|
Ugdoma tauta
Tautą suprantame kaip didelį individualų vienetą, kuris yra vienos organiškos prigimties ir siekia dvasiškai vystytis.
Palaida, juoda masė nėra tauta. Tai yra liaudis (minia, banda) kaip įprastai nuolat buvo mėgstama sakyti sovietų valdžios laikais. Ji kaip beformė medžiaga, neturinti tikro apibrėžimo. Iš tikrųjų ji kaip masalas, valdančiosios diktatūros klasės ėdalas.
Vienos rūšies, vienos prigimties žmonių bendruomenė (turinti vieną kalbą, tą patį identitetą), praėjusi ilgą istorinį vyksmą ir dvasiškai bei materialiai formuota, jau sudaro tautą.
Lietuvių tauta per kelis amžius nuėjo ilgą istorinį kelią: kunigaikščių, valdovų laikai, kovos su priešais, knygnešystė, sukilimai, Nepriklausomybės (1918-1940) metais, karai, bolševikinė okupacija (50 metų), partizanų kovos, pogrindinė veikla, Sąjūdis, nepriklausomos Lietuvos atstatymas, Baltijos kelias, Sausio 13-oji.
Kad žmonės būtų tauta, reikia jos gyvastį nuolat puoselėti, auklėti. Tai pasiekiama per šeimą, mokyklą, Bažnyčią, kultūrą. Anais nepriklausomybės metais jau kažkas panašaus buvo suformuota, pasiekta. Tik toks struktūrinis ir dvasinis subjektas kaip bendruomenė yra pajėgi spręsti bet kokius iškylančius visuomeninius uždavinius.
Šiandien Lietuvoje akivaizdžiai matome, kas dedasi. Dažniausiai, sprendžiant tautinius uždavinius, yra kalta ta tautos dalis, kuri iš bolševikų lydymo katilo persiliejo į dabartinės nepriklausomos Lietuvos veiklą (esantys Vyriausybėje, Seime. visuomenėje). Ta raudonoji masė yra agresyvi, savimyla, uzurpatoriška ir ji niekada, esant normaliai demokratijai, nebus tikroji tauta, atsakanti pagal Lietuvos Konstituciją ir tautos įstatymus (štai dėl ko Seime vis priimamos Konstitucijos ir įstatymų pataisos).
Anksčiau ar vėliau šis nihilistinis hibridas atrofuosis. Jis veikia tol, kol valstybėje yra nuodingos dirvos plotų. Pamažu (jei tauta bus kantri) ta dirva neutralizuosis, bus apsėta gerąja sėkla.
Tautai, kaip gyvam organizmui, reikia nuolat maisto, injekcijos. Apie tai aiškiai kalbėjo mūsų tautos ideologai prof. Stasys Šalkauskis ir dr. Antanas Maceina. Jie daug rašė apie tautinį auklėjimą, o mes šiandien kažkodėl per mažai juos skaitome arba iš viso neskaitome. Reikėtų tai studijuoti, perimti, veikti, darbus daryti. Kiek daug dar trūkta iki to, kad kaip tikroje demokratijoje šalį valdytų patys doriausi, sąžiningiausi, gabiausi, protingiausi.
O mes elgiamės priešingai. Tai liudija nesenas pavyzdys, kai prof. Zigmas Zinkevičius, būdamas švietimo ministru, pagal tautos auklėjimo programą buvo pradėjęs dirbti sveikai, bet valdžia jį pašalino. Tai didelis praradimas Lietuvai (užsienyje gūžčioja pečiais: juk merdi mūsų mokyklos).
Tautos ugdymas mums turėtų rūpėti, ypač dabar, kai Lietuva jau tapo Europos Sąjungos, NATO nare, nes tai yra tikrųjų demokratijų avangardas, kuris ir mus verčia taip gyventi.
Jonas KIRLYS
Garliava, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|