Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Esame pajėgūs imtis atsakomybės už valstybės valdymą

Iš kairės: Tėvynės sąjungos politikos komiteto nariai Algirdas Juozapas Katkus, Vladislovas Jonikas ir Gražina Trimakaitė

Gegužės 1-oji – Tėvynės sąjungos (TS) gimimo diena. Ta proga kalbiname vieną iš jos kūrėjų – Juozapą Algirdą Katkų, buvusį Seimo narį, dabar – TS Politikos komiteto vicepirmininką.

Kokiomis aplinkybėmis 1993 m. gegužės 1 d. gimė Tėvynės sąjunga?

1992 metais rinkimus laimėjo iš LKP į LDDP persikrikštijusi aiškiai kairiosios ideologijos partija. Sąjūdžio žmonių sukurta Socialdemokratų partija krypo į europinę kairiojo sparno pusę, o Centro sąjunga taip pat stengėsi užimti centro kairiąją poziciją. Iš Sąjūdžio susiformavusios Krikščionių demokratų, Tautininkų ir Demokratų partijos negalėjo atsverti kairiųjų jėgų, todėl aplinkybės reikalavo kurti dešiniuosius vienijančią partiją. Žmonės, išeidami iš Sąjūdžio, jį silpnino. Buvo nutarta, nenutraukiant ryšių su Sąjūdžiu, kaip visuomenine organizacija, kurti atsvarą vis labiau stiprėjančioms kairiosioms jėgoms. Dalis Sąjūdžio žmonių tam priešinosi, nesuprasdami, kad demokratinės visuomenės kūrimas ir įtvirtinimas reikalauja daugiapartinės sistemos, kuri galėtų išlaikyti balansą tarp skirtingoms ideologijoms atstovaujančių jėgų. Reikėjo įtikinti Sąjūdžio žmones ir gauti jų pritarimą. Raštiškai buvo apklausti Sąjūdžio visų skyrių nariai, o suvažiavime – balsuojama. Didžiule balsų dauguma laimėjo tie žmonės, kurie suprato politinio gyvenimo dėsningumus ir partijos kūrimo būtinumą.

Kokiais etapais vystėsi TS?

1993-ieji buvo partijos kūrimosi metai. Buvo geranoriško entuziazmo, šviesių vilčių ir idėjų. Aš, kaip Lietuvos Sąjūdžio seimo pirmininkas, buvau už tai, kad Sąjūdis išliktų įtakinga visuomenine organizacija, finansuojama ir remiama Tėvynės sąjungos. Deja, to įgyvendinti nepavyko, nors pastangų buvo dėta daug. Struktūros kūrėsi palyginti lengvai ir greitai. Sunkiausia buvo atrinkti tinkamus žmones, kurie sugebėtų ne tik vadovauti, bet ir ateityje taptų lyderiais. Buvo prisišliejusių atsitiktinių žmonių, nusprendusių pabūti dešiniaisiais, kol konservatoriai bus valdžioje. Tuo metu mes buvome opozicijoje. Reikėjo kaupti patyrimą ir kurti strategiją, kaip laimėti 1996 metų rinkimus į Seimą. Rinkimus didžiule persvara laimėjome, nes buvome vieningi.

Ar manote, kad partijos kūrimas prisidėjo prie laimėjimo rinkimuose?

Priskirti visus nuopelnus vien tiktai partijai būtų neteisinga. Žmonės ieškojo naujos politinės jėgos, laukė permainų. Jiems buvo įkyrėjęs LDDP valdymas, sukčiavimai bankuose, vertingų objektų privatizavimas už grašius, kyšininkavimas ir korupcija. Be to, mūsų rinkimų programa buvo patrauklesnė, labiau atitiko rinkėjų lūkesčius. Dešinioji politinė jėga buvo pakankamai gausi ir perspektyvi. Žmonės mumis pasitikėjo. Deja, to pasitikėjimo mes nesugebėjome išlaikyti ilgai – 2000 metų rinkimus vėl laimėjo kairieji.

Kas buvo dėl to kaltas?

Valstybės kūrimo darbą labai sunkino moralinis sovietmečio palikimas ir konsoliduota nomenklatūra. Patirties stoka, nesugebėjimas atrinkti žmones, kurie galėtų efektyviai dirbti, išklausyti paprastus piliečius ir įsiklausyti į jų pageidavimus bei pastabas, tiksliai vykdyti duotus pažadus. Kita vertus, konservatorių deleguoti merai, vicemerai, administratoriai, beveik be išimties, gerai ir sąžiningai atliko savo pareigas. Vėliau atsirado skirtingų nuomonių partijos vadovybėje, kas galų gale peraugo į konfliktą. Kaip žinoma, vėliau reikėjo kai kuriuos žmones šalinti iš partijos.

Nenoriai prisimenami valdybos pirmininko Gedimino Vagnoriaus vadovavimo laikai. Ar dėl jo autokratiško valdymo nėra kalti ir patys žmonės, kurie leido tokiems dalykams atsirasti?

