Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežius iškelia kunigo pašaukimo bruožus

Mindaugas BUIKA

Gerojo Ganytojo sekmadienį popiežius Benediktas XVI įšventino penkiolika naujų kunigų

Laukdami kunigystės šventimų diakonai guli ant grindų, kai giedama Visų šventųjų litanija

Susikaupimas maldoje prieš Kunigystės sakramento priėmimą

Vyresnieji konfratrai naujiesiems presbiteriams užvelka liturginius rūbus

Svarbiausia kunigystės šventimų akimirka: Romos vyskupo sakramentinis rankų uždėjimas ant šventinamo diakono galvos

Naujų kunigų šventimo apeigos Vatikano bazilikoje

Popiežius Benediktas XVI deda rankas ant šventinamo diakono galvos

Padrąsinantis Šventojo Tėvo apkabinimas

Sielovada neturi nieko bendra su karjerizmu

Pastaruoju metu popiežius Benediktas XVI savo pasisakymuose ir homilijoje yra palietęs daugelį aktualių kunigiškos tarnystės temų, pabrėždamas šventumo ir pamaldumo, atsidavimo Jėzaus Kristaus skirtai misijai ir nesavanaudiškumo svarbą. Štai Gerojo Ganytojo sekmadienį, gegužės 7 dieną, Šv. Petro bazilikoje šventindamas 15 kunigų, Šventasis Tėvas sakė, kad kiekvienas kunigas turi būti pasirengęs aukotis dėl jam patikėtos tikinčiųjų bendruomenės, gerai ją pažinti, palaikyti vienybės ir savitarpio pagalbos dvasią. Popiežius taip pat perspėjo, kad kunigo kelias nėra „karjeros darymo“ kelias ir jam turi būti svetimas noras kopti „į viršūnę“ bažnytinės biurokratijos laiptais, tai yra ne tarnauti, bet kad jam būtų tarnaujama.

Benediktas XVI kritikavo įvaizdį tokio žmogaus, kuris per kunigystę nori susireikšminti, tapti ypatinga „persona“, tai yra aukščiau už viską iškelia savo asmeninius interesus ir pretenzijas. „Tačiau vienintelis teisėtas ganytojiškos tarnystės bruožas yra kryžius“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad būtent „kryžius yra tie vardai“, apie kuriuos kalbama minėto sekmadienio Evangelijos skaitiniuose. Todėl Kunigystės sakramento priėmimas reiškia visišką paklusimą Kristui, leidimą „Jam manimi disponuoti, kad aš Jam tarnaučiau ir sekčiau Jo šaukimu“, net jeigu tai prieštarautų saviems troškimams ir siekiams.

„Įeiti pro vartus, kurie yra Kristus, vadinasi, dar geriau Jį pažinti ir mylėti, kad mūsų valia sutaptų su Jo valia ir mūsų veikimas su Jo veikimu“, – pažymėjo Popiežius. Komentuodamas Evangelijos skaitinį, kuriame kalbama, kad ganytojas „guldo gyvybę“ už savo kaimenę, jis aiškino, jog tai nebūtinai reiškia vien tik kankinystę, bet ir kasdienius sielovados darbus.

Tarnauti kaimenei (tikinčiųjų bendruomenei) – vadinasi, pažinti jos narius, įsigilinti į jų rūpesčius, užmegzti artimus ir pasitikėjimo kupinus ryšius. „Ganytojas negali pasitenkinti vien tik vardų ir datų žinojimu. Jo pažinimas visuomet turi būti žinojimas širdimi“, – sakė Šventasis Tėvas jauniesiems kunigams.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai popiežius Benediktas XVI kalba apie kartais tarp dvasininkų pasitaikančius perdėtos materialinės naudos ar asmeninio prestižo siekimo pavyzdžius, kas prieštarauja sakramentinės kunigystės esmei ir trukdo vykdyti sielovadą. Anksčiau jis yra atkreipęs dėmesį į tai, kad ypač Afrikoje tarp gausių ir džiuginančių dvasinių pašaukimų, deja, pasitaiko ir tokių atvejų, kada kunigystė – tik priemonė užimti svarbesnę padėtį visuomenėje ir užsitikrinti savo gerovę, kai aplinkui didelis skurdas.

