Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Patvirtinta parama bažnytiniams judėjimams

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas kvietė katalikiškų asociacijų narius būti vieningus ir glaudžiai bendradarbiauti su savo ganytojais

Bažnytinių judėjimų delegacijos buvo iškėlusios savo plakatus Nuotraukos iš cnn.com

Sekminių vigilijoje vykusiame susitikime su popiežiumi Benediktu XVI dalyvavo daugiau kaip 400 tūkst. maldininkų, tarp kurių buvo ypač daug jaunų žmonių

Šventasis Tėvas visada buvo palankus naujoms katalikų bendruomenėms

Susitikimo dalyvės džiaugėsi vyravusia atmosfera

Popiežių Benediktą XVI entuziastingai sveikino Švento Petro aikštę užtvindę bažnytinių judėjimų nariai

Šimtai tūkstančių tikinčiųjų buvo susirinkę į Šv. Petro aikštę

Antrasis pasaulio bažnytinių judėjimų ir naujųjų bendruomenių kongresas, birželio pradžioje vykęs Roka di Papa miestelyje (netoli Romos), bei šių sąjūdžių narių susitikimas su popiežiumi Benediktu XVI praėjusį šeštadienį Šv. Petro aikštėje patvirtino Šventojo Tėvo palankumą jiems. Spaudos konferencijoje pristatydamas įvairius kongreso eigos aspektus jį rengusios Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas arkivyskupas Stanislavas Rilka pastebėjo, kad Benediktas XVI, dar būdamas Tiubingeno (Vokietija) universiteto teologijos profesorius, su bažnytiniais judėjimais užmezgė kontaktus, kurie nuolat intensyvėjo, tapdami nuoširdžia draugyste.

Popiežiaus palankumas remiasi paveldėta tradicija

„Šventasis Tėvas šiuose sąjūdžiuose regi galingą tikėjimo išgyvenimo būdą ir jo teologinis įnašas apibrėžiant judėjimų bažnytinį tapatumą yra fundamentalus“, – sakė arkivyskupas S.Rilka. Popiežiaus įsitikinimu, nėra priešingumo tarp „hierarchinės“ Bažnyčios ir „charizmatinės“ Bažnyčios. Nors kai kas į po II Vatikano Susirinkimo prasidėjusį naujų judėjimų augimą ir jų įtakos didėjimą žiūrėjo gana įtariai, neva jie gali skaldyti parapijas. Ypač jeigu jų veikimas pradeda priminti sektantišką elgesį su atitinkamomis pretenzijomis, kad neva jie vieni yra tikrasis krikščionybės kelias ir bando perdėtai kontroliuoti savo narių gyvenimą.

Tačiau, kaip yra nurodęs Benediktas XVI praėjusių metų susitikime su Vokietijos vyskupais Kelne vykusiose Pasaulio jaunimo dienose, panašias problemas galima išspręsti, jeigu vadovaujamasi „pastoracine išmintimi“ šalinant nesklandumus, iškilusius dėl naujųjų judėjimų. Tada „vietinės Bažnyčios ir judėjimai nėra opozicijoje, bet sudaro gyvą Bažnyčios struktūrą“. Arkivyskupas S.Rilka popiežiaus Benedikto XVI požiūrį į judėjimų reikšmę Bažnyčios gyvenimo plėtrai palygino su žinomo sociologo Arnoldo Toinbio posakiu, kad „kūrybinės mažumos didele dalimi lemia pasaulio ateitį“.

Pažymėtina, jog kai prieš aštuonerius metus, 1998-ųjų birželį, popiežius Jonas Paulius II sušaukė Pirmąjį bažnytinių judėjimų kongresą, jame vienas pagrindinių pranešėjų buvo kaip tik tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI).

Tuometinėje kalboje, kuri pripažįstama kaip vienas geriausių bažnytinių judėjimų veiklos teologinių įvertinimų, kardinolas J.Ratcingeris pažymėjo, jog tie sąjūdžiai neturi būti „spaudimo grupėmis“, kurios skatintų keisti Bažnyčios mokymą. Atvirkščiai, jų veikimo vertinimo „esminiu kriterijumi“ yra tvirta ištikimybė tikėjimo tiesoms bei magisteriumui ir nesvyruojantis lojalumas Popiežiui.

