| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tarnystė Dievui nesibaigiantis kelias Bronius VERTELKA
Gauti kunigystės šventimai tai įpareigojimas visą likusį gyvenimą tarnauti Dievui. Paties kunigo gyvenimą galima lyginti su keliu, kurio pabaigos nematyti. Kun.Vytautas Aloyzas MAROZAS, pernai pažymėjęs savo 75-ąjį gimtadienį bei savo kunigystės 50 metų jubiliejų, yra Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altaristas. Vaikystė kaip saulės spindulys Kunigas neretas svečias gimtojoje Ramygaloje. Miestelyje stovi 1892 metais statytas medinis namas, turintis du galus. Viename jų du kambariai kun. V. A. Marozo nuosavybė. Altaristo tėvas buvo Lietuvos savanoris. Netoli Upytės kovų už tautos laisvę dalyvis gavo 7 ha žemės. Greta Ramygalos irgi turėjo nemažą ūkį. Marozai augino šešis vaikus, Vytautas Aloyzas buvo antrasis. Jis mokėjo dirbti daugelį žemės ūkio darbų, tik nemokėjo kirsti javų ar išplakti dalgio. Nors Lietuva atgavo laisvę, bet iki šiol Marozams nesugrąžinta žemė. Jie bandė kreiptis į valdžios instancijas, tačiau sulaukdavo neigiamo atsakymo. Tėvo, Lietuvos savanorio, sklype prie Upytės dabar tyvuliuoja tvenkinys. Stovėti kampe buvo didžiausia bausmė Vytautui Aloyzui lankant Ramygalos gimnaziją, joje mokytojavo nemažai šviesių žmonių. Šilčiausi prisiminimai liko apie istorikę Malviną Kielaitę. Ji neturėjo savo šeimos, tačiau moksleiviams buvo kaip motina, sugebėjo pelnyti jų meilę. Istorijos pamoka gimnazistams būdavo vos ne kaip šventė. Vytautas Aloyzas nesiskundė atmintimi, todėl nesunkiai įsimindavo datas, istorinius faktus. Per pamokas klasėje nesigirdėdavo triukšmo. Mokytojų skirta didžiausia bausme būti pastatytam į kampą arba išvarytam iš klasės. Tokiu atveju be tėvų neperžengsi klasės slenksčio. Kokį grūdą pasėjo, tą ir pjovė Marozų šeimoje buvo skiepijamas tvirtas katalikiškas tikėjimas. Kiekvieną sekmadienį visi išsirengdavo į bažnyčią. Vaikai turėjo gerbti vyresniuosius. Kartu su Vytautu Aloyzu Ramygalos gimnazijoje mokslo žinių siekė dabar žinomi žmonės, kaip antai: literatūrologas Albertas Zalatorius (jau miręs), skulptorius Kazimieras Kisielis, tekstilininkas profesorius Juozas Balčikonis, Daugailių klebonas kun. Petras Baltuška (su šiuo buvo bendraklasiai). Pažymint valstybines šventes, garbingiausi jų namų svečiai būdavo Ramygalos klebonas, nuovados viršininkas, vaistininkas, mokytojai. Buvo tokia lemtis Baigęs gimnaziją, V.A.Marozas įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Taip pasielgė visiškai apie ateitį negalvodamas. Šitaip darė paakintas dar kelių savo bendraamžių ramygaliečių. Statybos jo neviliojo. Žingsniuodamas į fakultetą, praeidavo ir bažnyčią. Kadangi buvo katalikiškų įsitikinimų, jis užsukdavo į ją pasimelsti. Tuometis Ramygalos klebonas kun. Petras Tarulis, kuriam Vytautas Aloyzas patarnaudavo per šv. Mišias, tarsi atspėjo vaikino mintis ir patarė jam nebelaikyti egzaminų, bet stoti į kunigų seminariją. Toks Vytauto Aloyzo apsisprendimas iš karto