|
Avantiūristų piligrimystė
Petras KATINAS
Kai kas, pradėjus byrėti rusų oligarcho partijai ir išpūstam jo mitui, ypač paskelbus paskutiniuosius apklausų duomenis apie tolygiai krentantį darbiečių ir jų šeimininko populiarumą, ėmė džiūgauti, jog štai pagaliau apmulkintoji visuomenės dalis pradeda atsikvošėti. Džiūgavimas, ypač žvelgiant į tas paskutiniųjų visuomenės nuomonės institucijų skelbiamas politikų ir partijų populiarumo lenteles, aiškiai per ankstyvas. Ypač matant, kas dabar patenka (ar yra stumiamas) į tas populiarumo reitingų lentelių pirmąsias eilutes. Pirmiausia daugiau nei akivaizdu, jog užkulisiuose, t.y. protų vėlimo institucijose, skubiai kuriamas naujasis Gelbėtojas. Mat abu didieji pagrindiniai gelbėtojai -A.Brazauskas ir V.Uspaskichas palaipsniui grimzta į dugną. Todėl visiškai neatsitiktinai paskutiniai paskelbti Vilmorus apklausų duomenys rodo, jog populiariausia Lietuvos politike tapo socialinė rūpintojėlė Vilija Blinkevičiūtė, palikusi antrojoje vietoje netgi patį prezidentą V.Adamkų, o rusų oligarchas atsidūrė netgi septintoje vietoje. Naujoji reitingų pirmūnė nė kiek nesikuklindama pareiškia, jog tai nieko stebėtina. Ji juk nesusipainiojusi su visokiomis Draugystėmis ir Jangilomis, nevilioja svetimų vyrų, nelėbauja elito vakarėliuose, nemedžioja antilopių gnu Afrikoje ir t.t. Ir vis dar viliasi pratęsti savo buvimą ministerijoje. Palyginti su kitais elito atstovais, ji iš tiesų gal kiek ir skiriasi. Nepasižymi pernelyg dideliu gobšumu bei panašiais išsidirbinėjimais kaip jos kolegos darbiečiai, socdemai ar valstiečiai. Tačiau moteriai, aiškiai besitaikančiai į valstybės vadovo kėdę, to per maža. O kad nedaug ką suvoki ar išmanai valstybės valdymo ir tvarkymo reikaluose, irgi ne bėda. Mūsų senoji ir naujoji nomenklatūra vadovaujasi senomis sovietinėmis taisyklėmis: jeigu jau pakliuvai į išrinktųjų kompaniją, tai būsi joje amžinai. Partiškumas čia nesvarbu jog nesunkiai galima perplaukti į reikalingą. Kompetencija, žinių bagažas, pasiaukojimas tėvynei visa tai visiškai nesvarbu. Čia būtų galima priminti vieno buvusio SSRS-SSKP politbiuro ilgasėdžio A.Mikojano atvejį. Kai po Chruščiovo paskelbto asmenybės kulto demaskavimo iš Magadano į Maskvą sugrįžo vieno lageryje badu mirusio A.Mikojano partinio ir asmeninio bičiulio dukra, tai tas jos paklausė, kur ji norėtų dirbti. Iš Magadano gūdumos tremties grįžusi moteris atsakė, jog tremtyje nebuvo jokios galimybės mokytis, tad ir į kokį nors atsakingą sostą taikytis negalinti, nes nesugebėsianti. O Stalino ir Chruščiovo bendražygis atsakė: Nekreipk dėmesio į tokius niekus. Štai aš irgi baigiau tik parapinę (cerkovnaja prichodskaja) mokyklą, o štai kaip šauniai darbuojuosi.
Aišku, dabar Lietuvos valdžioje tokių beraščių mikojanų, kurių buvo apstu po pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos, nebeliko. Visi turi diplomus. Ne tik partinių-ūkinių kadrų kalvės Kauno politechnikos instituto, bet ir Minsko, Leningrado ar Maskvos partinių mokyklų. O kai kurie ir padirbtus. Bet esmė išlieka. Begalinis noras vadovauti, nesvarbu, kad ir kokiai ministerijai ar departamentui, tiktai didėja. Taip pat ir rūpintis, kaip iš tos valdžios tarnystės gauti kuo daugiau dividendų. Į savo kišenę, žinoma. O čia dar iš Briuselio ėmė byrėti milijonai. Ryškiausias to pavyzdys valdžios ir milijonų troškimas pasireiškė paskutinėmis savaitėmis ir dienomis, kai nuo Kėdainių oligarcho grupuotės atskilo, ar tik suvaidino atskilimą, buvusio V.Uspaskicho ištikimiausio ginklanešio, dabartinio Seimo pirmininko V.Muntiano grupuotė, pasivadinusi Pilietinės demokratijos partija. Toje vadinamojoje partijoje susispietė labai daug įdomių personų, tiesiog Gineso knygos vertų čempionų. Tai yra politinių avantiūristų, nuolat bėgiojančių iš partijos į partiją, iš frakcijos į frakciją. Tai žmonės, neturintys ne tik jokios ideologijos, išskyrus gal tarnystę buvusiems Maskvos šeimininkams ir Mamonai, bet ir jokios atsakomybės prieš juos išrinkusius piliečius. Aišku, tų perbėgėlių ir išverstakailių čempionas, be abejo, yra vienas iš V.Muntiano partijos pavaduotojų parlamentaras Henrikas Žukauskas. Kuo tiktai jis nebuvo. Netgi konservatoriumi. Vėliau prisiglaudė prie liberalų, bet metė ir juos, o į Seimą pateko jau R.Pakso kompanijos liberaldemokratų sąraše. Bet, vos davęs parlamentaro priesaiką, jau perbėgo pas darbiečius. Tačiau kai rusų oligarchas nesiteikė duoti jam kokio nors valdžios