„Judėjimų veikimo Bažnyčioje teologinė analizė pirmiausia turi būti grindžiama jų apaštališkumu, iš kurio kyla jų ypatingas ryšys, juos vienijantis su šv. Petro įpėdinio tarnyste“, – tuomet kalbėjo kardinolas J.Ratcingeris. Jis sakė, jog per visą Bažnyčios istoriją popiežiai patys nekūrė katalikiškų sąjūdžių, bet juos remdavo per Bažnyčios struktūras, o sąjūdžiai savo ruožtu tapdavo pirmeiviais įgyvendinant popiežių keliamus uždavinius. „Popiežiui reikia jų tarnystės, o pastariesiems – jo paramos, ir šis dviejų tipų misijos abipusiškumas daro teigiamą poveikį bažnytinio gyvenimo simfonijai“, – sakė tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas.

Padėka už ugdomąsias pastangas ir pašaukimų skatinimą

Savo laiške Antrojo pasaulio bažnytinių judėjimų ir naujųjų bendruomenių kongreso dalyviams popiežius Benediktas XVI dėkojo jiems už priėmimą ir laikymąsi veiklos nuorodų ir direktyvų „ne tik šv. Petro įpėdinio, bet taip pat ir įvairių vietinių Bažnyčių vyskupų, kurie kartu su Popiežiumi yra tiesos ir meilės vienybėje saugotojai“. Jis reiškė įsitikinimą, kad sąjūdžiai visuomet rodys šį klusnumą, spręsdami problemas su tvirtu bendrystės supratimu ir „prisirišimo prie savo teisėtų ganytojų dvasia“, nes Bažnyčios – Kristaus Kūno – stiprumas yra absoliutus prioritetas netgi paties sąjūdžio teisės egzistuoti atžvilgiu.

Šventasis Tėvas taip pat patvirtino, kad bažnytiniai judėjimai ir naujosios bendruomenės „priklauso gyvajai Bažnyčios struktūrai“. Bažnyčia jų nariams ir vadovams yra dėkinga už „misijinį uolumą, už vis didesnes ugdomąsias pastangas tarp krikščioniškų šeimų, už pašaukimų į kunigišką tarnystę ir pašvęstą gyvenimą skatinimą“, pabrėžė savo laiške popiežius Benediktas XVI. Akcentuodamas kongreso temą „Buvimo krikščionimis grožis ir džiaugsmas jį skelbti“, Šventasis Tėvas rašė, kad bėgant amžiams krikščionybė buvo efektyviai skelbiama ir skleidžiama, kaip tik „individų ir bendruomenių gyvenimo naujumo, kurios gebėjo radikaliai paliudyti meilę, vienybę ir džiaugsmą išlaikant krikščioniškąsias vertybes, dėka. Šis globalinis „sąjūdis“, kuriuo iš pat pradžių buvo Bažnyčia, gimęs ir besivadovaujantis Šventosios Dvasios įkvėpimu, „buvo ta jėga, kuri „mobilizavo“ daugybę žmonių“ per visas jų kartas.

Ir šiandien Kristus savuoju kvietimu „Sek paskui mane!“ paskatina daugelį žmonių, ir tai nulemia jų tolesnį gyvenimą ir likimą. Popiežius linkėjo, kad jų sielose toliau aidėtų Kristaus paraginimas išpažinėjams: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5,16). Pažymėjęs, kad bažnytiniai judėjimai visada turi būti „bendrystės mokyklomis“, Benediktas XVI taip pat kvietė „nešti Kristaus šviesą į visą socialinę bei kultūrinę aplinką“, nušviesti tamsybes pasaulio, kuris dažnai painiojasi prieštaringų ideologijų nuostatose.

