|
Atsargiai: išdavikas!
Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?
(Mt 26,15)
Žodžiai išduoti, išdavikas, išdavystė ne vieną nupurto iki širdies gelmių, nes daugelis žmonių skaudžiai patyrė jų niekingus padarinius. Išdavystės sąvoka dažnai asocijuojasi su kalėjimais ir konclageriais, su žiauriais kankinimais ir pirmalaikėmis mirtimis. Tai ne tas pat kaip išduoti (išleisti) dukrelę už vyro, išduoti pažymą, raštišką leidimą arba kad ir orderį suimti ir pan. Tai kur kas baisiau, nes siejasi, viena vertus, su išdaviko dorovės nuosmukiu, o kita vertus, su kentėjimų gausa, moraline ar materialine skriauda, netgi mirtimi. Išdavystė tai palaužtos moralės kapinės.
Išdavikas išdavikui nelygu. Tai priklauso nuo išdavystės pobūdžio, tikslų, taip pat nuo jo sukeltų pasekmių. Gali būti idėjiniai, paperkami, lengvabūdžiai, kerštingi, prievartiniai, atsitiktiniai ir netgi humaniški išdavikai. Pabandykime kiekvieną išdavikų kategoriją bent glaustai apibūdinti.
Vieni pavojingiausių ir didžiausio pasmerkimo vertų išdavikų yra tie, kurie sąmoningai ir piktybiškai išduoda aukštus idealus, savo tėvynę, ypatingas valstybės paslaptis, išniekina patriotizmą. Jie gali sukelti ypač skaudžius ir plačiai apimančius negatyvius padarinius. Įsitikinę dėl savo teisumo ir paveikti svetimos bei priešiškos įtakos, jie patys parsiduoda ir parduoda savo tėvynę, dažniausiai dėl geresnės asmeninės socialinės padėties, šiltos vietos valdžioje. Nemažai tokių faktų galime rasti mūsų tautos istorijoje. Prisiminkime tėvynės išdavikus, vadovavusius valstybės perversmui ir veikusius sovietinės Rusijos naudai: Vincą Mickevičių-Kapsuką, keturis užkietėjusius komunarus K.Požėlą, J.Greifenbergerį, R.Čarną, K.Giedrį; parsidavėlius Antaną Sniečkų, Justą Paleckį (vyresnįjį), Mečislovą Gedvilą
Visi jie aklai tikėjo Leninu, Stalinu, visomis išgalėmis siekė Lietuvos prijungimo prie sovietinės imperijos ir padėjo okupantams tai įvykdyti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, įnirtingai puolėsi ją panaikinti ir grįžti į kruvinosios imperijos glėbį įžūlūs komunistai Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius ir saujelė kitų sovietinių maniakų. Jie visi buvo idėjiniai išdavikai, apkvaitę nuo klusnaus vergo sindromo, be to, siekė įsibrauti į valdžią
Tokių išdavikų yra ir šiandien net aukštuose valdžios postuose. Savo destruktyvia veikla jie stengiasi išjudinti valstybės pamatus ir sukelti chaosą.
Taip pat labai pavojingi Judo sekėjai paperkami išdavikai. Okupacijos metais jų priviso begalės. Šie išdavikai stropiai ir įnirtingai sekė net ir menkiausią rezistencinę veiklą, klausėsi, kas ką ir su kuo kalbasi, kas kuo nepatenkintas; stebėjo, kokiomis nuotaikomis gyvena įtariami žmonės. Gatvėse, darbovietėse, mokyklose, bažnyčiose ir kitur, kur tik būdavo didesni žmonių susibūrimai, sekliai ir išdavikai stropiai vykdė niekšiškas užduotis.
Du vokiečių kilmės jaunuoliai Ukas ir Hasneris, enkavėdistų užverbuoti, sutiko įsiprašyti į partizanų Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinę ir, pasitaikius progai, ją sunaikinti. Enkavėdistų pamokyti ir neblogu atlygiu suvilioti, juodu įsiprašė į rinktinę, savo apsisprendimą motyvuodami tuo, kad atseit juos persekioja NKVD. Girdi, geriau jau mirti kovojant už Lietuvą, negu vergauti okupantams. O, kad būtų žinoję partizanai, kas per paukščiai prie jų plakasi! Kurį laiką pabuvę su partizanais ir įgiję jų pasitikėjimą, vieną vasaros naktį po ilgos kelionės nuvargusiems vyrams sugulus Prienų šile pailsėti, Ukas ir Hasneris pasisiūlė eiti sargybą. Juodu pasinaudojo ilgai laukta proga: vos užmigusius visus šešis vyrus sušaudė. (Tarp jų buvo ir mano jauniausias brolis Kostas-Slampa.) Atlikę kruviną darbą, abu žudikai nuskubėjo į Prienų NKVD pranešti džiugią žinią ir atsiimti žadėtų trisdešimt sidabrinių. Juodu pasekė Judo Iskarijoto pavyzdžiu ir netgi jį pralenkė: Judas Jėzų išdavė, o šiedu dar ir nužudė šešis vyrus.