posto, perbėgo į vadinamąją mišriąją seimūnų grupę, kurioje buvo susispietę keletas panašių komedijų personažų. Dabar toje mišrioje grupėje beliko, anot vieno socdemų vadų Č.Juršėno, vienintelis našlaitis parlamentaras P.Gražulis. Mat visi kiti prisiglaudė po V.Muntiano sparnu. Kitas perbėgėlių rekordininkas K.Bobelis nutarė tapti rašytoju ir parašyti dar iki šiol neregėtą kūrinį apie jo kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Matyt, nusprendė pasekti tokiais memuarų rašytojais kaip A.Brazauskas ir K.Prunskienė. Aišku, K.Bobeliui nebus lengva. Teks pakrapštyti piniginę. Bepigu A.Brazauskui davė įsakymą buvusiam partinio organo Tiesa redaktoriui ir kitiems buvusio centro komiteto ideologiniams klerkams, netgi vienam, prisistatančiam sovietinių laikų disidentu, sukurti epochos kūrinius, ir reikalas baigtas. Aišku, tokių plunksnagraužių atras ir K.Bobelis. Juk jau turi patirtį vienas didžiausių sovietinių laikų ateistų, kiekvieną sekmadienį per tarybų Lietuvos radiją pūtęs mokslinį ateizmą, seimūno užsakymu parašė solidžią liaupsę apie jo žmonos giminaitį, tikrai iškilų Lietuvos veikėją. Tuo labiau kad A.Brazausko, L.Šepečio, K.Prunskienės rašytojų laurų pavydi ne vienas, ir tokių memuarų sulauksime dar daugiau.
Be tokių politinių perėjūnų kaip H.Žukauskas, A.Matulevičius, J.Ramonas bei panašių, nusprendusių būti pilietiniais demokratais, šioje grupėje susispietė ir daugiau įdomių asmenybių. Neatsitiktinai praėjusį savaitgalį, kai vyko muntianininkų suvažiavimas, žurnalistai ironiškai klausė, ar šiame susibėgime bus sinchroninis vertimas į lietuvių kalbą. Mat viešbučio Reval Hotel Lietuva konferencijų salėje, kur vyko šis spektaklis, daugiausia skambėjo rusų, lenkų ir visokių tuteišių kalba. Nes šios naująja politine jėga pavadintos grupuotės branduolį sudaro ne lietuviai. Juk neatsitiktinai vienu iš V.Muntiano pavaduotojų tapo aršus rusakalbių teisių gynėjas Vladimiras Orechovas. Tad nieko stebėtina, jeigu netrukus Lietuvos politinį gyvenimą, ne tik kultūrą ar vidaus reikalus, tvarkys kitataučiai.
Tai, kad naująja politine jėga pasiskelbusi Pilietinės demokratijos partija neturi jokių kitų tikslų, išskyrus valdžios postus, aiškiai pareiškė pats tikruoju piliečiu pasiskelbęs V.Muntianas, iškart pareikalavęs jo politiniams avantiūristams neva teisėtai priklausančios valdžios dalies. Kad ir kaip būtų keista, bet tas grobio reikalavimas sulaukė gana palankaus nomenklatūrininkų partijos socdemų ir jų vyriausiojo derybininko ištikimiausio savo vado tarno Socialdemokratų frakcijos seimūno J.Oleko įvertinimo. Jis, vos prasidėjus naujoms postų dalyboms, pareiškė, kad V.Uspaskichui su L.Graužiniene teks dalytis ir užleisti kai kurių Seimo komitetų vadovų ir jų pavaduotojų postus. Aišku, kandidatus į tuos postus parinks A.Brazausko J.Bernatonio štabas.
Taigi rinkėjai vėl palikti kvailių vietoje. Ir dar stebimasi, kodėl jau beveik pusė jų nebeketina dalyvauti jokiuose rinkimuose. Na, o dėl visokio plauko perbėgėlių, tai jie savotiškai teisūs, kad ieško šiltesnės vietos po saule, neturi jokių ideologinių principų, o duotus pažadus rinkėjams laiko pasakėlėmis. Juk ne kas kitas, o pats Konstitucinis Teismas išaiškino, jog Seimo nario mandatas yra laisvas ir nesaistomas nei su jį iškėlusios partijos programa ar kitais reikalavimais, tuo labiau su rinkėjų priesakais. Tiesa, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Seimo narys turi veikti tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais. Bet kartu aukščiausias mūsų teisminis organas nustatė, jog Seimo narys savo rinkėjų negali būti atšauktas. Tad kodėl gi neužsiiminėti politine piligrimyste ir panašiomis avantiūromis, jeigu faktiškai įteisinta visiška neatsakomybė? Ne tik prieš rinkėjus, bet ir prieš valstybę. Pagaliau ar kas susimąsto, kad demokratinėse valstybėse tokie kailių keitėjai vertinami vienareikšmiai. Jeigu ir labai retai pasitaiko tokių, tai jie patys pasirašo sau politinės mirties nuosprendį. Štai demokratinėmis vertybėmis besididžiuojantys politikai tai laiko normaliu reiškiniu. Todėl nereikia stebėtis ar piktintis, kai Europos Komisija atsisakė priimti Lietuvą į euro zoną. Ir visiškai ne dėl nustatytos nežymios infliacijos ribos viršijimo. Juk Briuselyje ir Strasbūre puikiai mato, kad jau antri metai valdantysis klanas užsiima tiktai nesibaigiančiomis postų dalybomis. Daugiau niekuo. Tad kas gi gali rimtai žiūrėti į tokią Vyriausybę?
© 2006 XXI amžius
|