Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežius pabrėžia teisingumo svarbą darbo santykiuose

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI kovo 19 dieną, kai Bažnyčios liturgijoje buvo minimas dirbančiųjų globėjas šv. Juozapas, susitiko su Italijos krikščioniškų profesinių organizacijų nariais ir jų dvasiniais vadovais „L'Osservatore Romano“ nuotrauka

Praėjusią gegužės 1-ąją Katalikų Bažnyčios liturgijoje jau 51 kartą paminėta Šv. Juozapo Darbininko šventė. Ta proga pamaldų homilijose vėl kalbėta apie darbo vertę ir darbo žmonių orumą bei teises ir pareigas. Popiežius Benediktas XVI, tą dieną pradėdamas Švč. Mergelei Marijai skirtą gegužės mėnesį, lankėsi žinomoje Romos „Madonna del Divino Amore“ šventovėje, tačiau apie minėtą darbininkų šventę ir apie jų dabartines problemas pastaraisiais mėnesiais yra kalbėjęs įvairiuose susitikimuose ir celebracijose darbo žmonių ir darbdavių atstovams, primindamas ir toliau vystydamas Bažnyčios socialinę doktriną.

Socialiniuose santykiuose privaloma prioritetų hierarchija

Prieš penkis dešimtmečius įvesdamas Šv. Juozapo Darbininko šventę popiežius Pijus XII norėjo pabrėžti visiems pasaulio dirbantiesiems „asmeninio sušventinimo kelią per savo darbą ir taip atstatyti kasdienio triūso autentiško humanizavimo perspektyvą“, sakė Šventasis Tėvas sausio pabaigoje audiencijoje priėmęs Italijos krikščionių darbininkų asociacijos ACLI atstovus, šiemet mininčius savosios organizacijos 60-ąsias metines. Benediktas XVI pastebėjo, kad darbo klausimas šiandien yra atsidūręs sparčių ir sudėtingų socialinių pasikeitimų akivaizdoje, tačiau jo sprendimo bazinis principas – kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės gerovė – lieka tas pats.

Toliau savo kalboje Popiežius priminė tris pagrindines organizuotos darbinės veiklos nuostatas, arba „ištikimybes“, remiantis bendruoju dėsniu, kad asmuo yra darbo orumo matas. Jis taip pat nurodė, jog Bažnyčios socialinė doktrina niekada neužmiršta, kad Biblijos mokyme apie darbinę veiklą yra įsakymas ilsėtis, todėl sekmadienis negali būti prilygintas kitoms savaitės dienoms.

Remdamasis savo pirmtako Jono Pauliaus II 1987 metų socialine enciklika „Laborem exercens“, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog yra privaloma prioritetų hierarchija – asmens pirmenybė prieš darbą ir darbo pirmenybė prieš kapitalą – kuri grindžiama Bažnyčios pripažįstama visuotinės gėrybių paskirties pirmenybe prieš teisę ir privačią nuosavybę ir asmens būties pirmenybė jo materialinės gerovės atžvilgiu. Socialinėje plotmėje taip pat galioja Jono Pauliaus II 1995 metų enciklikos „Evangelium vitae“ mokymas, teigiantis apie būtinumą ginti gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties. Todėl kiekvienos grėsmės gyvybei atvejais galimomis skurdo, neteisingumo bei nušalinimo aplinkybėmis visuomeniniuose santykiuose jos apsauga yra „pirmoji pareiga, kurioje išreiškiama autentiška etinė atsakomybė“. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis Bažnyčia reikalauja spręsti aprūpinimo darbu problemą ir už atliktą darbą mokėti teisingą atlyginimą, absoliutų skurdą laikydama neleistina socialine nelaime.

Antroji nuostata, kurios turi laikytis organizuotas darbo žmonių sąjūdis, yra „ištikimybė demokratijai, kuri viena garantuoja lygybę ir teises kiekvienam“, aiškino popiežius Benediktas XVI. Kaip tik abipusė demokratijos ir teisingumo priklausomybė skatina kiekvieną dirbti atsakingai ir ginti asmens teises, ypač silpnųjų ir marginalizuotųjų. Čia taip pat svarbu pabrėžti, kad tiesos paieška yra svarbiausia sąlyga, jog demokratija būtų reali, o ne tariama, nes, kaip patvirtina istorija, nepaisanti vertybių demokratija lengvai išsigimsta į atvirą ar užslėptą totalitarizmą. Reikia taip sutvarkyti darbo sąlygas, kad demokratija netaptų vien tik „procedūriniu formalumu“, kuris tik aštrina socialines problemas, užuot priėmus visiems priimtiną sprendimą.

