Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Parlamentas imperijai griūvant

Petras KATINAS

Rusijos Valstybės Dūmos Laikinojo komiteto nariai (iš kairės): sėdi V.Lvovas, V.Rževskis, S.Šidlovskis, M.Rodzianko, stovi V.Šulginas, I.Dmitriukovas, B.Engelhardtas, A.Kerenskis, M.Karaulovas

Po 1905 metų revoliucijos, gėdingai pralaimėto karo su Japonija caro Nikolajaus II dekretu 1095 m. rugpjūčio 19 d. buvo įsteigta Rusijos imperijos Valstybės Dūma kaip patariamasis organas, bet netrukus jai buvo suteiktos įstatymų leidžiamosios institucijos teisės. 1906 m. gegužės 10 d. susirinkusi Dūma buvo paleista tų pačių metų liepos 22-ąją. Ji gavo pirmosios Dūmos vardą. II Dūma, susirinkusi 1907 m. kovo 3 d., dėl aiškaus nepalankumo valdžiai susilaukė tokio pat likimo ir buvo paleista 1907 m. birželio 17 d.

Vis dėlto caras ir jo aplinka nesiryžo visiškai panaikinti šios parlamentinės institucijos ir paskelbė naują Dūmos atstovų rinkimų įstatymą, pagal kurį buvo įvestas tam tikras atstovų cenzas. Pagal naująjį įstatymą išrinkta IV Dūma posėdžiavo nuo 1912 m. lapkričio 15 d. ir išbuvo iki 1917 metų bolševikų perversmo. Beje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Dūmos autoritetas buvo labai sustiprėjęs ir kai kurie jos atstovai turėjo didelės įtakos vyriausybėje bei caro rūmuose. Kaip teigia istorikai, IV Dūma buvo tapusi tikrąja visuomenės nuomonės ir lūkesčių reiškėja. Deja, šis parlamentas susilaukė galo, kai Rusija iš carinės imperijos tapo bene žiauriausia tuometiniame pasaulyje tironija.

Beje, Dūma, kaip institucija, egzistavo dar senosios Rusijos laikais. Tuo vardu buvo vadinama kunigaikščio patarėjų taryba. O Didžiojoje Maskvos kunigaikštystėje veikė Bajorų Dūma, kuri XVI-XVII amžiais buvo virtusi net aukščiausiuoju įstatymų leidimo ir administracijos organu, bet Petro I valdymo metais, 1711-aisiais, išvis panaikinta.

Rusijos Dūmos darbe dalyvavo ir lietuviai. Lietuvai (šiaurės vakarų kraštui) buvo nustatytas atstovų skaičius ir jis padalytas vadinamomis kurijomis – lietuvių valstiečių, miestiečių ir žydų, dvarininkų ir rusų valdininkų. Rinkimai buvo netiesiogiai. Valsčiai rinkdavo apskričių rinkėjus, šie – gubernijos rinkėjus, ir tik jie jau išrinkdavo atstovus į Rusijos Valstybės Dūmą. Lietuvių atstovai daugiausia šliejosi prie vadinamųjų trudovikų, nuosaikiųjų kadetų ir socialdemokratų. Lietuvos atstovai Dūmoje rūpinosi Lietuvos reikalais. Štai, pavyzdžiui, Petras Leonas II Dūmoje kėlė žemės reformos klausimą Lietuvoje. Kitas atstovas – Andrius Bulota pasiekė, kad būtų priimtas jo pasiūlymas Suvalkų krašte leisti vartoti lietuvių kalbą. IV Dūmoje Martynas Yčas pateikė P.Leono parengtą Lietuvos autonomijos įstatymo projektą. M.Yčo rūpesčiu Pirmojo pasaulinio karo metais buvo gauta pinigų net dviem lietuvių gimnazijoms Voroneže išlaikyti. Ypač daug padarė Dūmos atstovo M.Yčo įkurta Lietuvių draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti. Šios draugijos steigiamasis susirinkimas įvyko Vilniuje 1914 m. gruodžio 4 d. 1915 metų pavasarį Lietuvių komitetui nuo karo nukentėjusiems šelpti vadovas, lietuvių atstovas Dūmoje M.Yčas gavo nemažai lėšų. Vėliau jis rašė, kad šiam komitetui teko suvaidinti labai svarbų vaidmenį mūsų tautos gyvenime. Didžiojo karo metu teko atlikti didžiausią parengiamąjį darbą mūsų nepriklausomybei atkurti. Šio komiteto darbe aktyviai dalyvavo ir kunigai: K.Olšauskas, V.Jasukevičius, P.Dogelis, J.Kutkus ir kiti. Komitetas, kurio dalis su pirmininku M.Yču pasitraukė į Rusiją, visose lietuvių kolonijose Rusijoje įkūrė 250 skyrių ir net 254 mokyklas.

