| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Krikščionio stiprybė Minint 100 metų jubiliejaus sulaukusį tikinčiųjų teisių gynėją Vladą Lapienį
Birželio 6-ąją Vladui Lapieniui, nenuilstamam tikinčiųjų teisių gynėjui, ilgamečiam komunistinių lagerių kaliniui, sukako 100 metų. Persekiodama daugelį tikinčiųjų, sovietinių kolaborantų valdžia siekė ypač nutildyti aktyviuosius, už tikėjimo laisvę garsiai pasisakiusius tikinčiuosius. Tarp tokių buvo savo tikėjime niekaip nepasiduodantis V.Lapienis, kuris daugino ir platino katalikišką pogrindžio spaudą, sovietinės valdžios vadams rašė protesto laiškus prieš tikinčiųjų diskriminaciją ir laisvės varžymą. Kolaborantų valdžios pareigūnai visaip persekiojo V.Lapienį, darydami jo ir jo žmonos Elenos namuose daugkartines kratas, šantažuodami, tyčiodamiesi, tardydami, visokeriopai juodindami. Bet atkaklusis katalikas buvo nepalaužiamas, jo gilus tikėjimas niekada nesusvyravo ir tik labiau užgrūdino jį. Jo užsigrūdinimą tikėjime galima prilyginti pirmųjų krikščionybės amžių krikščionims, nepabūgusiems žiauriausių persekiojimų ir kankinimų. Būdamas kuklus ir atsidavęs Dievo valiai, V.Lapienis niekaip nesutiko, kad jo, Kristaus kario, gyvenimas būtų aprašytas XXI amžiuje ar kokiame kitame laikraštyje, sakydamas, kad aš nieko įžymaus nepadariau, tuo metu tiktai elgiausi pagal savo sąžinę. Todėl belieka tik perspaudinti (tam jubiliatas neprieštaravo, nes, kaip jis sakė, neturiu galios atšaukti tai, kas jau parašyta) anksčiau išspausdintą apie jį medžiagą ir jo paties pateiktą nedidelį gyvenimo aprašymą. Tenka tik pastebėti, kad jeigu daugelis tų, kurie dabar taip pešasi dėl valdžios, dėl postų, dėl vadovavimo valstybei, nors menka dalele būtų prisidėję prie tautos kančių mažinimo šiurpios okupacijos metais, kaip tą nenuilstamai darė V.Lapienis, mūsų tėvynėje viešpatautų gėris ir taika, santarvė ir susitaikymas, valdžia vadovautųsi krikščioniškais moralės principais ir tautos interesais. XXI amžiaus redakcija sveikina garbingo jubiliejaus sulaukusį Vladą Lapienį, linkėdama jam Dievo palaimos, ir dėkoja už ryžtą kovojant už tikinčiųjų ir tautos teises ir laisves. Štai kaip jau nepriklausomybės metais išleistame LKB kronikos 11-ame tome (320-323, 327-328 p.) aprašoma V.Lapienio vargai ir kova už tikėjimo laisvę. V.Lapienis KGB buvo sekamas jau seniai: dar 1973 m. lapkričio 20 d. (kai buvo suimti P. Plumpa, P.Petronis ir kiti) jo bute taip pat buvo atlikta krata, kurios metu rasti keli LKB kronikos egzemplioriai bei kita nelegali literatūra. Po to jis ne kartą buvo tardomas, iš kur gavęs Kroniką ir kitą literatūrą, tačiau konkrečios jį kaltinančios medžiagos nepavyko gauti. V.Lapienis, protestuodamas prieš kagėbistų savivalę bei tikinčiųjų diskriminavimą, 1974-1976 metais parašė ne vieną pareiškimą sovietinės valdžios institucijoms. Informacija apie atliktą kratą ir jo pareiškimas buvo skelbiami LKB kronikoje. Tai davė pagrindą įtarti (o ir KGB operatyviniai duomenys, be abejo, liudijo), jog V. Lapienis bendradarbiauja su Kronikos leidėjais. Kitas reikšmingas teismo procesas įvyko 1977 