Pagaliau trečias krikščioniškos darbinės veiklos ir organizuoto veikimo principas yra ištikimybė Bažnyčiai, garantuojanti jo tapatumą esamoje socialinėje terpėje. Dievo Žodis turi likti ir darbininkiško gyvenimo centre, kaip ir evangelizacija – integrali krikščioniškos dirbančiųjų asociacijų misijos dalis. Šventasis Tėvas linkėjo, jog tokios organizacijos turėtų kunigus, kaip dvasinius vadovus, taip „išlaikant ryšį su vietine Bažnyčia, stiprinant įsipareigojimą ekumenizmui ir tarpreliginiam dialogui“, nes darbo kolektyvuose, esant dabartinei migracijai, tikėtina konfesinė įvairovė. Popiežius kvietė krikščionis dirbančiuosius būti „drąsiais Evangelijos liudytojais ir broliškų ryšių audėjais“ savo profesinėje ir visuomeninėje veikloje.

Dirbantieji turi sekti savo globėjo šv. Juozapo pavyzdžiu

Mokymą apie darbą, kaip svarbų žmogiškosios egzistencijos aspektą, popiežius Benediktas XVI pratęsė per homiliją, sakytą kovo 19 dieną aukotų šv. Mišių proga, kai Bažnyčios liturgijoje buvo minimas dirbančiųjų globėjas šv. Juozapas. Pamaldas Šv.Petro bazilikoje, kuriose dalyvavo daugiau kaip 20 Italijos profesinių organizacijų atstovų, kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravo jo vikaras Romai ir šalies episkopato vadovas kardinolas Kamilas Ruinis bei Italijos vyskupų konferencijos Socialinių reikalų, darbo, teisingumo ir taikos komisijos pirmininkas Ivrejos vyskupas Arijas Miljas bei apie 100 kunigų. Šv. Mišiose ypač buvo meldžiamasi už dirbančius vyrus ir moteris, kad jų veikla derintųsi su pagarba kūrinijai ir teisingumui, taip pat už patiriančius išnaudojimą ir piktnaudžiavimą, už žuvusiuosius ar tapusius neįgaliais per su darbu susijusias nelaimes bei kitas profesinės veiklos aplinkybes.

Sveikindamas popiežių Benediktą XVI vyskupas A.Miljas savo įžanginiuose žodžiuose taip pat prisiminė prieš metus mirusį jo pirmtaką Joną Paulių II, kuris svariai prisidėjo prie Bažnyčios socialinio mokymo vystymo, dažnai susitikdamas su pramonės ir žemės ūkio bei kitų sektorių dirbančiaisiais, aptardamas jų problemas, reikšdamas jiems savo brolišką artumą. Vyskupas A.Miljas dėkojo dabartiniam Šventajam Tėvui už norą „pratęsti šią puikią savo pirmtako tradiciją“ bendraujant su darbo pasaulio atstovais ir vystant mokymą apie darbinės veiklos esminį vaidmenį kiekvieno asmens gyvenime. Popiežius Benediktas XVI taip pat buvo pasveikintas vardo dienos proga, nes jo pasaulietinis vardas ir pavardė yra Jozefas Ratcingeris.

Sekimas šv. Juozapo ypatingu dvasingumu ir atsidavimu darbui, „kuriam kasdien savo rankomis reikėjo rūpintis, kad Šventosios Šeimos poreikiai būtų patenkinti“, padeda visiems tikintiesiems sušventinti save profesinėje veikloje, sako homilijoje Popiežius. Šio visų dirbančiųjų dangiškojo globėjo liudijimas akivaizdžiai patvirtina, kad žmogus yra ne tik darbo subjektas, bet ir pagrindinis skatintojas. Šventasis Tėvas priminė, jog daugelyje Biblijos vietų pabrėžiama, kad darbas priklauso pirmapradei žmogiškosios būties sąrangai. „Dėl mūsų pirmųjų protėvių nuodėmės darbas yra tapęs sunkiu triūsu, tačiau dieviškajame plane jo vertė išlieka nepakitusi“, aiškino Benediktas XVI.

Bažnyčia, prieš akis turėdama įsikūnijusio Dievo Sūnaus pavyzdį, kuris, tapdamas visu kuo, panašus į mus ir daugelį metų atsidėjęs rankų darbui buvo žinomas kaip „dailidės sūnus“, „visada, bet ypač praėjusį šimtmetį, rodė dėmesį ir susirūpinimą šiuo socialiniu kontekstu“. Tai patvirtina ir jos socialinio mokymo išsivystymas, daugelio popiežių paskelbtos enciklikos, taip pat gausios krikščionių sukurtos profesinės sąjungos bei kitos socialinės organizacijos. „Darbas turi fundamentalią reikšmę žmogiškajam asmeniui išsiskleisti ir visuomenės pažangai, todėl privalo visada būti tinkamai sutvarkytas, rodant pagarbą žmogiškajam orumui, ir visada tarnauti bendrajam gėriui“, - pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Patvirtindamas II Vatikano Susirinkimo konstitucijos „Gaudium et spes“ mokymą, kad darbas turi tarnauti žmonijos gerovei ir įgalinti kiekvieną asmenį įgyvendinti savąjį pašaukimą visoje pilnatvėje, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog Bažnyčiai nėra priimtina pastaruoju metu paplitusi vadinamoji „darboholiko“ filosofija. „Būtina, kad žmogus neleistų darbui save pavergti, nepaverstų jo stabu ir nesiektų atrasti jame galutinę gyvenimo prasmę“, – perspėjo Benediktas XVI.

