Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tėvystės gija

Zita OSTERIENĖ

Raimondas Čekavičius ir jo atžalos Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Šviesiam trijų vaikučių – Laurutės, Rosvaldo ir Justo – Mamytės Raselės, besiilsinčios Jonučių ramybės žemėje, atminimui.

Tu jau namuose. Visi vargai išvargti, visi darbai nudirbti. Tau visos dienos vienodai ramios: ar siaustų šiaurys, ratu sukdamas klevo lapus, ar pliekstų negailestinga saulė į juodą akmenį su Nukryžiuotuoju… ar baltas snaigių patalas užklotų Tavo antkapį, ar pirmoji gėlelė dieną naktį budėtų prie Tavo kojų…

Ne Tu viena. Čia Jūsų daug. Šimtai, tūkstančiai… Bet Tavo vaikučiai su Tėveliu pirmiausia eina pas Tave. Nes Tu ėjai priekyje: įveikus vėjuotus rudenius ir deginančias vasaras, ištvėrus ledines žiemas ir vaiskius pavasarius. Čia sustojai. Visas Tavo ketvertukas apstoja Tave. Tu juos matai, Tu juos girdi. Tyli rauda, išsprūdusi iš širdies gelmių, neprikelia Tavęs. Jau daugiau nei pusmetį jie laukia Tavęs pareinant. Tau ten geriau… Ketvertukas Tavęs lauks visą gyvenimą. Nesulaukę ateis pas Tave…

Negęsta žvakutė ant Tavo kapelio. Negęsta Tavo meilė gyvenimui, uždegta Tau brangiausių žmonių širdyse.

...Ankstyvas rytas. Pro pravirų durų plyšelį skverbiasi siauras šviesos ruoželis. Noselę kutena čirškinamų blynų kvapas. Suburzgia elektrinė skutimosi mašinėlė. Dar minutė, kita – tuoj tuoj atsidarys kambario durys, ir Tėvelio balsas nutrauks sapnelį: „Laurute, kelkis. Į mokyklą laikas“.

Jaukius ir šiltus namus užplūsta garuojančios mėtų arbatos aromatas. It zuikučiai iš lovelių striksi ketverių metukų Rosvaldas bei trejų Justas. Broliukams kartu su Tėveliu šešiametę sesytę palydėti į Mastaičių pagrindinės mokyklos Pažėrų skyriaus parengiamąją klasę – būtinas kasdienis ritualas. Nepraeis nė pusvalandis, kai prie Tėvelio rikiuosis trijulė ir it žąsiukai krypuos iš sodybos vingiuotu keliuku, vedančiu plento link. Skardžiabalsiai broliukai žvitriomis akytėmis palydi mokyklos autobusėlin lipančią sesytę ir, mikliai apsigręžę, čiumpa Tėveliui už rankų ir pasišokinėdami keliauja namų link.

Su pirmaisiais gaidžiais ryte prieš penkias atsikėlęs Raimondas dabar turi mažumėlę laiko skirti brangiausiam savo turtui – sūneliams. Tolėliau nuo sodybos, vešliai sužaliavusiuose laukuose, mirguliuoja didžiulis Raimondo ūkis: šešios melžiamos karvės, du didžiuliai ir nė savaitės neturintis prieaugliai, gražiai įmitusi kumelė. Vasarą tvartelyje lieka kriuksėti tik dvi motininės kiaulės. Ir taip kasryt: su aušra keliasi, pats vienas melžia, pagirdo, šeria…

Gražūs buvo tie judviejų metai. Gražūs buvo jų namai. O juose – graži šeimynėlė: abu laikė keturis namų kampus. Nuo to laiko, kai abu sujungė savo likimus – 1999-aisiais birželio 12-ąją, Dievas dovanojo Jiems vieną vaikelį po kito. Smarkiai dirbo abudu. Pilną tvartuką gyvulių – karvių, prieauglių, kumelę, paršelių, pulką paukščių – žiūrėjo abudu. Su tamsa keldavo, su tamsa guldavo. Tuomet 23-ejų metų Raimondas, padėjęs vienmetei žmonai Raselei apsitriūsti, dar lėkdavo dirbti į tame pačiame Bijūnų kaime veikiančią individualią įmonę, gaminančią koldūnus.

