|
Kodėl vieni kitus užmirštame?
Iš mažų, jaunų dienų vieni su kitais labai draugavome, be kitų neapsiėjome. Jaunimas vienas kito neužmiršdavo ne tik šokiuose, bet ir sekmadieniais į bažnyčią atėję. Seniau iš darbo eidami, nors nuvargę, prakaituoti, dainos neužmiršdavo. Vieni dainuoja, kiti, vyresni, armoniką išsinešę kieme polkomis, valsais linksmina. Tada nuovargis nejaučiamas, bet atsigulus tuojau akys pačios užsimerkia. Rytiniam gaidžiui pragydus, skubiai reikia keltis. Vienoms karves melžti, gyvulius šerti, kitų laukia plūgas, akėčios, dalgis. Gyvenimas buvo nelengvas, bet visi juo buvo patenkinti. Suaugę tuokėsi, vaikus augino ir taip pat juos auklėjo.
Sovietmečiu darbo visiems užtekdavo. Kas netingėjo dirbo, nors iš pradžių už darbadienį gramus gaudavo. Vėliau gyvenimas gerėjo, žmonės namus statėsi, lengvąsias mašinas pirkosi. Kas norėjo mokytis, galėjo aukštuosius mokslus baigti, o darbas jų jau laukė. Tikintys tikėjimo neužmiršo, rasdavo laiko į bažnyčią nueiti. Kai mokiausi Vilniuje, viename kambaryje gyvenome keturiese, o ant sienos kabojo pusiau paslėptas kryželis, ir nė vienas komjaunuolis atėjęs jo neišmetė. Buvome mokslo pirmūnai ir mūsų darbštumas viską nugalėjo. Tuo metu teko girdėti daug kun. Alfonso Lipniūno pamokslų. Daug jo minčių ir šiandien nepamiršau.
Žmonės dirbo įvairius darbus: vieni kontorose, kaklaraiščius pasirišę, kiti sunkų fizinį darbą. Bet laisvu laiku susitikdavo, vieni kitus aplankydavo ir džiaugėsi praeitimi ir esamu gyvenimu.
Per tiek metų pasikeitė ne tik pats kaimas, bet ir papročiai, tradicijos. Ačiū Dievui, kad po sovietmečio Lietuvoje daug gražių kryžių pastatyta, seni suremontuoti. Daug tikinčiųjų sovietmečiu juos buvo užkasę, o dabar atkasė, suremontavo ir vėl pastatę džiaugiasi. Kiek jų yra ne tik šventoriuose, Kryžių kalne, bet ir pakelėse, kapinėse, kiemuose kiek dar statoma.
Bet kur dingo buvusi draugystė, kur vieni kitų supratimas? Daug žmonių, kartu augę, dirbę, kartu gimtadienius, vardynas šventę, dabar yra vieni kitus užmiršę. Kiek žmonių, ligotų, pasenusių, serga, dalis iš lovos sunkiai pasikelia, o jie buvusių draugų visai užmiršti. Gal todėl, kad kukliai gyvena ir yra daugelio iš gyvenimo išstumti.
Seniau ligonius sveikieji aplankydavo, juos paguosdavo, numarindavo ne turtu, bet gražiais, nuoširdžiais žodžiais. Taip palengvindavo jų senatvę, skausmą, liūdesį. Daugelis dabar gyvena pavieniui, kas sau. Liūdna jų senatvė. Anksčiau apie ateitį svajojo. Vargingai gyvendami, išvežtiesiems į Sibirą siuntė džiovintą duoną, nors patys dažnai mažai jos turėjo. Dabar vieni palikti ir draugų užmiršti. Šiandien žmonės tik turtu džiaugiasi.
Kol šiuo pavasariu džiaugiamės, prisiminkime vieni kitus. Gal šiandien skirtingai gyvename, bet vieni kitus atjauskime. Turimomis šimtinėmis per daug nesidžiaukime, nes draugiškumas už viską vertingesnis.
Kas gali žinoti, koks likimas laukia. Gražios pilys gali sudegti, brangios užsienietiškos mašinos metalo laužo krūvomis virsti. Kas tada liks? Pamąstykime.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|