metais. Pagal KGB tiriamą baudžiamąją bylą Nr. 345, 1976 m. spalio 20 d. buvo sulaikyti Vladas Lapienis ir Jonas Kastytis Matulionis. Abu juos KGB užklupo J.K.Matulionio bute Vilniuje tuo metu, kai jie koregavo LKB kronikos 24 numerio mašinraščio kopijas. Tą pačią dieną kratos buvo atliktos panevėžietės Onos Pranckūnaitės darbovietėje ir bute. Kratų metu buvo paimta daug religinio turinio literatūros, rašomosios mašinėlės, aparatas ERA, tačiau pati O.Pranckūnaitė buvo suimta ne iš karto, o 1977 m. sausio 17 d. 1976 m. spalio 29 d. V.Lapieniui ir J.K.Matulioniui pereiškiamas kaltinimas nusikaltimu, numatytu LSSR BK 68 str. I d. 1977 m. sausio 28 d. O.Pranckūnaitei taip pat pareikštas kaltinimas tuo pačiu nusikaltimu, numatytu LSSR BK 68 str. I d., nes ji, siekdama susilpninti Tarybų valdžią, rašomosiomis mašinėlėmis padaugino ir išplatino antitarybinio turinio leidinio LKB kronika 13, 14, 15, 17, 19 ir 20 numerius. Tiesa, vėliau - J.K.Matulioniui 1977 m. gegužės 17 d., O.Pranckūnaitei gegužės 18 d. jų veikla perkvalifikuota į švelnesnį BK 199 1 str., o V.Lapieniui paliktas kaltinimas pagal BK 68 str. I d. Tai buvo KGB atpildas už jo nepalaužiamumą arba, kagėbistų kalba kalbant, už jo pavojingumą. Mat jis LKB kronikoje, 8, 11, 15, 23 numeriuose, išspausdintais savo pareiškimais LSSR prokurorui, SSRS generaliniam prokurorui, KGB pirmininkui ir net SSKP generaliniam sekretoriui L.Brežnevui aiškiai išdėstė tiesą apie sovietinės valdžios vykdomą tikinčiųjų diskriminavimą, o tai KGB terminologija reiškė tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimą. V.Lapienio veikla kagėbistams atrodė itin pavojinga dėl to, kad LKB kronikoje publikuojami jo pareiškimai patekdavo į kapitalistines valstybes, kur buvo plačiai panaudojami šmeižto kompanijai prieš Tarybų Sąjungą spaudoje ir per radiją. V.Lapienio kaltę ir jo antisovietinę nuostatą, tardytojo nuomone, liudijo ir tai, jog, vadovaudamasis buvusių pas jį Patarimų, kaip laikytis tardymo metu nuorodomis, jis demonstratyviai nedalyvavo parengtiniame tardyme arba bandė jį panaudoti savo antitarybinėms bei ideologiškai žalingoms idėjoms skleisti. Be abejo, tardytoją erzino V.Lapienio atsisakymas duoti parodymus, neprisipažinimas kaltu, reikalavimas suteikti jam galimybę pasinaudoti Visuotine žmogaus teisių deklaracija (kurią buvo pasirašiusi ir SSRS) bei kitais žmogaus teises deklaruojančiais tarptautiniais dokumentais. V.Lapienio, J.K.Matulionio ir O.Pranckūnaitės byla buvo nagrinėjama LSSR Aukščiausiajame teisme 1977 m. liepos 20, 22 ir 25 d. Kaip paprastai, atviro teismo diena nuo visuomenės buvo labai slepiama, todėl dalyvaujančiųjų bendražygių buvo nedaug, o ir tiems, kurie atvykdavo, visaip trukdoma patekti į salę. Liepos 25 dieną buvo paskelbtas nuosprendis: V.Lapieniui - 3 metai griežto režimo lagerio ir 2 metai tremties; J.K.Matulioniui - 2 metai laisvės atėmimo lygtinai (t.y. bausmės vykdymą atidedant) ir O.Pranckūnaitei - 2 metai bendrojo režimo lagerio. V.Lapienis teisme tarė įspūdingą paskutinį žodį, kurį pradėjo taip: Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, taip