelis paskatinimas nesitraukti iš tokios veiklos.
Elena STEPONAVIČIENĖ (bažnyčioje gieda jau 45
metus):
|
|
Elena STEPONAVIČIENĖ
|
Auginau keturis vaikus. Pagimdžiusi antrąjį atėjau
giedoti. Buvau valdžios persekiojama, kad esu bažnyčios choristė.
Vienoje darbovietėje išdirbusi 15 metų buvau išmesta į gatvę. 1964
metais gavau popiežiaus Pauliaus VI apaštalinį palaiminimą. Teko
rašomąja mašinėle spausdinti Katalikų Bažnyčios kroniką. Tai mane
suvedė su daugeliu Lietuvos kunigų. Prieš vienuolika metų palaidojau
dukrą studentę, kurios mirties aplinkybės iki šiol nėra tiksliai
žinomos. Po jos netekties choras man tapo kaip dvasios atgaiva.
Čia randu ramybę. Tikėjimas ir malda mane palaiko dvasiškai. Nors
gyvenu Vaivaduose, priemiesčio gyvenvietėje, tačiau kiekvieną dieną
ateinu į kurią nors Panevėžio bažnyčią. Be bažnyčios choro, giedu
Gyvojo rožinio draugijos chore (veikia prie Kristaus Karaliaus Katedros),
dainuoju pagyvenusių žmonių ansamblyje Sidabrinė gija. Globoju
senutes, buvusias bendradarbes, kurias surėmė ligos. Paprašyta giminių,
kaimynų, giedu laidotuvėse. Šv. Mišių metu Šv. apaštalų Petro ir
Povilo bažnyčioje skaitau skaitinius.
Antanas PALIONIS, skaičiuojantis 78-uosius
savo gyvenimo metus:
|
Antanas PALIONIS
|
Neperdėsiu pasakęs, jog žmogus be dainos tai
kaip sriuba be druskos ar sviestas be duonos.
Giedojimas bažnyčioje man suteikia pakylėjimą. Mes, choristai, tapome vos ne kaip giminės. Būna smagios mūsų vakaronės: pasišokame, padainuojame. Ir mūsų giesmės skamba panašiai kaip lietuvių liaudies dainos.
Dainuoti pradėjau Panevėžio berniukų gimnazijoje 1941 metais. Maestro Mykolas Karka mus subūrė į chorą. Didesnį muzikinį išprusimą įgijau mokytojų seminarijoje, nors ten baigiau tik du kursus. Seminarijoje buvau suimtas ir išvežtas į Sibiro katorgą.
Gėda dabar būtų neateiti į choro repeticiją. Gyvenu greta bažnyčios. Kol sveikata leis, neatsisakysiu giedojimo.
AB Panevėžio melioracija gamybinio skyriaus
inžinierė sąmatininkė Stasė MATIUŠONOKIENĖ:
|
Stasė MATIUŠONOKIENĖ
|
Visą gyvenimą dalyvavusi meno saviveikloje, prieš
šešerius metus nutariau išbandyti, ar seksis giedoti. Pradėjusi
giedoti, jau nebegalėjau atsisakyti, tarsi kažkas traukte trauktų
į chorą. Dabar esu Votyvos choro seniūnė. Ačiū Dievui, kad turime
tokį puikų vargonininką kaip A.Aleksandravičius. Tai žmogus, kuris
tavęs niekada neįžeis. Gyvenu Dembavoje, žiemą tenka anksti keltis,
bet ar sunku, kai tavęs kažkur laukia. Teko giedoti Gelažių bažnyčioje.
Niekas man nedraudė ir neprikaišiojo, kad taip darau. Smagu būna
giedoti gegužinėse pamaldose, kurios rengiamos Dembavos kultūros
namuose.
Bronius VERTELKA
Panevėžys
Autoriaus nuotraukos
© 2006 XXI amžius
|