Nemažai žalos padaro ir lengvabūdžiai, stokojantys budrumo, atsargumo, savistabos ir savikontrolės. Nors jie gali ir neturėti piktų kėslų, tačiau dažnai nesugeba laiku orientuotis neapibrėžtoje situacijoje. Tokie žmonės lengvai patekdavo į represinių struktūrų voratinklius ir netyčia išplepėdavo tai, ką būtinai reikėdavo laikyti už kietai sukąstų dantų. Tad nenuostabu, jei ir artimiausi žmonės vengdavo vieni kitiems atsiskleisti, atvirai išsikalbėti, ypač politinėmis temomis. Lengvabūdžiams plepiams tinka Levo Tolstojaus išmintingas pamokymas: Jei vieną kartą gailėsiesi, kad nepasakei, tai šimtą kartų gailėsiesi, kad nenutylėjai. O M.Klaudijus pataria: Nesakyk visko, ką žinai, bet žinok viską, ką sakai.
Žmogų pastūmėti į išdavystės kelią gali ir keršto aistra, jei nesistengiama laiku susigrąžinti dvasinės pusiausvyros ir loginio mąstymo. Neapykantos ir pagiežos apimtam kerštininkui nesunku išduoti žmogų, kad šitaip būtų atkeršyta už padarytą moralinę ar materialinę skriaudą. Kerštas tai šėtono įrankis, padedantis užbėgti už akių atlaidumui ir susitaikymui.
Kerštas, jei jis laiku nesutramdomas, labai dažnai siejasi su išdavystėmis. Skurdžiadvasiai kaliniai išduodavo savo likimo draugus kalėjimų ir konclagerių viršininkams. Išdavystės vykdavo ne tik kerštaujant, bet ir stengiantis įsiteikti viršininkams. Čia reikėtų išskirti tuos kalinius, kurie, neatlaikę baisių kankinimų, būdavo priverčiami išduoti draugus, gimines, net savo šeimos narius. Tai prievartiniai išdavikai. Reikėjo turėti nepaprastai stiprią valią, kad žiauriai kankinamas neišduotum ir būtum pasiryžęs kentėti bei mirti.
Klasta, apgaulė, melas buvo patikimi sovietmečio tardytojų metodai, naudoti siekiant išgauti iš suimtųjų reikalingas žinias. Pavyzdžiui, tardytojai panaudodavo tokį tardymo metodą: tave išdavė tas ir tas, mes tai žinome, tad sakyk, ką tu apie jį žinai. Tavo kaltė nėra tokia didelė, ir mes tave paleisime, jei
Pakibdavo tasai jei virš pasąmonės lyg Damoklo kardas ir kalinį provokuodavo.
Štai ką kalbėjo buvęs tremtinys ir politinis kalinys Jonas Tamulevičius: Tėvelių iš vaikystės įskiepytą pareigos jausmą nešioju iki šiol. Jis neapleido ir tuomet, kai, sugavę basą ir vienmarškinį, vežė į Lukiškes, kai tardė, kankino ir mušė; neprisipažinau, nes supratau, kad negalima išduoti nei savęs, nei draugų, nei Tėvynės.
Dauguma kalinių žinojo, kad tarnauti represinėms okupantų struktūroms tai ne kas kita kaip sekti ir išdavinėti žmones, kitaip tariant, tarnauti šėtonui. Būdavo nemažai dvasios milžinų, kurie net žiauriai kankinami paslapčių neišduodavo.
Yra mėgstančiųjų daug ir tuščiai šnekėti. Plepiai dažniausiai būna pernelyg smulkmeniški, daug kalba, praranda savikontrolę, pasako ne tik tai, ką reikia, bet ir tai, ką privalėtų slėpti giliai savo atminties labirintuose; taigi iš šiaudo priskaldo vežimą. Atsipeikėję suvokia, kad buvo pernelyg atviri ir neapdairūs. Šitokius išdavikus galėtume vadinti netyčiniais arba atsitiktiniais.
Visi išdavikai išduoda arba žmones, arba savo idėjas, arba tėvynę. Tačiau ne visi išdavikai vienodai vertintini. Piktybinis išdavikas įskundžia ir išduoda žmogų ar tėvynę sąmoningai, vadovaudamasis kokiais nors asmeniniais interesais, siekdamas sau kokios nors naudos. Todėl ir jo vertinimas turi būti griežtas, be kompromisų. O jei žmogus tampa išdaviku netyčia, dėl prievartos ar apgaulės, tada jo nusižengimą reikia kitaip ir vertinti.
Štai ir apžvelgėme išdaviko sąvoką. Belieka prisiminti dar vieną jo kategoriją tai humaniškuosius išdavikus. Šitokia traktuotė gali kai ką šokiruoti: argi išdavikas gali būti humaniškas? Drįstu tvirtinti: taip, gali! Jei žmogus, norėdamas apginti kieno nors teises, orumą, garbę, yra priverstas kažką išduoti, atskleisti, paviešinti ir jei išdavystė nesukelia sunkių pasekmių, jis nėra piktybinis išdavikas. Arba, pavyzdžiui, išduoti stambų vagį, plėšiką, žmogžudį, agresorių ar kitokį amoralų gaivalą yra humaniškas veiksmas, nes juo siekiama ką nors apsaugoti, apginti, užbėgti galimam nusikaltimui už akių.
Ar šiandien visi galėtume ir ar turėtume moralinę teisę tarti drauge su buvusiu tremtiniu Algirdu Šerėnu: Daug teko patirti kančių, sutikti bendro likimo žmonių. Visko buvo. Tačiau mano sąžinė rami, gyvenimą nugyvenau sąžiningai nieko neišdaviau, nieko nepardaviau?
Tenka su apmaudu pasakyti: deja, ne visi tokie
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|