pat prievartavimų. Toliau V.Lapienis kalbėjo: Be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga (...) Būti nuteistam už savo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, o garbė. Aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri skelbia: Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia(Mt 5,10-11). Vladui Lapieniui tuomet jau buvo per septyniasdešimt. * * * 1985 m. kovo 28 d. LSSR Aukščiausiasis teismas už šmeižtiškos literatūros gaminimą ir platinimą 4 metams Gulago ir 2 metams tremties antrą kartą nuteisė 79-erių metų V.Lapienį. V.Lapienis buvo suimtas 1984 m. vasario 13 d., atlikus kratą J.Puodžiuko sodo namelyje šalia Vilniaus ir išlaikytas KGB tardymo izoliatoriuje iki vasario 28 dienos, po to paleistas. Atlikus kratą O.Dranginytės bute (Kaune), 1985 m. sausio 4 d. jis buvo vėl areštuotas. KGB nustatė, kad sode ir Kaune jis rašomąja mašinėle spausdino Tarybinio kalinio memuarus. Kratų metu J.Puodžiuko sode ir O.Dranginytės bute buvo rasta daug pogrindinės literatūros: LKB kronikos 10, 38, 46 numeriai, Einamųjų įvykių kronikos (rusų k.) 36 numeris, knygos Asmenybė ir tautinis sąmoningumas, Lietuvių archyvas I (VI) tomas, brošiūra Arkivyskupas Mečislovas Reinys, J.Girniaus Lietuviškojo charakterio problemos ir kt. Be to, Vilniaus mieste jis laikęs ir nešiojęs LKB kronikos Nr. 57, 58, 59 ir 60, Lietuvos ateities 6 numerius, Gulago dantračiai triuškina AT, Belgrado konferencija ir daug kitos rezistencinės literatūros. Kaune nešiojosi LKB kronikos 62 ir 63 numerius, Lietuvos ateities 8 numerį ir Aušros 42 numerį. KGB nustatė, kad Tarybinio kalinio memuarai - tai jo paties atsiminimai, kuriuos jis spausdino ir davė kitiems skaityti. Rašysenos ekspertizė nustatė, kad ir Gulago dantračiai triuškina AT bei Belgrado konferencija, paimti kratos metu jo bute, taip pat rašyti jo. 1985 m. vasario 28 d. kaltinamojoje išvadoje buvo rašoma: Siekdamas susilpninti Tarybų valdžią jis (V.Lapienis) gamino, platino ir laikė platinimo tikslu šmeižiančią literatūrą. Jis buvo teisiamas LSSR Aukščiausiajame teisme. Teismo posėdžiui pirmininkavo J. Riepsas, o liaudies tarėjai buvo A.Grigalavičienė ir A.Gudelevičius. Kaip paprastai, nuosprendis buvo galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas. V.Lapienis ir šį kartą pasakė įspūdingą paskutinį žodį, kuriame, remdamasis SSRS Konstitucija, Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir 1975 metais SSRS pasirašytu Helsinkio susitarimo Baigiamuoju aktu, tapo sovietinės santvarkos ir jos teisėsaugos sistemos kaltintoju. Jis pareiškė jaučiąs ne gėdą, o garbę, jog parašė savo - kalinio - memuarus, kad skaitė LKB kroniką, Lietuvos ateitį, J. Girniaus Žmogų be Dievo, nes dabar jis kaip katalikas jaučiasi sąžiningai atlikęs savo pareigą. Kalbą baigė anuomet pranašingais ir reziumuojančiais visą mūsų tautos kančių prasmę žodžiais: Šitos aukos ne veltui. Tai būsimosios laisvės grūdas, kritęs į mūsų tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą, ašaromis aplaistytą žemę (...) Omnia vincent veritas viską nugali teisybė. Tai buvo žodžiai žmogaus, kuris įkūnijo žudytos, bet gyvos išlikusios tautos tikėjimą ir viltį, kad ateis diena, kai nukris vergijos retežiai. Tik dar niekas netikėjo, kad taip greitai... Taigi ne propagandinis patosas, bet gilus tikėjimas Tėvyne padiktavo šiuos žodžius. * * * LKB kronikos 11-ame tome (436-442 p.) ir pats V.Lapienis aprašo kagėbistų vykdytą katalikų persekiojimą ir savo pasiaukojamus žygius ginant tikinčiųjų teises. 