|
Giedok, Karunka, giedok
Dr. Aldona Kačerauskienė
Sovietmečiu jie dainavo Raskilos etnografiniame ansamblyje. Bene labiausiai šis ansamblis išgarsėjo Kernavėje švenčiant Jonines. Aiškiai jautėsi rezistencinės nuotaikos. Tačiau valdžia, nors ir šnairuodama, toleravo: nesiryžo trenkti per pačią tautos gyvastį iš amžių glūdumos mūsų dienas pasiekusį folklorą. Pats gyvenimas reikalavo grupelės žmonių, kurie galėtų giedoti per šermenis ir laidotuves. Juk mirdavo Dievą tikintys artimieji, bičiuliai.
Tokia grupelė iš Raskilos dainininkų susidarė 1986 metais. Iš pradžių nedidelė, gal dešimt žmonių. Pasirinko liaudišką pavadinimą Karunka (vainikas, vainikėlis). Ilgametė Karunkos vadovė Zita prisimena: ačiū Dievui, kad Ukmergėje sutikome dvi puikias liaudies giedotojas Mariją ir Zofiją (dabar jau mirusi). Jos pamokė pirmųjų giesmių, sakė, kad ir Vilniuje turime giedoti ir melstis taip, kaip jos. Sostinėje savo mamos giesmių pamokė profesionali dainininkė Irena. Taip pat Marytė, slapta vienuolė. Domėtis liaudies giedojimu, užrašinėti giesmes, jas giedoti skatino Gediminas. Raskiloje buvo drąsių, talentingų ir tikinčių žmonių.
...1986-ieji. Tuomet Atgimimo vėjai trispalvių dar neplaikstė ir vargu ar kas numanė, kad jos suplevėsuos po trejų metų. Ar nebijojote? Ar nerizikavote prarasti darbo? šiuos klausimus pateikiau maldos ir liaudiško giedojimo grupės Karunka vadovei Zitai. Žinoma, tuo metu buvo rizikinga. Galėjom būti išmesti iš darbų, užsitraukti valdžios nemalonę. Savaime aišku, bijojom, keisdavome repeticijų vietas, pasisaugodavome. Tačiau jautėme, kad atėjo laikas daryti tai, ką pradėjome. Dievas mums buvo svarbiau už viską. Dievas mus saugojo ir vedė, toks buvo atsakymas.
Karunką dabar žino visa Lietuva. Jie važinėja po atlaidus, gieda bažnyčiose ir koplyčiose. Jie tikra paguoda Vilniaus tikintiesiems, laidojantiems savo artimuosius. Užtenka vienam karunkiečiui paskambinti, ir gali būti tikras, kad per šermenis bei laidotuves pasigirs profesionalus liaudiškas giedojimas. Už paslaugas nepaims nė cento. Gal tiktai išgers po stiklinę pasiūlyto tyro vandens.
Gyvenimo dėsniams paklūsta ir Karunkos giedotojai. Vieni iškeliauja į Tėvo amžinuosius namus, kiti pasiligoja... Neseniai palaidota močiutė Michalina, keramikė tautodailininkė, sulaukusi gilios senatvės. Nors nebegalėdama vaikščioti, įkelta su vežimėliu į autobusiuką, ji visą laiką buvo kartu, važiavo ir giedojo. Jos ir dukters Alės namuose kiekvieną trečiadienį karunkiečiai rinkdavosi repeticijoms. Tebesirenka jie ir dabar, nors močiutės Michalinos maloni šypsena ir nebešviečia...
Karunkos repeticijos tai maldų vakarai, į kuriuos gali ateiti kiekvienas, norintis sutvirtinti tikėjimą, sumažinti širdies gėlą ar užpildyti skaudžią artimo žmogaus netekties tuštumą. Kai prieš šešetą metų autoavarijoje netikėtai žuvo mano sūnus Saulius, buvau pakviesta į repeticiją. Evangelijos skaitymas, mąstymai, maldos ir giesmės viso vakaro maldų intencija už mano sūnaus laimingą Amžinybę. Galinga yra bendra malda. Pamažu švelnėjo mano širdies skausmas, nes pajutau, kad jie visi nori to paties: kad Sauliui Dievo artumoje būtų gera ir šviesu.
Gegužės 28-ąją tikintiesiems švenčiant Šeštinių šventę, Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje Karunka atšventė savo veiklos dvidešimtmetį: giedojo per šv. Mišias, aukojo jiems padovanotą paveikslą Giedantys paukščiai, juodos duonos kepalą, pačių rankomis nupintą dvidešimties raudonų rožių vainiką... Ačiū Tau, Viešpatie, už kiekvienus metus, už tuos darbus, kuriuos mums atlikti leidai, ačiū, kad mums leidai giedoti. Trokštame kuo tobuliau Tave garbinti, sakė prie altoriaus Karunkos vadovė Zita.
Pasibaigus šv.Mišioms, karunkiečiai, jų rėmėjai, bičiuliai ir gerbėjai rinkosi Šv.Jonų bažnyčios kiemelyje. Prasidėjo antroji jubiliejaus dalis. Visi sugiedojome sekmadienio psalmę Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė. Ir vėl buvo sakomi padėkos žodžiai Viešpačiui už duotą laiką, jėgas, atliktus darbus, už bendrystę, už šią padėkos ir džiaugsmo šventę. Taip pat žmonėms, parėmusiems 2 proc. mokesčių dalimi ir aukomis. Už tuos pinigus buvo išleistas naujas solidus giesmynas. Tai iš įvairių Lietuvos regionų surinktos liaudies pamėgtos giesmės.
Karunka atsilygino savo geradariams naujai įsteigtomis saldžiosiomis Bitės nominacijomis. Pirmąją Bitę gavo tėvas Antanas Saulaitis, SJ. Kitas darbščiosios vadovės Zitos pagalbininkės: Alė, Laima, Aniceta. Visi geradariai apdovanoti naujaisiais giesmynais.
Karunkos giedotojus sveikino iš Druskininkų atvykusi Genovaitė Čiurlionienė ir daug vilniečių. Akademikė Sofija Kanopkaitė pastebėjo: Bėgant metams Karunka neblėsta. Ji sužėri naujomis spalvomis. Jai giedant ir iš mūsų lūpų veržiasi Dievą šlovinanti giesmė.
Šventės šurmulyje pakalbinau dr. Petrą Tulevičių, paprašiau papasakoti, ką jam reiškia giedojimas Karunkoje. Jis atsakė: Esu vargonininko vaikas. Turėjau labai tikinčią motiną. Iš vaikystės žinau, kad giedojimas tai dviguba malda. Man labai svarbi Karunkos bendruomenė. Gaila, kad dėl didelio užimtumo, kartais dėl pablogėjusios sveikatos ne visada galiu būti kartu su jais.
Kai kurie sveikintojai linkėjo: Giedok, Karunka, giedok. Prisijungiame prie tų linkėjimų ir sakome: Giedokite, mokytojai, gydytojai, inžinieriai, ekonomistai ir mažiau mokslo pasiekę žmonės... Giedokite, žilagalviai pensininkai ir jaunikaičiai... Ta proga prisimename poeto kun. J.Tilvyčio-Žalvarnio žodžius:
Lietuviška giesmė! Kaip tujen galinga!..
Kas Tavo suprato grožybę slaptingą?!
O dar kad ją gieda minia tūkstantinė,
Minkštėja, nors būtų širdis akmeninė
© 2006 XXI amžius
|