Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kauno arkivyskupijoje

Kauno dekanate

Iškilmingai pašventinta mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia

Mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Ričardo ŠAKNIO nuotaukos

Kaunas. Pagaliau Žaliakalnio tikintieji sulaukė dienos, kai po rekonstrukcijos birželio 2 dieną „mažoji bažnytėlė“ – taip dar vadinama Aukštaičių gatvėje esanti Kristaus Prisikėlimo bažnyčia – iškilmingai pasitiko juos išoriškai nedaug kuo pasikeitusi, o viduje pasipuošusi naujai.

Dabar ji tapo šviesesnė, nes naujai įrengtas apšvietimas, bus šiltesnė, nes apšiltintos sienos, vietoje senų, beveik visiškai supuvusių langų įdėti nauji. Šventoriuje esančiuose 16 stendų tikintieji galėjo susipažinti su parapijoje veikiančių organizacijų veikla.

Šv. Mišios prasidėjo procesija. Ją lydėjo giesmė „Mes ateinam prie altoriaus“. Procesijos priekyje gražiai pasipuošusios tautiniais drabužiais, su bijūnų žiedais žengė parapijos jaunuolės, o po jų – klierikai, kunigai, buvę vikarai, klebonai. Procesiją užbaigė tikinčiuosius laimindamas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, vyskupas Jonas Ivanauskas bei vyskupas Romualdas Krikščiūnas.

Šv. Mišias pradėjęs arkivyskupas pasveikino susirinkusiuosius, palinkėjo Dievo meilės ir Jo malonių. Klebonas dekanas kun. Vytautas Grigaravičius pristatė šios bažnyčios turtingą 78-erių metų istoriją (80 metų nuo pamatų pašventinimo).

Pakylėtai skambėjo vysk. J.Ivanausko homilijos žodžiai, kuriais jis kvietė siekti vienybės tarp savęs ir su Dievu. „Ši maža, vargana, kukli bažnytėlė buvo pastatyta tik šešeriems metams, tačiau, kaip matote, iki šiol šie namai leidžia patirti labai daug Dievo malonių. Ji parodo, kiek daug gali padaryti Dievo ir žmogaus vienybė. Jei pasitiki Dievu, savo širdyje turi daug meilės ir nuolankumo, tai Dievas niekada neapleis. Tegul ši bažnyčia liudija sužeistų širdžių kartoms begalinę Dievo meilę, tegul ji išguja iš širdžių pyktį, pavydą, blogio įžvelgimą. Tegul ji liudys Dievo ir žmogaus galybę“, – kalbėjo vyskupas.

Baigiantis šv. Mišioms kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas perskaitė šventinimo aktą ir pakvietė arkivyskupą, vyskupus, dekaną, monsinjorus, kanauninkus ir visus dalyvavusius kunigus pasirašyti. Po to dekanas padėkojo arkivyskupui, vyskupams, kunigams už šv. Mišių auką ir suteikė žodį Pastoracinės tarybos nariams, kurie ypač dėkojo arkivyskupui už išmintingą sprendimą – 2002 metais šios parapijos klebonu paskirti kun. V. Grigaravičių. Šiuos žodžius palydėjo gausūs pritarimo plojimai. Dėl to šiandien parapijos tikintieji džiaugiasi ne tik atstatyta tautos šventove, naujai restauruota šia bažnytėle, bet svarbiausia – atsinaujinusia, atjaunėjusia gyvąja Bažnyčia, suburtu aktyvu, kurio veikla atsispindi stenduose.

Taip pat jie pasveikino dekaną sėkmingai baigus teologijos studijas. Išvakarėse kun. V.Grigaravičius apgynė magistro – licenciato diplominį darbą. Pastoracinės tarybos nariai palinkėjo nesustoti, nepavargti, kantriai, kaip iki šiol, iškęsti piktus, tendencingus, nepagrįstus išpuolius tiek spaudoje, tiek kitur.

Prisimindami vyskupo homilijos Evangelijos frazę: „Tu Petras – Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18), kalbėjusieji buvo užtikrinti, kad, kol Bažnyčios sargyboje budi tokie kunigai kaip dekanas ir daugelis kitų kunigų, o jiems išmintingai vadovauja tokie vadai, kaip arkivyskupas ir kiti vyskupai, jokie pikti kėslai nepajėgs sugriauti Bažnyčios.

Nuoširdus ačiū vyskupams, kunigams už prasmingą ir dvasingą pamoką.

Birželio 3-iąją, šeštadienį, kaip įprasta, į rytines šv. Mišias tikintieji jau rinkosi aštuntą valandą į mažąją Prisikėlimo bažnytėlę. Tačiau šis atėjimas buvo ypatingas – tykus, ramus, smalsiai besidairant į pasikeitusią presbiteriją, sienas. Vakarykščiame susibūrime, savotiškame šventiniame šurmulyje nesuspėta atidžiau pažvelgti, palyginti, įvertinti.

Buvo taip tylu, kad dekanas prieš šv. Mišias iš zakristijos su nerimu vis žvilgčiojo: „Nejau niekas neatėjo?“ – bylojo jo žvilgsnis. Šv. Mišių homilijoje dekanas tęsė vyskupo mintį, kvietė siekti vienybės, santarvės, susitaikymo. 12 val. tikintieji vėl rinkosi melstis už mirusius šios parapijos kunigus, tikinčiuosius. Šv. Mišias aukojo prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas.

Kaip Mato evangelijos Jėzaus kilmės knygoje niekas neužmirštas, kiekvienas prisimintas, taip ir prelatas prisiminė visus – tiek mirusius, tiek buvusius gyvus, tiek dabar dirbančius kunigus šioje bažnyčioje. Kvietė melstis už visus mirusiuosius, nes jiems galima padėti tik malda, o gyviems linkėjo Dievo malonių ir vienybės.

Šv. Mišios baigėsi visiems vieningai giedant „Viešpaties angelą“ .

Taip miela, jauki Žaliakalnio tikinčiųjų pamėgta bažnytėlė, įgavusi naują kvėpavimą, atvėrė 79-ąjį savo gyvavimo metų puslapį.

Birutė VASYLIENĖ

© 2006 „XXI amžius“