Jis priminė Biblijos mokymą apie poilsio dienos arba šventadienio („šabo“) reikšmę, kuri turi būti „šventa, tai yra Dievui skirta diena, leidžianti žmogui geriau suvokti savo egzistencijos bei savo darbinės veiklos prasmę“. Šios Šventojo Tėvo pastangos siejasi su įvairių šalių episkopatų pastangomis įtvirtinti įstatymais sekmadienio šventimą, kad būtų suvaržyta dažna jo komercializacija, kuri prieštarauja tiek Bažnyčios mokymui apie Viešpaties dieną, tiek šimtametėms tautinėms tradicijoms.

Verslo žmonės turi pripažinti šeimos ir asmeninės atsakomybės svarbą

Popiežius Benediktas XVI yra pabrėžęs, kad šv. Juozapas yra ne tik darbininkų, bet ir verslininkų globėjas. Jis remia „kiekvieną vertingą iniciatyvą“, bet ypač tą, kurią įmonių vadovai patiki jam savo maldose „ieškodami Dievo teisingumo žmonių santykiuose“, sakė Šventasis Tėvas, kovo 5 dieną susitikęs su Tarptautinės krikščionių verslininkų sąjungos (UNIA PAC) Italijos skyriaus nariais ir jų šeimomis. Pagyręs krikščionis verslininkus, kad jie savo veikloje stengiasi ieškoti įkvėpimo etikos principuose, Popiežius savo kalboje sutelkė dėmesį į teisingumo ir meilės santykį socialinėje plotmėje, ką jis yra apsvarstęs ir neseniai paskelbtos enciklikos „Deus Caritas est“ antrojoje dalyje.

Siekimas teisingumo gamybos ir verslo santykiuose, vadovaujantis vidine artimo meilės paskata, krikščionims visada buvo būdinga, tačiau nuo XIX a. vidurio jis įgyjo aiškesnį doktrininį bei organizacinį pobūdį su naujosios „socialinio teisingumo“ sampratos suvokimu. „Pastaruoju laiku, taip pat dėka Romos popiežių mokymo ir liudijimo, ypač dėl mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II, mums visiems tapo dar labiau aišku, kad teisingumas ir meilė yra krikščionių bendro socialinio įsipareigojimo du neatskiriami aspektai“, tvirtino Benediktas XVI. Jie skatina krikščionis ištikimai darbuotis dėl teisingos tvarkos valstybėje, visuomenėje, tiek „dalyvaujant viešajame gyvenime pirmuoju asmeniu, tiek bendradarbiaujant su kitais bendrapiliečiais jų atsakomybės įgyvendinime.

Ši veikla yra motyvuojama „socialinės meilės“, kuri įgalina būti dėmesingiems kitiems žmonėms, ypač atsidūrusiems rimtose situacijose, vienišume ir kituose varguose, kurie nėra vien medžiaginiai, aiškino Šventasis Tėvas, pasiremdamas savąja enciklika „Deus Caritas est“. Jis taip pat nurodė prieš porą metų Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos parengtą Bažnyčios socialinės doktrinos kompendiumą, kuris „yra ypač naudingas įrankis formacijai visų, kurie nori vadovautis Evangelija savo profesinėje veikloje ir kituose darbuose“. Popiežius Benediktas XVI reiškė įsitikinimą, kad krikščionys verslininkai dėmesingai išstudijuos minėtą kompendiumą, kuris taps nuolatine atrama sprendžiant problemas darbo kolektyvuose ir rengiant naujus ekonominius projektus.

Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad Italijos krikščionių verslininkų sąjungos jaunieji nariai yra priėmę „Vertybių chartiją“, kurioje pirmiausia iškeliami žmogiškojo asmens poreikiai. Joje kiekviena nuostata „aš tikiu“ yra papildoma kita - „aš įsipareigoju“, taip sutelkiant dėmesį į reikalingą darną tarp tvirtų krikščioniškų įsitikinimų ir aktyvių pastangų versle. „Ypač džiaugiuosi apsisprendimu vertinti kiekvieną asmenį pagal tai, ką jis ar ji gali duoti pagal savo gebėjimus, vengiant bet kurios išnaudojimo formos, - sakė popiežius Benediktas XVI. Taip pat sveikinu šeimos ir asmeninės atsakomybės svarbos pripažinimą darbo santykiuose“.

Jis apgailestavo, kad dabartinėmis ekonominėmis ir bendrai sekuliarizuoto gyvenimo sąlygomis tos vertybės yra atsidūrusios tam tikrame pavojuje, nes verslo veikėjams pritrūksta tvirtų moralinių nuostatų. Todėl krikščionys verslininkai ir įmonininkai čia turėtų parodyti tinkamą pavyzdį bei nuolat rūpintis savo dvasiniu atsinaujinimu, nemanydami, jog jis yra jau pasiektas ar nereikalingas.

© 2006 „XXI amžius“