Tačiau apie tai reikalinga atskira studija. Apie lietuvių Dūmos atstovų veiklą daug rašė M.Yčas ir ją plačiai analizavo Jonas Švoba savo knygoje „Seiminė ir prezidentinė Lietuva“, išleistoje JAV 1985 metais.

Tačiau kodėl gi dabar V.Putinas sumanė taip pompastiškai paminėti Rusijos Dūmos 100-mečio jubiliejų?

Į iškilmes Sankt Peterburge netgi pakviesti buvusių Rusijos deputatų šalių – Lenkijos, Suomijos, Baltijos šalių – atstovai. Tačiau V.Putinui atėjus valdžion iš tos dabartinės Rusijos Dūmos, anot garsaus Rusijos politologo A.Piontkovskio, teliko tiktai Kremliaus juridinio skyriaus poskyris. „Vietoje Dūmos ir Federacijos tarybos turime Kremliaus juridinį skyrių“, - pareiškė A.Piontkovskis. O atsakydamas į kai kurių istorikų pasiūlymus, jog reikia atidaryti muziejų įamžinant tos ikibolševikinės Dūmos veikėjus, politologas atsakė: „Rusijos parlamentui pats laikas ne atidaryti muziejų, o pastatyti paminklą mirusiajam. Iš tiesų šiomis dienomis, Dūmos 100-mečio jubiliejaus išvakarėse, V.Putinas „Už nuopelnus tėvynei“ 3-iojo ir 4-ojo laipsnio ordinais už „ilgametį ir aktyvų įstatymų kūrimo darbą“ apdovanojo daug dabartinės Dūmos narių, kurių vienintelis nuopelnas – padlaižiavimas Kremliui. Tarp jų, ordiną gavo ir V.Žirinovskis, S.Baburinas bei kiti panašūs imperijos atkūrimo šaukliai.

Galima palyginti 1906 metų Dūmos narių partinę sudėtį: 1906-aisiais Dūmoje valdžios šalininkų, vadinamųjų dešiniųjų ir oktiabristų, buvo tik 50. Dabartinė „Jedinaja Rossija“, tapusi valdžios partija, turi 310 deputatų. Rusų nacionalistai „Rusų tautos sąjunga“ turėjo 23 deputatus, dabartinė nacionalfašistinė „Rodina“ – 41. Liberalai, kadetai ir kiti turėjo 175 narius, dabartinėje Dūmoje tokių išvis nėra. Kairieji radikalai, tada socialdemokratai, - 17. Dabar komunistai turi 46 vietas. Vadinamieji autonomininkai, prie kurių buvo priskiriami ir Lietuvos atstovai, - 70 vietų. „Trudovikai“, dar vadinti „Boloto“ (Bala), turėjo 97 mandatus. Šioje Dūmoje „trudovikų“ tradicijas neva tęsiantys žirinovskininkai turi 35 vietas. 1906 metais Dūmoje nepartinių buvo 67, dabar – 16.

Dabartinė Rusijos Valstybės Dūma ir Federacijos Taryba, kurioms išlaikyti skiriama 4,12 mlrd. rublių per metus, vis labiau primena SSRS Aukščiausiąją tarybą – butaforinį organą, vieningai balsuojantį už Kremliaus administracijos nutarimus. Sovietmečiu į šį valdžios „organą“ neva buvo išrenkami ne tik partiniai funkcionieriai, bet net melžėjos ar angliakasiai. Dabar gi – įvairiausi politiniai išsišokėliai bei avantiūristai. Šio organo nė iš tolo negalima lyginti su demokratų šalių parlamentais. Na, o „specifinė demokratija“, apie kurią kalba prezidentas V.Putinas, rodo, kad diegiama ne demokratija, o diktatūra. Juk vadinamosios socialistinės Rytų Europos šalys sovietmečiu irgi buvo vadinamos „liaudies demokratijomis“. Bet tai tebuvo stalininio tipo „demokratija“. Aišku, V.Putinas, kalbėdamas apie „specifinę“ Rusijos demokratiją, neatrado Amerikos. Pavyzdžiui, buvęs Indonezijos diktatorius Suhartas, sušaudęs ir sukišęs į kalėjimus milijonus žmonių, tai vadino „valdomąja demokratija“, o dabartiniai Mjanmaros (Birmos) valdovai, besielgiantys panašiai, - „disciplinos demokratija“. Taigi skirtumai nedideli. Tiktai keista, kad energetine Rusijos kolonija tampanti Europa to nepastebi, nors ją vis labiau veržia Maskvos kilpa.

© 2006 „XXI amžius“