Štai balandžio pabaigoje susitikęs su Ganos vyskupais, atvykusiais į Romą kas penkeri metai privalomo „ad limina apostolorum“ vizito, popiežius Benediktas XVI paragino juos atidžiau atrinkti ir ugdyti kandidatus į kunigus. Pasak jo, reikia „užtikrinti kandidatų į kunigystę tinkamumą ir garantuoti teisingą ugdymą tų, kurie mokosi šventosios tarnystės“. Teisingas pašaukimas bus tik tada, kai į Dievo valią nebus žiūrima kaip į primestą iš išorės, o kai ji taps „mano valia, kuri grindžiama supratimu, jog Dievas esąs manyje giliau, nei aš pats sau“.

Šventasis Tėvas afrikiečiams vyskupams priminė, kad „į kunigystę niekada negalima žiūrėti kaip į būdą pagerinti savo socialinę padėtį ar pakelti pragyvenimo lygį“. Jeigu, deja, taip atsitinka, tada kunigo atsidavimą ir klusnumą Dievo sumanymui nustelbia asmeniniai troškimai, ir tada kunigystė lieka nevaisinga ir neatlikta. „Mes turime stengtis padėti kandidatams į kunigus įžvelgti Kristaus valią ir subrandinti pašaukimo dovaną, kad jie galėtų tikrai tapti efektyviais dirbančiais ir visaverčiais Jo džiaugsmo tarnais“, – sakė Popiežius vyskupams.

Sakramentinės kunigystės misija Bažnyčioje nepakeičiama

Visi 15 naujų kunigų, kuriuos gegužės 7 dieną įšventino popiežius Benediktas XVI, darbuosis Romos diecezijoje. Dvylika jų yra italai, kiti trys yra gimę užsienyje – Hondūre, Izraelyje ir Lenkijoje – tačiau visi studijavo įvairiose Italijos sostinės kunigų seminarijose. Per šventimų liturgines apeigas Popiežius kiekvieną kandidatą klausė, ar jis yra pasirengęs viso gyvenimo įsipareigojimams – tarnauti kunigu, taip pat siūlė duoti klusnumo savajam vyskupui pažadą. Šventinami kunigai kniūbsti gulėjo presbiterijoje, kai buvo giedama Visų šventųjų litanija, vėliau klaupėsi prieš Popiežių, kuris uždėjo savo rankas ant kiekvieno galvos.

Šventimų maldoje Romos vyskupas prašė savo naujųjų kunigų gyvenime būti pavyzdžiu visai tikinčiųjų bendruomenei. Homilijoje jis buvo priminęs, kad kunigas turi žvelgti plačiau, už savo tiesioginės parapijos ribų, darbuotis dėl visų krikščionių ir visų žmonių vienybės. Aiškindamas visuotinį krikščionybės pašaukimą, Šventasis Tėvas sakė: „Jėzaus misija skirta visai žmonijai, todėl Bažnyčia yra prisiėmusi atsakomybę padėti visiems žmonėms pripažinti Dievą, kuris dėl visų mūsų tapo žmogumi – Jėzumi Kristumi, kentėjo, mirė ir prisikėlė iš mirties“.

Savo kreipimesi Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga, kuri kaip tik buvo minėta Gerojo Ganytojo sekmadienį, Popiežius priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II mokymą, kad „kunigo ryšį su Jėzumi Kristumi, o Jame – su Jo Bažnyčia, grindžia pats buvimas kunigu po sakramentinio patepimo – konsekracijos. Taigi ypatingu būdu „įšventintas kunigas yra Kristaus, esančio Bažnyčioje, kaip slėpinyje, bendruomenėje ir misijoje, tarnas“. „Būdamas Kristaus patepimo ir misijos dalininku, jis gali Bažnyčioje tęsti Kristaus maldą, žodį, auką ir išganomąją veiklą. Tad jis yra Bažnyčios – slėpinio tarnas, nes sudabartina prisikėlusio Kristaus dalyvavimo bažnytinius ir sakramentinius ženklus“, – rašoma 1996 metų apaštaliniame paraginime „Pastores dabo vobis“.