atkreipė saugumiečių dėmesį. Ne kartą jie bandė jį užverbuoti. Tai buvo įtempti metai. Atėję naktį žmogų išsivesdavo, ir jis prapuldavo kaip į vandenį. Vytautas Aloyzas atostogų stengdavosi neparvažiuoti į Ramygalą, geriau jas praleisdavo pas Šimonyse klebonavusį tėvo pusbrolį. Į kunigus V. A. Marozą įšventino vyskupas Julijonas Steponavičius, o į Palėvenę paskyrė vyskupas Kazimieras Paltarokas. Ten klebonu dirbo kun. Pranas Masilionis, SJ. Jaunam vikarui netrukus jis tapo didžiuliu autoritetu. Tai buvo nepaprastai šiltas ir nuoširdus kunigas. Jo paveiktas, V.A. Marozas niekada nesuabejojo savo pasirinkimu. Darbo vietas mena su ypatinga šiluma Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Panevėžyje altaristui kun. V. A. Marozui devynioliktoji tarnystės vieta. Vien geru žodžiu jis prisimena savo darbo metus Rokiškyje, Biržuose ir Vadokliuose. Rokiškyje jį tiesiog pavergė gražuolė bažnyčia. Biržai atmintyje išliko kaip lietuviškas Paryžius. Dirbo ten šešerius metus, nudažė bažnyčios stogą, sienas, išdekoravo vidų, sutvarkė šventorių. Vadokliuose jautėsi jau vos ne kaip tėvų namuose juk iki Ramygalos tik keliolika kilometrų. Rado tvarkingą bažnyčią, tik reikėjo nudažyti jos stogą bei išorę. Patiko parapijiečių paprastumas. Užmezgė gerus santykius su mokytojais. Viešėdamas Vadokliuose, kunigas ir dabar užsuka į vietos vidurinę mokyklą ir pabendrauja su jos direktoriumi Stasiu Lisanka. Nepamiršta ir seniūno Antano Pociaus. Šilti prisiminimai kunigą sieja su vargonininku Zenonu Marozu, kilusiu iš Pušaloto, su Juliumi Vasiliausku iš Maceikų kaimo, su kuriuo kartu pravažiavo nemažai kilometrų Vadoklių ir Lėno parapijų keliais. Vadoklių Mikėnų bendruomenė altaristą kun. V.A. Marozą šiemet yra pristačiusi kandidatu Panevėžio rajono garbės piliečio vardui gauti. Savo didele nesėkme Vadokliuose altaristas laiko tai, jog sutiko, kad ten būtų atidaryta arbatinė. Dalyvavo ir jos įkurtuvėse. Dabar netoli bažnyčios stovinti užeiga tikra landynė. Tikėjau, kad po pamaldų išėję žmonės čia užsuks pabendrauti, pasišnekučiuoti, o dabar matote, kas iš to išėjo,- neslėpė apmaudo kun. V.A.Marozas. Mieste jaučiasi gerai Dirbti į Panevėžį jį pakvietė kan. Petras Baniulis, su kuriuo yra seni pažįstami. Kun. V.A.Marozui dirbant klebonu Vadokliuose, šis aptarnavo Truskavos ir Anciškių parapijas. Altaristas mano, kad šiuo metu Vadokliuose reikia jauno kunigo, kuriam tikrai netrūktų darbų. Jis juokavo, kad, Panevėžyje, būdamas tarp jaunų kunigų, ir pats stengiasi nesenti. Klauso išpažinčių, vyksta palydėti mirusiųjų į amžinojo poilsio vietą. Panevėžyje gyvena du broliai, kurių namuose dažnai svečiuojasi. Mėgsta pavartyti naujausią spaudą, iš kitų leidinių išskiria XXI amžių. Mielai perskaito P. Katino straipsnius. Laikraštį mėgsta ir todėl, kad jame nėra juodinamas gyvenimas, atskleidžiami geri dalykai. Norėtų rasti pačių kunigų, pabuvusių ilgesnėse, kelionėse, rašytus įspūdžius. Panevėžys
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |