|
Atleisk, tėve, jeigu ne taip kas buvo
Bronius VERTELKA
Aukštų medžių šakos gaubia Janionių kapinaites. Amžinąjį poilsį čia rado ne vienos šeimos nariai. Virš jų kapų seni ir jaunesni, vėjo ir lietaus talžomi paminklai. Dabar kapinaites galima pasiekti bet kuriuo metų laiku. Už tai ačiū melioratoriams, nužvyravusiems iki jų keliuką, ir Vadoklių seniūnui Antanui Pociui, kuris tuo rūpinosi.
Šiose kapinaitėse ilsisi ir mano tėvo palaikai. Į pabaigą artinasi ketvirtas dešimtmetis, kai čia jis guli. Laikas palengva negailestingai trina tėvo veido bruožus, tačiau mano atmintyje jis išliko besišypsantis, nesugebantis ilgai rūstauti.
Pas mus dažniausiai tėvui neskiriama tiek pagarbių ar švelnių žodžių, kiek motinai. Tačiau be jo nebūtų buvę ir manęs.
Šį pasaulį jis išvydo tais metais, kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Didesnių mokslų nebaigė, tačiau skaityti ir rašyti mokėjo. Iš jo pirmojo išgirdau, kad Austrijos sostinė Viena, o Šveicarijos Bernas. Stebino tai, jog šių miestų vardai irgi lietuviški žodžiai. Tėvas nebuvo grynai ūkiškas žmogus, nors turėjo gabalą žemės ir ją dirbo. Mokėjo pagaminti ir slides, pačiūžas ar roges, pataisyti batus, nors nebuvo to amato meistras. Pats statėsi trobesius, mūrijo krosnis. Tai darydavo iš būtinybės, spiriamas reikalo. Augome penki vaikai, turėjau dvi seseris ir du brolius. Stiebėmės pokario laikais, kai ne visada ant stalo sočiai duonos būdavo. Valdžia nemokėjo pensijų, nebuvo ir bedarbio pašalpų bei kitokių socialinių lengvatų. Verskis kaip išmanai. Tačiau ranką pridėjęs prie širdies galiu pasakyti: nebuvo taip, kad per dieną nors duonos kąsnio burnoje neturėčiau. Mama buvo itin apsukri: audė, mezgė, siuvo. Turbūt nebuvo tokio darbo, kurio ji nebūtų mokėjusi. Nuvykusi į Kauną ar Rygą, iš ten parsiveždavo daiktų ir iš jų išpešdavo nors menką naudą. Tėvas irgi ant krosnies negulėjo, dirbo, nors jį labiau traukė pabendrauti su kaimynais, su jais pasišnekučiuoti, apie politiką pakalbėti. Sukandęs dantis kentė nepriteklius, nes žinojo: jeigu pats neužsidirbsi, tai ir tiek neturėsi. Prisimenu, buvau vos priaugęs stalą. Įsisodinęs į rogutes, mane veždavosi į mišką malkų. Aplinkui balta, visur sniegas.
Tėvui prie vaikų retai išsprūsdavo nepadorus žodis. Neatsispirdavo pagundai pasėdėti su gerais žmonėmis prie naminio alaus stiklinės. Įkaitus veidams, klegėdavo visa troba. Tie kaimyniški suėjimai muštynėmis nevirsdavo. Tik kartą nuo tėvo gavau diržu. Mat, išėjus suaugusiesiems, bandžiau prisidegti prie krosnies numestą nuorūką. Nespėjau net įžiebti degtuko, ir pasirodė tėvas. Nukabinęs nuo sienos diržą, kuriuo galąsdavo skustuvą, juo ir šniojo per pečius sakydamas: Sulaukęs pilnametystės, galėsi daryti ką nori.
Tėvas staiga plykstelėdavo, bet ir netrukus ataušdavo. Kartą regėjau itin įskaudintą. Tuo metu jis su mama darbavosi kiaulių fermoje. Eidamas namo, į kišenes įsipylė keletą saujų miltų pašarui. (Tada ne vienas vežimais grobstė kolūkio turtą.) Tai pastebėjo pirmininkas Galvydis. Kaip baisiausią vagį paskui jis varėsi tėvą į kontorą. Taip norėjo žmogų sugniuždyti ir pažeminti. Tėvas, parsiradęs namo, tada verkė. Apskritai jis vengė kolūkių, žinojo, jog tai tikra vergovė. Kada mūsų šeima pabėgo į kitą rajono kraštą, kad nebūtume išvežti Sibiran, jis įsidarbino durpyne. Mama pasiryžo grįžti atgal tik tada, kai tėvas išvažiavo ieškoti didesnio uždarbio į Latviją. Pasikvietė savo brolius, kurie atlėkė rogėsna kinkytais arkliais. Grįžome ankstyvą pavasarį. Laikiną prieglobstį mūsų šeimai suteikė kaimynai Leonora ir Antanas Janickai, kuriuos prisimenu su pagarba. Jų sūnus Vincas iki šiol liko mano kaimo geriausias žmogus.
Tėvas pasijuto kitu žmogumi, kai pradėjo dirbti laiškanešiu. Algelė nedidelė, bet nuo kolūkio jau esi nepriklausomas. Per speigus, pusnis ar polaidį keliaudavo arkliu ar pėsčiomis, pradžiūvus dviračiu. Kartą tėvas paprašė, kad pamokyčiau jį rusiškų raidžių. Mat laiškai ateidavo ir užrašyti svetima kalba. Tėvas buvo geras mokinys.
Parėjęs namo, namiškiams dažnokai primindavo: Vėl Vytauto išspausdinta. Jis buvo mano vyriausiasis brolis. Tėvą ir Vytautą siejo itin artimi ryšiai. Vytautas gerai valdė plunksną, kūrė humoreskas, feljetonus. Daugybę jų išspausdino Švyturys, Šluota, kiti respublikiai leidiniai, vietinė Panevėžio tiesa, Tėvynė. Mūsų šeimai tai buvo ir garbė, nors Vytautas dirbo statybos organizacijoje paprastu darbininku. Turėdavo tėvas su juo apie ką pasikalbėti. Tačiau sykį jiedu kažko susikivirčijo. Vienintelis kartas tai buvo. Ir išgirdau tėvą sakant: Neatleisiu jam. Iš miesto atvykęs Vytautas tėvo atsiprašė pirmas. Tą kartą jiedu vakarojo iki vidurnakčio. Iš miego mane prabudino duslūs smūgiai. Kieme, prie duobės, iš kurios buvo imamas molis tvartui, jiedu buteliu tvatino į kibirą. Šis visiškai susilankstė, bet butelis liko sveikutėlis. Mačiau, kaip mama, pakėlusi galvą nuo pagalvės, šyptelėjusi pasakė: Ačiū Dievui, kad visiškai susitaikė.
Atėjus svečiui nebuvo mados, kad ir vaikai į jį spoksotų. Išlėkdavom į kiemą ar įsitaisydavom ant šiltos krosnies. Tėvas ją sumūrijo tokią didelę, kad vakarais visi tilpdavome. Ištempę ausis klausydavom, ką suaugusieji šneka. Prisiminus ankstesnius laikus, tėvas pasakodavo, kaip prie Smetonos tarnavo kariuomenėje Alytuje. Buvo kur kas įdomiau jo klausyti, nei vėliau apie tai skaityti knygose. Broliui Vytautui bendraujant su tėvu, išgirdau juos minint Lietuvos didžiavyrius Maironį, Basanavičių, Vaižgantą, Jablonskį.
Turėjau gerą tėvą. Tai buvo teisingas ir tiesą mylintis žmogus. Jis mokė, kad negalima nieko imti svetimo, nors tai gulėtų numesta kur svetimame kieme. Stovėdamas prie tėvo kapo, tyliai tariu: Atleisk, jeigu kas mano gyvenime buvo ne taip, kaip tu norėjai. Mano atmintyje tu išlikai kaip koks šviesulys. Tavo Stanislovo vardą nešioju savo širdyje. Dar kartą sakau: kas buvo negerai, atleisk man, tėve.
© 2006 XXI amžius
|