Po naujų kunigų šventimų kalbėdamas Šv. Petro aikštėje esantiems tikintiesiems, susirinkusiems sukalbėti šventadienio vidurdienio „Viešpaties angelas“ maldos, popiežius Benediktas XVI prabilo apie aktualų dvasinių pašaukimų stokos klausimą. Nors jo pirmtako Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu (1978-2005) kunigų pasaulyje sumažėjo ne taip dramatiškai (nuo 421 tūkst. iki 406 tūkst., tai yra 3,5 proc.), kaip seserų vienuolių (nuo 991 tūkst. iki 767 tūkst., tai yra 22,5 proc.), tačiau žinant, kad per tą laiką iš viso katalikų pagausėjo kone trečdaliu, o Vakaruose tebesitęsia pašaukimų krizė, šio klausimo sprendimas yra svarbus Bažnyčiai.

Kalbėdamas maldininkams, Šventasis Tėvas priminė, kad savo kreipimesi Pasaulinei maldos už pašaukimus dienai jis pabrėžė, jog „kunigo misija Bažnyčioje yra nepakeičiama“. Ir nors kai kuriuose pasaulio regionuose pastebimas dvasininkų stygius, visgi „nėra abejonės, kad Dievas toliau kviečia paauglius, jaunimą ir suaugusiuosius palikti viską ir pasiaukoti Evangelijos skelbimui bei pastoracinei veiklai“, tvirtino Benediktas XVI. Priminęs visuotinį krikščionių pašaukimą į šventumą, jis ypač pabrėžė „krikščioniškos santuokos pašaukimą į šventumą tikra to žodžio prasme“. Būtent tada tėvų švento gyvenimo pavyzdys tampa „pirmąja palankia sąlyga, kad padaugėtų ir vienuolių pašaukimų“.

Nepakanka mėgti teologiją, kad būtum geru kunigu

Viename velykinio laikotarpio susitikimų su jaunimu popiežius Benediktas XVI buvo paklaustas apie savo kelią į kunigystę. „Ar galite mums papasakoti, kaip jūs pats supratote esąs pašauktas? – paprašė Šventojo Tėvo 20-metis studentas Vitorijus balandžio 6 dieną vykusiame susitikime su Romos vyskupijos jaunaisiais katalikais Šv. Petro aikštėje. – Ar galite mums patarti, kad ir mes galėtume realiai suvokti, ar Viešpats kviečia mus sekti Jį kunigo ar vienuolio gyvenimu?“

Atsakydamas į šį svarbų klausimą, kuris gali dominti visus ir ypač Popiežiaus biografus, Benediktas XVI pabrėžė, kad pirmiausia jaunystėje jis suvokė, kaip trūksta kunigų. Tuomet, nacių režimo valdymo metais, valstybinė propaganda tvirtino: „Naujojoje Vokietijoje nebebus daugiau kunigų, nebebus pašvęsto gyvenimo, nes mums tokių žmonių nebereikės“. Todėl jaunuoliai buvo raginami rinktis kitą, „naudingesnę“ profesiją. Tačiau taip kalbėjo būtent „garsūs“ balsai, tai yra tie asmenys, kurie buvo atsakingi už visos sistemos brutalumą, ir šis kontrastas įtikino jaunąjį Jozefą Ratcingerį (toks popiežiaus Benedikto XVI pasaulietinis vardas), kad Viešpats, Evangelija ir tikėjimas kaip tik nurodo teisingą kelią, kartu ir įpareigojimą šį kelią išsaugoti.

„Tokioje situacijoje mano pašaukimas į kunigystę brendo su manimi beveik natūraliai, be jokių dramatiškų atsivertimo įvykių“, – paaiškino Šventasis Tėvas. Šiame kelyje jį rėmė tėvai ir parapijos kunigas, be to, buvo dar du svarbūs aspektai: jis atrado liturgijos grožį ir Dievo pažinimo grožį studijuodamas Šventąjį Raštą. Įžengimas į 1000 metų senumo teologijos pasaulį, taip pat šventimas liturgijos, „kurioje Dievas yra su mumis ir celebruoja su mumis“, pažadino didžiulį džiaugsmą, davusį pagrindą atsidėti bažnytinei tarnystei.

Popiežius pripažino, kad buvo ir sunkumų, ypač abejonių, ar sugebės laikytis celibato visą likusį gyvenimą. Kitas dalykas yra supratimas, jog „nepakanka mėgti teologiją, kad būtum geru kunigu“, nes čia reikia mokėti bendrauti paprastais žodžiais, o ne aukštomis teologinėmis frazėmis su jaunais žmonėmis ir seneliais, su ligoniais ir vargšais, būti paprastu tarp paprastųjų. „Teologija yra puiku, tačiau žodžių ir krikščioniškojo gyvenimo paprastumas yra privalomas“, – kalbėjo Benediktas XVI apie kunigo tarnystės esmę. Ir jo žodžiai tuo labiau vertingi, nes jis visuotinai pripažintas vienu žymiausių šių dienų pasaulio teologų. Nors būta jaunystės abejonių, bet Viešpats, taip pat keletas draugų, geri kunigai ir mokytojai padėjo subrandinti dvasinį pašaukimą.

Dvasinės tarnystės kelias – drąsos reikalaujantis nuotykis

Atsiliepdamas į minėto jaunuolio prašymą patarti, Šventasis Tėvas pirmiausia pažymėjo, kad „yra svarbu atkreipti dėmesį Viešpaties ženklus“. Dievas kalba per įvykius, žmones, susitikimus ir būtina į tai įsiklausyti. Antrasis svarbus dalykas, išryškinant savąjį pašaukimą, yra „reali draugystė su Jėzumi“, pasiekiama palaikant asmeninius santykius su Juo. Jėzų reikia pažinti ne tik iš kitų žmonių pasakojimų ir kunigų, bet išgyventi tikrą asmeninį ryšį, taip suvokiant, ko Jis mūsų prašo, kur kviečia, sakė Popiežius.

Pagaliau reikia stengtis gerai suvokti savo paties galimybes, nes, viena vertus, dvasiniam pašaukimui reikalinga drąsa ir ryžtas, o kita vertus, nuolankumas, pasitikėjimas ir atvirumas. Čia taip pat svarbi draugų ir Bažnyčios autoriteto, kunigų ir šeimos narių parama. „Dvasinės tarnystės kelias visada yra didelis nuotykis, tačiau gyvenimas gali būti sėkmingas, jeigu mes turime drąsos šiam nuotykiui, pasitikėdami, kad Viešpats niekada nepaliks manęs vieno, kad Viešpats eis su manimi ir man padės“, – sakė Benediktas XVI. Beje, jis šiemet mini 55-uosius savo kunigystės metus.

Šiemet šventosios savaitės Didįjį ketvirtadienį Benediktas XVI vadovavo Krizmos Mišioms Šv. Petro bazilikoje, kai buvo minimas kunigystės įsteigimas per Paskutinę vakarienę prieš Jėzaus mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Popiežius Benediktas XVI tuomet per homiliją pabrėžė, kad kiekvienų šventimų akimirką „vyskupo atliekamu sakramentiniu rankų uždėjimo gestu rankas ant mūsų uždėjo pats Viešpats“. Šis sakramentinis ženklas kartu apibendrino nelengvą vidinių sielos išbandymų kelią į pasirinktą tarnystės tikslą – kunigystę. „Kaip ir pirmieji mokiniai, mes irgi, kartą sutikę Viešpatį bei išgirdę Jo žodžius: „Sek paskui mane!“, galbūt iš pradžių sekėme paskui Jį šiek tiek netvirtai, galbūt gręžiojomės atgal ir klausinėjome, ar tas kelias tikrai mūsų, – aiškino Šventasis Tėvas. – Bet tada Jis, kupinas didelio gerumo, paimdavo mus už rankos, prisitraukdavo prie savęs ir sakydavo: „Nebijok! Aš su tavimi. Aš tavęs neapleisiu, neapleisk ir tu manęs!“

Popiežius Benediktas XVI kvietė kunigus priimti šią Viešpaties pagalbą, su pasitikėjimu leisti Jam, „paėmus mus už rankos mus vesti“, ir tada ištikimai „tarnausime už mirtį stipresniam gyvenimui ir už neapykantą stipresnei meilei“. Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, kad Kunigystės sakramento įsteigimas reiškia ir paties Jėzaus Kristaus didelį pasitikėjimą savo mokiniais: „Viešpats padaro mus savo draugais: Jis patiki mums viską; Jis patiki mums save patį, idant galėtume kalbėti Jo vardu – in persona Christi capitis“. Ir šio pasitikėjimo negalima apvilti.

AP, Reuters nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“