1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė daugiau kaip 50 Lietuvos žmonių - kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta religinė literatūra, prieškariniai leidiniai, rašomosios mašinėlės, popierius. Po to prasidėjo areštai ir tardymai. 1973 m. lapkričio 20 d. anksti rytą žmona išėjo į darbą, o aš išvykau į Bijutiškį pas kun. J.Danylą. Vos grįžau, pasigirdo skambutis. Į butą įėjo trys nepažįstami vyrai, prisistatė esą iš valstybės saugumo komiteto ir pradėjo kratą. Kratai vadovavo KGB vyr. leitenantas Gudas. Darant kratą suskambo durų skambutis. Man neleido eiti prie durų. Įėjo Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus. Nors klebonas sakė, kad jam reikia aukoti vakarines šv. Mišias, bet čekistai jo neišleido ir privertė kunigą sėdėti kambaryje iki kratos pabaigos. Parėjusiai iš darbo žmonai įsakė sėdėti kitame kambaryje. Ramiausiai laikėsi kun. J.Zubrus. Jis mane nuolat drąsino ir ramino - net humoro jausmo nebuvo praradęs. Ta drąsi kunigo laikysena buvo didelė moralinė parama mums - man ir žmonai. Kratą darė kambariuose, virtuvėje, kuro bei daržovių sandėliuose, ant aukšto bei garaže. Į kratos protokolą neįrašę iš mūsų buto paėmė labai daug knygų, mirusio Juozo Mockevičiaus rankraščius, rašytus nuo 1935 iki 1965 metų, visas užrašų knygutes bei atskirus popieriaus lapus. (Deja, ne viską grąžino...) Kitą dieną turėjau atvykti į tardymą Vilniaus KGB būstinėje. Po šių kratų ir P.Plumpos, P.Petronio, A.Patriubavičiaus ir D.Kulikausko areštų daug žmonių buvo pašaukta apklausai ir visi tardymo kabinetai buvo užimti. Dėl to man teko būti tardomam didelio viršininko kabinete. Įvedė į erdvų kabinetą, apstatytą gražiais baldais. Ant rašomojo stalo stovėjo keli skirtingų spalvų telefonai. Baigus tardymą, iš kabineto paskambino telefonu ir man, kaip didžiausiam nenaudėliui, liepė parūpinti pačią drėgniausią ir šalčiausią kamerą rūsyje. Grasino pasodinti 7-eriems metams į kalėjimą, visam laikui ištremti iš Vilniaus, atimti pensiją ne tik man, bet ir žmonai, atleisti ją iš darbo. Grasino net brolio sūnui pažeminti pareigas ar net visai jį atleisti iš darbo... Tačiau po tardymo paleido... Nors pirmas tardymas buvo gana sunkus, tačiau daug ko pamokė. Pradėjau suprasti, kad per tardymus reikia kuo mažiau kalbėti, nes daug kalbant galima pakenkti ir sau, ir kitiems. Kitą dieną vėl turėjau ateiti. Manęs jau laukė vyr. leitenantas Gudas. Šį kartą nuvedė į nedidelį, siaurą (panašų į kalėjimo kamerą) kambarį. Kairėje jo pusėje prie pat sienos buvo trumpas suolas ir nedidelis paprastas stalelis. Įėjus į kambarį Gudas paprašė sėstis ir, padėjęs ant stalo tris lapus popieriaus, liepė rašyti