Į šitą klausimą atsakysiu šiek tiek apibendrintai, netaikydamas konkrečiam asmeniui. Iš tikrųjų noras autokratiškai valdyti netgi demokratinėje visuomenėje – įsisenėjusi visų laikų ir daugelio valdžių liga: formuoti aplink save „debesėlį“, t.y. sau lojalių, patikimų žmonių ratą, kurie pataria ir, norėdami išlikti poste, palaipsniui pradeda stengtis įtikti savo vadovui, atspėti jo mintis. Tokiam žaidimui prasidėjus vadovo sąmonėje išsivysto kompleksas kitų siūlymus priimti kaip savo. Tame „debesėlyje“ visada atsiranda pataikaujančių, kurie savo nuveiktus darbus stengiasi padidinti ir sureikšminti. Tie žmonės, kurie tyliai dirba ir nesistengia afišuotis, dažniausiai lieka neįvertinti. Ilgainiui tai perauga į tam tikrą konfliktą ir suskaldo kolektyvą. Nepavyko išgyvendinti protekcionizmo, arogancijos ir iš sovietinių laikų paveldėto biurokratizmo. Žmonės, kaip ir Baltijos kelyje, vylėsi, kad po Atgimimo iš karto triumfuos teisingumas, tiesa, ir žmogus pagaliau bus apsaugotas nuo biurokratų savivalės.

Kita vertus, besikuriančiai valstybei teko patirti ir didžiulių objektyvių išbandymų. Taip jau sutapo, kad mūsų buvimo valdžioje laikotarpiu Rusijoje vyko finansinė krizė. Tai sudavė didžiulį smūgį mūsų bankams ir visai valstybės finansinei sistemai, nes ryšiai su šia valstybe dar buvo pakankamai stiprūs ir komplikuoti, prisimenant, jog didžioji kaimynė niekuomet nerodė entuziazmo tvirtinti mūsų nepriklausomybę. Taigi veikė ir subjektyvūs, ir objektyvūs veiksniai.

Ar galėtumėte palyginti 1996–2000 metų konservatorių ir dabartinę valdžią?

Negalima net lyginti. Dabartinės valdžios žmonės, atėję iš verslo, turi visai kitokius tikslus, kurie nesutampa nei su valstybės, nei su visuomenės interesais. Nesąžiningumas ir nebaudžiamumas tapo įprastu reiškiniu. Pareigūnai, net šiurkščiausiai pažeidę įstatymus, lieka nenubausti, nes valdžia glaudžiai susijusi su teisėtvarkos sistema. Geriausiu atveju dėl neteisėtai pasisavintų milijonų pareigūnai sukčiai savo noru atsistatydina arba kolegiškai atleidžiami iš pareigų, o to jie labiausiai ir trokšta. Visiškai atvirai susiformavę svainių, draugų ir partijos bičiulių klanai valdymo struktūrose įgauna vis didesnės įtakos. Dešiniųjų valdymo laikotarpiu dauguma išvardytų pažeidimų būtų buvę negalimi, nes valdžia buvo nepalyginti padoresnė. Reikia pastebėti, kad Rusijos įtaka Lietuvos valstybei po nepriklausomybės atkūrimo niekados nebuvo tokia didelė kaip dabar. Jaučiama efektyvi valdžios veiksmų koordinacija ir nepaprastai aktyvus Rusijos specialiųjų tarnybų veikimas.

Lietuvai reikia naujos – padorios politinės valdžios. Paprojektuokim, kad ateinančiuose rinkimuose tauta į valdžią atves Tėvynės sąjungą. Ar partija būtų pajėgi imti valdžią?

Nėra abejonės, kad partija yra pajėgi imtis atsakomybės už valstybės valdymą. Mes turime daugybę sąžiningų žmonių, sugebančių dirbti visų lygių valdymo struktūrose. Svarbiausia – tinkama atranka. Man atrodo, kad į valdymo struktūras reikia pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių. Jaunimas turi žinių ir naujų idėjų, tačiau stokoja patirties ir gyvo intereso savo istorijai ir tradicijoms. Jaunimo parengimo politinei veiklai procesą reikia pradėti nedelsiant, jaunuosius išmokyti bendrauti su žmonėmis – atvirai, nuoširdžiai. Ta sritis dar neįvaldyta. Pasigendu strateginio planavimo ir politinių įvykių analizės. Čia – komitetų darbas. Iš centro į skyrius turėtų eiti impulsai ir skyriai turėtų jaustis reikalingi. Aš visuomet siūliau turėti specialų padalinį, kuris būtų atsakingas už kadrų atranką į valstybės valdymo postus. Ypač didžiulė atranka turėtų būti ten, kur reikia atstovauti Lietuvai, pavyzdžiui, muitinėje, policijoje, ministerijose, diplomatinėse tarnybose ir t.t.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Audronė Viktorija ŠKIUDAITĖ

© 2006 „XXI amžius“