Kiek daug blogio žmonių ir tautų gyvenime sukelia šiandien išplitęs perdėtas valdžios, turto ir malonumų siekimas, priminė Šventasis Tėvas. Tokiame nerimo kupiname pasaulyje bažnytiniai judėjimai turi pateikti liudijimą tos tikrosios laisvės, kurią neša išlaisvinantis Kristaus mokymas. Ten, kur artimo meilė, reiškiama pagarba gyvybei ir siekimui palengvinti kitų vargus, tampa kuriamąja jėga įtvirtinant teisingesnę santvarką, yra įmanoma kurti civilizaciją, kuri gebėtų atsispirti naujojo barbarizmo plėtrai. „Būkite kūrėjai geresnio pasaulio pagal „ordo amoris“ reikalavimus, ir tada atsiskleis tikrasis žmogiškojo gyvenimo grožis“, – aiškino popiežius Benediktas XVI.

Sekminės – Bažnyčios ir kūrinijos pradžios šventė

Sekminių vigilijoje birželio 3 dieną vykęs Šventojo Tėvo susitikimas su bažnytinių judėjimų ir naujųjų bendruomenių nariais Romoje savo masiškumu pralenkė visus šio pontifikato renginius. Į Šv. Petro aikštę ir aplinkines gatves susirinko daugiau kaip 400 tūkst. tikinčiųjų, tarp jų – 50 tūkst. svečių iš užsienio šalių, atstovaujančių beveik šimtui judėjimų ir bendruomenių. Pavakare, prieš susitikimą, atviru automobiliu atvykęs popiežius Benediktas XVI lėtai važiavo Via della Conciliazone gatve ir skersai Šv. Petro aikštę, sveikino bei laimino jį entuziastingai pasitikusią minią.

Po sveikinamojo žodžio, kurį Šventajam Tėvui tarė Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas arkivyskupas S.Rilka, visų sąjūdžių vardu buvo perskaitytas Fokoliarų bendruomenės įkūrėjos ir vadovės Kiaros Liubik kreipimasis. (Pati K.Liubik susitikime negalėjo dalyvauti dėl sveikatos.) Po to buvo kalbamos Pirmųjų mišparų maldos ir skaitomos psalmės, kurias pertraukdavo žymiųjų pasauliečių organizacijų vadovų mąstymai. Kalbėjo Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas Andrea Ricardis, Neokatechumeninio kelio įkūrėjas Kikas Argeljo, Bendrystės ir išvadavimo asociacijos vadovas monsinjoras Džiuljanas Karonas ir kiti. Tada Šventasis Tėvas pasakė homiliją, kurioje buvo prisimintas popiežius Jonas Paulius II, ypač pabrėžiant, kad jis nuolat rėmė judėjimų ir bendruomenių veiklą ir 1998 metais sušaukė jų pirmąjį pasaulio susitikimą. „Šis didysis mūsų laikų evangelizuotojas naująsias bažnytines asociacijas apibūdino kaip pranašiškas“, – sakė Benediktas XVI.

Toliau homilijoje kalbėdamas apie Sekminių prasmę Šventasis Tėvas pažymėjo, kad Sekminės „nėra tik Bažnyčios pradžia, ypatinga jos šventė, bet yra ir kūrinijos prasidėjimo šventė. Pasaulis neegzistuoja pats iš savęs, jis atsirado iš kuriančios Dievo Dvasios“. Šis krikščionių tikėjimas Dvasia Kūrėja skatina jų sąmoningą atsakomybę, nes jie suvokia, jog negalima „naudoti ir išnaudoti materialiojo pasaulio kaip paprasto savo troškimų patenkinimo įrankio“. Per kūriniją atsiskleidžia ir pats Dievas, tačiau per žmonijos istoriją ji yra pasidengusi giliu dulkių sluoksniu, todėl jai nėra lengva įžvelgti Dievo atšvaitą. Bet čia, pasak popiežiaus Benedikto XVI, Dvasia Kūrėja ateina mums į pagalbą, įsiterpdama į žmonijos istoriją, kai jos veikimu Jėzuje Kristuje Dievas tampa žmogumi, vienu iš mūsų.