išsamią autobiografiją, o pats išėjo į koridorių palikęs praviras duris. Mačiau, kaip kažkoks vyriškis praėjo ir atsirakino šalia esančias duris. Jaučiausi patenkintas, kad manęs neklausinėja. Buvau gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, todėl rašyti sekėsi gerai. Tačiau bebaigiant rašyti pradėjo pykinti, svaigti galva. Ir juo toliau, juo blogiau. Norėjau atidaryti orlaidę, tačiau Gudas tik pravėrė plačiau duris ir neleido. Norėjau jam paduoti beveik baigtą rašyti biografiją, bet ir jos nepaėmė. Supratau, kad kagėbistams gyvenimo aprašymas buvo visai nereikalingas: liepė rašyti tik tam, kad nevaikščiočiau po kambarį, bet sėdėčiau tarsi prieš fotoobjektyvą... Po kiek laiko Gudas liepė eiti su juo. Jis iš lėto ėjo pirma, o aš sekiau iš paskos svyruodamas, kartais į sieną atsiremdamas. Išėjęs į lauką dar kurį laiką stovėjau atsirėmęs į sieną, nes svaigo galva ir negalėjau paeiti. Po šio tardymo nesikėliau iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Kelis kartus iš poliklinikos buvo atvykusi gydytoja. Rekomendavo visada nešiotis nitrogliceriną, validolio ir dar kažkokių vaistų. Kodėl po šio tardymo sirgau, negalėjau dirbti nei fizinio, nei protinio darbo, nes visą savaitę vargino galvos skausmai, atsirado širdies priepuoliai, pasidarė per mažas kraujospūdis, panašiai kaip kun. Juozui Zdebskiui po kalėjimo? Ar jie iš gretimo kambario švitino kokiais nors spinduliais, neįmanoma net apytiksliai pasakyti. Juk radiacija ar kokie kitokie spinduliai akimi nematomi, ranka jų nepaliesi, specifinio kvapo neturi. Tik jų padariniai jaučiami. Taip pat nežinau, ko kagėbistai tokiais veiksmais siekė. Tačiau tuo metu man ligos kryželis buvo reikalingesnis negu sveikata. Jei šie negalavimai nebūtų daugiau kaip savaitę prikaustę prie patalo, tikriausiai būčiau aplankęs kai kuriuos Kronikos bendradarbius. O sirgdamas negalėjau jų aplankyti, ir jie nenukentėjo. Ir toliau kagėbistai nepaliko manęs ramybėje: 1974 metų pavasarį vėl pašaukė į KGB būstinę tardymui. Šį kartą tardė vyr. tardytojas kapitonas Marcinkevičius. Iš pradžių pasiteiravo apie sveikatą, ką veikiu namie, ar skaitau, kokia literatūra labiausiai domina. Dėjosi artimu žmogumi, net siūlė pagalbą. Palyginti su pirmiau tardžiusiais, Marcinkevičius atrodė daug žmoniškesnis, todėl ir aš su juo pradėjau leistis į kalbas. (Taip prisijaukino, kad net protokolą pasirašiau neperskaitęs...) Atrodo, jis gerai valdė psichinio apdorojimo techniką. Iš pradžių ramiai, atsargiai pratino prie ilgesnių pokalbių. Tarsi tai būtų apie menkniekius, apie kitus žmones. Tačiau vis tiek stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms. Nors po kratos ir tardymų bei mano skundų prokurorams kagėbistai pradėjo labiau mane persekioti, tačiau kiek galėdamas stengiausi padėti dauginti ir platinti maldaknyges, Kroniką ir kitą religinę literatūrą. Kartą nuvykau į Kauną paimti tik ką įrištų naujų maldaknygių. Susidėjau jas į du lagaminus (gal apie 35-40 kg svorio). Pernakvojęs anksti rytą su taksi atvykau į Kauno geležinkelio stotį. Nusipirkęs bilietą į Vilnių, įlipau į vagoną, susiradau