|
Esame ne tik turtingi, bet ir laimingi?
Žiūriu į dabartinę Lietuvą ir džiaugsmas apima: laisva, graži, pasipuošusi miestais, automagistralėm, miškais, parkais, sodais, gražiomis gyvenvietėmis su televizijos, net palydovinės, antenomis. Sodybos gražios, prie jų sodeliai, gėlių darželiai, garažai. Parduotuvės pilnos prekių ir pirkėjų. Žodžiu, šalis praturtėjusi, civilizuota, kultūringa, apsišvietusi. Belieka tik ja džiaugtis, ją ginti, dirbti, nepalikti jos, tebūna Lietuva su lietuviais ir vieningai, dorai gyvenanti.
O kokia ji buvo prieš daugelį metų? Žinau, buvo medinės kaimų trobos šiaudiniais stogais, kai kurios dūminės. Tvoros statinių, išilginių karčių, žiogrelių. Prie kiekvienos darželis, pilnas jurginų, rūtų, astrų, roželių, linelių, medetkų ir kitokių gėlių. Ne prie kiekvienos buvo sodelis, o jame avilių, bet prie kiekvienos pulkelis vaikų bėgioja, žaidžia, krykštauja, gal ne visi sočiai pavalgę, gražiai aprengti, bet visi tėvų mylimi, reikalingi, prižiūrimi. Neturi gražių žaislų, o paaugę jau turi padėti tėvams: ravėti daržus, ganyti žąsis, gyvulius, prižiūrėti mažesnius vaikus.
Netoli gyvenamojo namo tvartas, kartais po tuo pačiu stogu su troba, klėtis su prieklėčiu, toliau klojimas. Prie tvarto ar svirno šuns būda, kad namai nebūtų kurti ir būtų saugūs. Kad nebūtų akli, reikalinga katė. Šuo ir katė reikalingi sodyboje, kad vienas saugotų turtą, kitas gaudytų peles, o šeimininkas puikuotųsi jais. Ne taip, kaip dabar: puošniuose butuose ant aksomu uždengtų lovų, minkštų pagalvėlių guli keli dideli šunys, išprausti voniose šampūnais, iškvėpinti kvepalais, vežiojami automobiliu keliolika kilometrų į mišką pabėgioti, atlikti gamtinių reikalų. Jie prišerti skaniu ėdalu, nutukę, tingūs. Dažname tokiame bute nepamatysi nei vaikelio, nei seno žmogaus, nepajausi dvasinės ramybės, šilumos. Šiandien turtinguose butuose gali pamatyti ir išpuoselėtą katę, madingai apkirptą, kaspinu papuoštą. Suprantama, katė kilminga, brangi, gydanti.
Būdavo, užeisi į senovinę trobą ir būtinai tave pavaišins juodos duonos rieke, puodeliu pieno, giros, sulos, saldės ar šaltinio vandens ir dar paprašys: Valgyk, sveteli, kiek ir ko širdelė geidžia. Jei reikės, priims nakvynėn be jokio užmokesčio ir pasiūlys vakarienės šutintų bulvių su rūgusiu pienu ar salde. Vieni kitų nebijos, nors ir nepažįstami. Troboje dažniausiai molinė asla, suolai, stalas, religiniai paveikslėliai, stovi staklės, o jose audėja, prie ratelių verpėjos. Vyrai daro grėblius, neria bučius, veja virves, jei nėra kieme ar laukuose darbo. Visi dirba šnekučiuodamiesi, dainuodami ar giedodami. Vasarą maži vaikai kieme, žiemą ant krosnies čiauška. Linksma, jauku, gera.
Seniau sutiktas kelyje net nepažįstamas žmogus tave katalikiškai pasveikins, pasakys gerą žodį. Šiandien susitikę kelyje nepažįstami žmonės tylomis praeina. Tačiau dabar dažniausiai sutiksi lekiantį ar tave pralenkiantį automobilį, kuris tave gali aptaškyti. Nieko tokio. Nesimaišyk!
Taigi šiandien mūsų gyvenimas gražesnis, turtingesnis, kultūringesnis, šviesesnis, žodžiu, civilizuotas, bet ar jaučiamės laimingi, geresni už mūsų senelius, ar mes nuoširdesni, jaučiame daugiau vidinės šilumos, ramybės? Kokie mes esame dvasiniu požiūriu dorovingesni, draugiškesni, turintys daugiau dvasinių turtų? Ar modernizmas, kultūra, civilizacija lemia mūsų moralę, santykius, draugiškumą, ar ne ir kodėl? Ko reikia? Ar religija neturi įtakos mūsų gyvenimui, dorovės santykiams? Matyt, taip. Prancūzų švietėjas Volteras, rodos, taip pasakė: Bažnyčia yra dvigalvė gyvatė, kurią reikia užmušti, bet Bažnyčia yra ir botagas tamsiai miniai suvaldyti. O gal ir apsišvietusiai? Vadinasi, jei tikėjimas negalėtų dvasiškai veikti žmonių, dorovės, gyvenimo, tai bent Dievo bausmės baimė saugos žmones nuo amoralumo, nusikaltimų, todėl tikėjimas gyvenime reikalingas. O Dievas, siela yra, nors jų nematome. Nematome jausmo, meilės, minties, pykčio, tik jų padarinius kaip ir Dievo. Žinome masės tvarumo dėsnį: niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Todėl ir miręs žmogus iš vienos būsenos pereina į kitą, iš vienos energijos į kitą: iš kūno į sielą.
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava,
Panevėžio rajonas
© 2006 XXI amžius
|