Rodos, jaunai Čekavičių šeimai, gyvenančiai Mastaičių pašonėje, Bijūnų kaime, nieko netrūko. Pradėję darnų, visiško tarpusavio supratimo ir pagarbos vienas kitam gyvenimą Raselės tėvų namuose, jauni žmonės kūrė savo ateitį, planavo, turėjo didelių siekių. Nė dienos nesėdėjo sudėję rankų – viskas buvo jų sutvarkyta. Drąsūs ir energingi tėvai kūrė šeimos ateitį.

Šiltą ir skaisčią 2005-ųjų spalio 7-osios popietę Raselė išėjo. Jos gedėjo visas kaimas. Vyras ir vaikučiai neteko brangiausio žmogaus. Baltos rožės guli ant Jos kapelio Jonučių žemėje. Atgulė amžinajam poilsiui pačioj gyvenimo pradžioj. Tada, kai Jos numylėtiems vaikučiams, išlipusiems iš šliaužtinių, labiausiai reikia Mamytės šilumos ir meilės. Kai vyrui, pasilikusiam trijų kambarėlių uošvės namuose, reikia vienintelės širdies draugės. Reikėjo gi šitaip… Jei kelias minutes dviračiu būt išvažiavusi vėliau… Iš už nugaros išniręs jauno ir stipriai išgėrusio vyro vairuojamas automobilis nutraukė Raselės gyvenimo siūlą.

Šeimai Ji gyva. Buvo, yra ir bus. Kalbasi su Ja prie supilto kapo, kalbasi bažnyčioje per šv. Mišias, kalbasi namuose, žiūrėdami į nuotrauką. Ji girdi ir supranta begaliniai išsiilgusius vaikelius, jų Tėvelį. Iš širdies gelmių šaukiasi Jos, kai būna nepakeliamai sunku. Semiasi jėgų, atkaklumo, drąsos, užsispyrimo iš Jos gyvenimo. Baltos rožės ant Jos kapelio apkritusios rasa – tarsi mažųjų ir jų Tėvelio ašarom.

Jaunos poros šeimyninė laimė truko neilgai – tik šešerius metus. Dabar 29-erių Raimondas su staiga jį užklupusiais rūpesčiais tvarkosi nesunkiai. Tik, kaip sako jaunas Tėvelis, begalinis žmonos Raselės ilgesys kamuoja kasdien vis labiau ir labiau. Užaugęs tame pačiame Bijūnų kaime ir šviesuliu visam kraštui galinčioje būti gausioje Aldonos ir Povilo Čekavičių šešių vaikų šeimoje, Raimondas kaip įmanydamas stengiasi kuo daugiau užimti savo mažuosius. Tik štai darbo individualioje koldūnus gaminančioje įmonėje teko atsisakyti. Mat fiziškai suspėti visur vienam tiesiog neįmanoma. Jaunas ir energingas Tėvelis liko namuose su didžiuliu ūkiu, pasiryžo pats vienas auginti savo vaikus. Tokio krūvio ir atsakomybės gali imtis tik labai stiprus žmogus, subrendusi asmenybė. Nors pats Raimondas neišsiduoda, bet matau, kad labiausiai skaudina valdininkų abejingumas šeimą ištikus nelaimei, o ne buitis, ūkis ar moteriškų rankų nebuvimas. Šiuo atveju materialinė pagalba ypač reikalinga skausmą patyrusiai šeimai.

Raimondas prisipažįsta vis dar verkiąs, ieškojęs su dukrele ir sūneliais psichologo patarimo Kaune, kaip susigyventi su širdgėla, kad ne liga, o bejausmis ir dabar dažnai girtas šlitinėjantis palaidūnas atėmė iš vaikų Mamytę – šeimai brangiausią žmogų. „Skaudžiausia, - sako Raimondas, - kad ligšiol jis mūsų neaplankė, nekalbėjo su vaikais ir neatsiprašė. Vaikai kasdien rėkdavo, verkdavo: „Mama, Mamyte, sugrįžk“. Išsivesdavau juos į lauką ir ramindavau: štai ten, kur spingsi žvaigždutė ir žiūri į jus, gyvena mūsų Mamytė. Ji išėjo pas Dievulį. Kol pačiam širdis iš skausmo neplyšdavo…“ Ilgus mėnesius vaikai nė per žingsnį nesitraukė nuo Tėvelio. 57-erių metų močiutė Anastazija, Raselės mama, visaip bandė pagelbėti žentui ir vaikaičiams, tačiau jie vienas prie kito spaudėsi dar labiau – kaip vienas kumštis. Vaikai labai prisirišę prie Tėčio, ypač mažius Justas: važiuoja kartu į parduotuvę, drauge žygiuoja pas gyvuliukus, eina karvyčių melžt, vakare susėda prie stalo, o tada ir pasaka įdomesnė atrodo. Raimondas prasitarė, kad žiemą ir pavasarį jie apsiėjo be gydytojų – atlaikė gripą, slogas ir kosulį.

Prieš Kalėdas, gruodžio 13-ąją, Raimondą ir jo vaikučius aplankė LTV „Bėdų turgaus“ šeimininkė Edita Mildažytė. Ši jautri, drąsi ir supratinga žurnalistė parėmė šeimą keliais tūkstančiais litų, vaikus apdalijo saldainiais, meduoliais ir kitais skanumynais. Ačiū jai už tai. Pažėrų bendruomenė taip pat neliko abejinga be Mamytės globos likusiems vaikams – surinko 362 litus. Mastaičių pagrindinės mokyklos Pažėrų skyriaus parengiamosios klasės mokytoja Vilma Barkauskienė Laurutę moko piešti, skaičiuoti, rašyti. Tos pačios mokyklos mokytoja Vanda Vitkauskienė apie mergaitę kalbėjo džiaugdamasi: „Visada švari, tvarkinga, pasiruošusi užsiėmimams. Mokykloje vystoma įvairiapusė šešiamečių ugdymo veikla. Kalbiname mergaitę, drąsiname aktyviau dalyvauti mokyklėlės gyvenime, kad tik neužsisklęstų ir neužsidarytų savyje“.

Gegužė, birželis. Kai pavasaris ir vasara sugaudžia visais garsais, spalvomis ir aromatais, kai šviežiai nupjautos žolės kvapas skelbia vasaros pradžią, prisimename: Jiems labiausiai esame dėkingi už tai, kad esame. Tavo dukrytė ir du pipirai dėkingi Tau už tai, kad nuolatos lauki, nuolatos atleidi jiems dar vaikiškas išdaigas, nuolatos saugai ir myli taip, kaip niekas kitas pasaulyje. Kad esi ir mama, ir Tėtis. Tikiuosi, kad Tavo šventame gyvenime Viešpats atskleis sėkmės receptus. Tavo intuicija šnabžda, jog Tu turi šiame gyvenime savo misiją. O jeigu turi – vadinasi, esi labai svarbus ir reikalingas. Tau skirta tai, ko niekas kitas negalėtų padaryti už Tave. Juk jauti – Tave saugo Aukščiausiasis. Tau turi pavykti.

Namuose, mokyklos tėvų susirinkime, kelionėje, užmiegant ir atsikeliant būk Tėtis, kurio kaklą apsivytų trys poros rankučių ir pasveikintų su Tėvo švente.

Kauno rajonas

© 2006 „XXI amžius“