Būti tikrosios laisvės mokyklomis

Bet Dievas norėjo, kad mes ne tik Sūnuje Jį pažintume, bet būtume prie Jo patraukti ir su Juo suvienyti. Todėl Jis per pirmąsias Sekmines atsiuntė žmonėms savo Dvasią, vienijančią mus su Sūnumi ir su Tėvu. Kartu Dievo Dvasios veikimo mumyse pasekmės yra gyvenimas ir laisvė, pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Tačiau gyvenimo ir laisvės negalima suvokti taip, kaip aprašyta Evangelijos pasakojime apie „sūnų palaidūną“, kuris norėjo atsikratyti pareigų ir patirti viską, ko siekia neriboti troškimai. Tame pasakojime aiškiai matyti, kad toks „laisvas gyvenimas“ netrukus tampa tuščias ir beprasmis. Gerojo Ganytojo palyginimu Jėzus rodo kitą kelią: ne savanaudiškai viską savinantis, bet save duodant randamas tikrasis kelias ir tikroji laisvė.

Bažnytiniai judėjimai „nori būti ir turi būti laisvės, tikrosios laisvės, mokyklomis“, nurodė Šventasis Tėvas. Ypač šiame pasaulyje, „tokiame kupiname klaidingos laisvės, kuri naikina aplinką ir žmoniškumą“, mes su Šventosios Dvasios pagalba turime mokytis autentiškos laisvės ir parodyti žmonėms, „kaip puiku yra būti laisviems tikroje Dievo vaikų laisvėje“. Taip pat yra svarbu suprasti, kad Šventoji Dvasia, dovanodama gyvenimą ir laisvę, kartu dovanoja ir vienybę, ir „šios trys dovanos yra neatskiriamos viena nuo kitos“, sakė Popiežius.

Jis pastebėjo, jog kaip tik susitikimo metu įvairių bažnytinių sąjūdžių atstovų pilna Šv. Petro aikštė patvirtina Šventosios Dvasios skirtingų dovanų gausą. Šventoji Dvasia dvelkia kur nori, ir ji tai daro nelauktai tose vietose, kur nesitikima, bei pasireiškia anksčiau neįsivaizduojamomis formomis.

Misijinis veržlumas bendradarbiaujant su Popiežiumi

Tačiau įvairovė, formų skirtingumas ir vienybė eina kartu, Šventojoje Dvasioje jos yra neatskiriamos ir realizuojasi Bažnyčios vienybėje, vienybėje „su apaštalų įpėdiniais ir su šv. Petro įpėdiniu“, pabrėžė Benediktas XVI. Jis kvietė katalikiškus sąjūdžius aktyviai dalyvauti vieno mistinio Kristaus Kūno, Bažnyčios, statyboje. Bendrystėje su Popiežiumi esantys ganytojai užtikrins, kad ši Dvasia nesumenkėtų ir kad „jūs nepaliautumėte nešti savo dovanas visai bendruomenei“, tvirtino Šventasis Tėvas.

Jis taip pat ragino bažnytinius judėjimus ir asociacijas drąsiai rodyti jiems būdingą misijinį veržlumą, nes „tie, kurie atrado savo gyvenime kažką teisinga, gražaus ir gera (…), stengiasi tuo dalytis su visais šeimoje, darbe ir kitur“. Baigdamas homiliją Benediktas XVI kvietė sąjūdžių narius, kuriuos vadino „brangiais draugais“, vis artimiau bendradarbiauti „Popiežiaus visuotinėje apaštališkoje tarnystėje, atveriančioje duris Kristui“. Tai būtų geriausias Bažnyčios pasitarnavimas žmonijai, kad visų gyvenimas, teisingesnė visuomenės santvarka bei taikus tautų sambūvis rastų Kristuje tą „kertinį akmenį“, ant kurio „būtų statoma tikra civilizacija, meilės civilizacija“.

Po Šventojo Tėvo homilijos buvo liturgiškai, su ypatingomis ugnies apeigomis, prisimintas Sutvirtinimo sakramentas, sukalbėta Šventosios Dvasios invokacija ir tikėjimo išpažinimas. Susitikimo pabaigoje dviejų sąjūdžių pradininkai – Krikščioniškojo gyvenimo judėjimo įkūrėjas Luisas Fernandas Figaris ir Katalikų charizmatinio atsinaujinimo vienas pirmųjų liudytojų Patis Gelageris Mensfildas – padėkojo popiežiui Benediktui XVI už nuolatinę paramą ir padrąsinimą.

© 2006 „XXI amžius“