|
Kol dar nevėlu
Bažnyčia mus kviečia žengti atsivertimo ir Dievo ieškojimo keliu, atsigręžti į Evangelizacijos šviesą ir sekti tais, kurie ištikimai ėjo pirma mūsų. Kai perskaičiau Birutės Žemaitytės knygą Viešpaties trupinėliai, iš jos dienoraščių pajutau misijų darbo kasdienybę, nuovargį, klampojant stepių moliu, čaižant lietui svetimos nakties tamsoje vėjyje einant į nežinią. Juntamas ir gilus atsidūsėjimas: suteik, Viešpatie, jėgų. Juk dėl Tavęs sovietiniais laikais stovėjo prie bažnyčios mokytojai ir neleido vaikų vidun, aiškino, kad Dievo nėra. Dabar tie mokiniai jau tėvai. Jie sugluminti ir nežino tikro tikėjimo prasmės. Užimti savais ūkininkavimo rūpesčiais, nekreipia dėmesio, kad ir vaikai tolsta nuo Bažnyčios, vis sėdi prie televizoriaus ar kompiuterio. Po 50 metų sovietinės praeities, kada buvo neigiamas tikėjimas, mokytojams reikia įdėti daugiau širdies šilumos kreipiant vaikus tikėjimo linkme.
Kovo 4 dieną minėjome šv. Kazimiero dieną, bet ar vaikams mokyklose buvo paaiškinta apie Lietuvos globėjo gyvenimą? Kiek prisimenu, Nepriklausomoje Lietuvoje visi mokytojai sekmadieniais eidavo į bažnyčią. Jei dabar vaikai per šv. Mišias bažnyčioje matytų savo mokytojus, tai būtų geras pavyzdys jiems eiti tikėjimo keliu.
Ten, kur veikia aktyvios parapijų bendruomenės, tai ir tikėjimas gyvas. Deja, tokių bendruomenių, kuriose aktyvūs ir jauni, ir pagyvenę, ir mokiniai, ir jų tėvai, turime dar nedaug. Daugelyje Lietuvos kampelių vis dar niekaip nepavyksta atsibusti iš žiemos miego
E.MACKUVIENĖ
Kazliškis, Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|