Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tik likęs aidas...

Solistė Jadvyga Petraškevičiūtė pasirašo A.Mickevičiaus vidurinės mokyklos garbės knygoje. 1965 m. balandžio 15 d.

Kiekvienas pozityvus žmogaus poelgis – jau didžiulė vertybė. Tuo labiau kultūros kelionėje tokie žygiai – tiesimasis į tobulybę, į vienas kito supratimą. Todėl neturime užmiršti, tai yra privalome neleisti išnykti iš mūsų gyventos erdvės kultūros įvykiams ir jų dalyviams.

Likimas man nepašykštėjo sutikti ir literatūros, ir meno, ir teatro pasaulyje spalvingų asmenybių. Žinoma, kiekvienas patiriame ir sunkių, net tragiškų akimirkų, bet visad su meile prisimenam kiekvieną žmogų, praturtinusį mūsų dvasinį pasaulį.

Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti lituanistikos, jauna ryški solistė Jadvyga Petraškevičiūtė jau buvo pradėjusi dainuoti Lietuvos operos ir baleto teatre. Pamatyti ir išgirsti jos sukurtus vaidmenis – Tatjaną P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Onieginas“, Lizą „Pikų damoje“, Halką S.Moniuškos operoje „Halka“, Mariną M.Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“ (šis spektaklis tuomet buvo įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – SSRS Valstybine premija, taip pat ir tos operos statytojai bei atlikėjai), Tamarą A.Rubinšteino operoje „Demonas“ verždavosi gerbėjos. Solistės vaidmenys labai organiški, jos sodrus, plataus diapozono balsas žiūrovus kerėjo. Aišku, universiteto studentei tiek pamatyti nebūtų leidusi kišenė, tačiau tuo metu lankiau ir dramos studiją prie Vilniaus akademinio dramos teatro, tad spektaklių lankymas buvo privalomas, o svarbiausia, kad ši šventė sielai – nemokama. Jei teatro salėje nebūdavo nė vienos tuščios vietos, nors iš padebesių galiorkoj, stovėdama ar sėdėdama ant laiptelių, buvau laimingiausia, pasinėrusi į scenoje vykstantį gyvenimą. Tai buvo neįkainojamos sceninio meistriškumo pamokos. Ryškiausiai atminty išliko J.Petraškevičiūtės sukurtas subtilus Tatjanos paveikslas, dramatiška ir kiek pakylėta Tamara ir, žinoma, Halka, kuri, man rodės, solistei buvo labiausiai prie širdies ir sukėlė tarp žiūrovų furorą (kad ir kaip būtų keista, operos „Halka“ autorius S.Moniuška gimė 1819 metais, ir lygiai po šimto metų, t.y. 1919-aisiais, ir jo Halką dainavusi J.Petraškevičiūtė).

1959-aisiais, kaip ir dauguma tada Lietuvos lenkų, solistė išvyko į Lenkiją ir dainavo Lodzės operos ir baleto teatre. Tačiau laikas nuo laiko ji atvykdavo į Lietuvą, susitikdavo ne tik su draugais ir buvusiais kolegomis, bet ir dovanodavo ne vieną gražią akimirką mūsų aistringiems operos gerbėjams. Taip nutiko ir 1965-ųjų balandį. Manau, kad į Kauną J.Petraškevičiūtė buvo atvykusi tarpininkaujant jos senų laikų pažįstamai Janinai Narkevičiūtei. Mat J.Narkevičiūtė tuometiniame Kauno miesto vykdomajame komitete kuravo kultūrą. Abi jas jungė Adomas Mickevičius, jo lyrika. Ir viena, ir antra galėdavo daug pasakoti (tarp kitko, J.Petraškevičiūtė buvo kilusi iš Naugarduko apylinkių, o visi žinome, ką Naugardukas reiškė A.Mickevičiui) ir ištisai cituoti „Pono Tado“ ištraukas, ir „Krymo sonetus“... Galėdavai klausytis ir neatsiklausyti. Taigi tuomet su viešnia buvo apvažiuotos visos Kauno apylinkės, išvaikščiotos Kauno gatvės ir aikštės, kurias XIX a. pradžioje, dirbdamas Kaune, didysis poetas žvilgsniu glamonėjo. Aplankė J.Petraškevičiūtė ir poeto vardu pavadintą vidurinę mokyklą (dabar Jėzuitų gimnazija), kurioje A.Mickevičius buvo dirbęs pedagogu.

Tų pasivažinėjimų išvakarėse Muzikiniame teatre vyko P.Čaikovskio „Eugenijaus Oniegino“ spektaklis, kur Tatjanos partiją dainavo viešnia, o Oniegino – solistas Vytautas Blažys. Lygiai taip pokariu abu Vilniuje debiutavo. Tada jiedu kartu dalyvavo S.Moniuškos operoje „Halka“: J.Petraškevičiūtė dainavo Halkos partiją, V.Blažys – Janošo. Prisimindamas jaunystės spektaklius ir dabartinį susitikimą, V.Blažys tvirtino, kad J.Petraškevičiūtė labai organiška scenoje, todėl su ja dirbti gera. Viešnia teatre susitiko ir pokariu Lenskį dainavusį Juozą Indrą, kuris dabar jau stovėjo prie teatro vyr. dirigento pulto.

Pamenu, tada, dainuojant J.Petraškevičiūtei, Kauno muzikinis teatras buvo pilnutėlis ne tik vyresnės kartos jos gerbėjų, bet ir jaunimo buvo prigužėję, ir viešnią apipylė aplodismentais ir gėlėmis. Tas žiūrovų dėmesys lydėjo J.Petraškevičiūtę ir vėliau vykusiame scenos meistrų koncerte.

Tų pačių metų rudenį su grupe turistų iš Kauno teko apsilankyti ir Lodzėje. Nulėkiau į teatrą, bet J.Petraškevičiūtės nesutikau, tad, palikusi jai skirtus suvenyrus, vijausi grupę: juk turistinėje kelionėje sau nepriklausydavai, skubi kaip piemenukas, bet vis vien pamatai, išgirsti, ir tarsi sparnai išsitiesia.

Po kiek laiko atlėkė iš Lodzės laiškutis: solistė barė, kad neieškojau jos namuose, nes, jos žodžiais, teatre dabar tikras balaganas – ruošiasi teatro atidarymui, tad solistai daugiau prisilaiko namų. Tik negalėjau jai paaiškinti, kad turistas iš Lietuvos teisės kur nors lakstyti neturėjo. O širdyje liko tiek neišdildomų įspūdžių ir kaip žiūrovei, ir kaip pašnekovei! Todėl sakau: branginkime kiekvieną likimo dovanotą šviesos akimirką.

Marija MACIJAUSKIENĖ

Ričardo ŠAKNIO fotokopija

© 2006 „XXI amžius“