tuščią kupė. Lagaminus su maldaknygėmis sudėjau į dėžę po suolu, o pats atsisėdau ant priešais esančio suolo. Patenkintas, kad viskas taip gerai sekėsi, pradėjau kalbėti Rožančių. Tačiau mano džiaugsmas truko neilgai, nes po keliolikos minučių į šią kupė įėjo vienas Vilniaus saugumietis su dviem draugais. Tikriausiai ir tie jo draugai taip pat saugumiečiai, nes visi turėjo po aplanką dokumentams susidėti. Jie atsisėdo ant suolo, po kurio sėdyne mano maldaknygės... Dabar tai pakliuvau tiesiai vilkui į nasrus, - pagalvojau aš. - Kad ir ką darytų, neprisipažinsiu, jog maldaknygės mano, nes jie nematė, kaip jas ten padėjau. Ką daryti? Atėjo mintis traukiniui sustojus išlipti Kaišiadoryse, o maldaknygės tegul keliauja toliau be manęs: gal taip padaręs šiuo metu nepateksiu į kalėjimą... Tačiau vėl pagalvojau: o jeigu jie čia atsitiktinai, tai, palikdamas maldaknyges, nusikalsčiau Dievui ir žmonėms?! Kaip bus, taip - maldaknygių nepaliksiu! Pravažiavus Lentvario stotį, pradėjau neva snausti. Traukiniui sustojus Vilniaus geležinkelio stotyje, nors deduosi snaudžiančiu, tačiau primerkęs akį visą laiką galvoju, ką darys saugumiečiai: ar jie lieps man eiti su jais ir vesis į KGB būstinę, ar išeis iš vagono vieni? Skubėti nebuvo ko, nes Vilniaus stotyje traukinys stovi ilgokai. Be to, jie sėdi ant to suolo, kurio dėžėje mano lagaminai... Labai apsidžiaugiau, kai saugumiečiai išėjo iš vagono. Pamatęs pro langą, kad jie nuėjo peronu, pasiėmiau savo lagaminus ir iš lėto nuėjau prie taksi stovėjimo aikštelės. Maldaknyges atidaviau kun. Valiukėnui, o jis jas išdalijo Vilniaus arkivyskupijos kunigams. Kun. Valiukėnas sakė, kad Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems reikia daugiau kaip pusės milijono maldaknygių, taip pat ir katekizmų, nes vaikai neturi iš ko rengtis Pirmajai Komunijai. 1976 metais (būdamas 70-ies metų) pirmą kartą buvau suimtas ir už Kronikos dauginimą bei platinimą nuteistas 5-eriems metams laisvės atėmimo. Kalėjau Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvau tremtyje Sibire. 1984 metais buvau suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Slapsčiausi, kol 1985 metais vėl buvau areštuotas Kaune ir nuteistas 6-eriems metams griežtojo režimo lagerių. Iškalėjęs Vilniaus, Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos, Potmos (Mordovija), Sverdlovsko, Krasnojarsko kalėjimuose ir Mordovijos konclageriuose, išgyvenęs nutrėmimą Krasnojarsko krašte, Severo Jenisejsko rajone, Tėjos gyvenvietėje, pamačiau, kaip kiti gyvena bausmių atlikimo vietose. Pradėjau daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau atjausti kitų žmonių vargus ir nelaimes. Sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose tikrai patyriau daug vargo ir kančių, bet sunkiomis gyvenimo valandomis katalikams paguodos juk teikia tikėjimas. Tik iš pradžių būna sunku, kai netenki laisvės ir įpuoli į tokį vargingą gyvenimą. Tačiau palengvėja, kai Dievas suteikia malonę pajusti prasmę žodžių: Tėve, jei toji taurė negali aplenkti, tebūnie Tavo valia!
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |