|
Proveržis ar vėl sąstingis?
Petras KATINAS
Prieš pat Vyriausybės atsistatydinimą premjero Algirdo Brazausko kanceliarija spėjo parašyti ir išsiuntinėti nedidelę apie 70 puslapių knygelę apie tos nueinančios nebūtin koalicinės Vyriausybės didžius nuopelnus Lietuvai ir jos žmonėms. Spalvoto, gausiai iliustruoto leidinėlio pavadinimas gana keistas. Nors dar 2006-ieji nelabai ir spėjo įpusėti, bet knygelė pavadinta taip: Lietuva spartūs žingsniai 2006 metais. Nežinia, ar tų sparčių žingsnių šlovintojai nenujautė, kad tie spartuoliai, stachonovietiškais metodais kuriantys šviesų rytojų, greitai pakriks, ar pasinaudojo senu įprastu ideologiniu štampu. Mat tiems sparčių žingsnių liaupsintojams niekaip neateina į galvą, jog kasdieniniai ir atkaklūs kartojimai apie neregėtus ekonominius laimėjimus, išmintingiausią politiką, rūpestį paprastais žmonėmis, pagaliau vos ne apie krištolinį teisingumą (už nieką neatsakant) sukelia daug abejonių ir įtarimų. Kaip savo knygoje Pergalės šešėlis rašė buvęs SSRS šnipų valdybos GRU karininkas, pasitraukęs į Vakarus, Viktoras Suvorovas, jeigu kas nors mušasi į krūtinę, nepaliaujamai tvirtindamas apie savo krištolinį tyrumą ir teisingumą, kyla priešinga psichologinė reakcija. Deja, tokių pagyrų sau skelbėjai naudojasi senais sovietiniais metodais ir taip elgtis išmokyti partinėse bei KGB ar GRU mokyklose, taip pat seka dabartinės Rusijos vadovybės pavyzdžiu. Kaip, pavyzdžiui, buvo ištrimituota visiems rusams apie labai prabangių Kremliaus rūmų restauravimą ir restauratorius. Restauracija sėkmingai baigta, bet jos sąmatos parodyti niekam nesinori. Nes didžioji dalis milijonų, skirtų tai restauracijai, paprasčiausiai išvogta. Ir ne restauratorių, o tų, kurie ją užsakė. Ar ne panašiai atsitiks ir mūsų Valdovų rūmams?! Juk kam žinoti žmonėms iš gatvės visas smulkmenas, kiek visa tai kainavo ir kur pradingo likučiai?
Taigi susikūrę dar vieną liaupsę, valdantieji ėmė kurti naują gelbėtojų komandą. Sprendžiant iš partijos ideologo Gedimino Kirkilo ir vadinamųjų socialdemokratų Seimo frakcijos seniūno Juozo Oleko, jie net nebando užleisti vietos kitiems ir pasirengę vėl burtis į koaliciją. Atrodo, nevengiant ir susikompromitavusių darbiečių. Žmonėms leidžiama suprasti, kad jeigu rusų oligarchas atsistatydins iš partijos vado posto, o ne tik suspenduos savo pirmininkavimą, tai Darbo partija jau bus visiškai apsivaliusi, krištolinio tyrumo, beveik tokio paties, kaip ir A.Brazausko bei Kazimiros Prunskienės partiečiai ar naujieji Viktoro Muntiano pilietininkai. Kai dėl pastarųjų lyderio V.Muntiano pirminio pareiškimo, kad jie neis į valdančiąją koaliciją, jeigu joje bus Darbo partija, tai jis skirtas tiktai plačiosioms masėms. Juk neva atskilę nuo darbiečių pilietiniai demokratai to paties lizdo paukščiai ir tėra tiktai dar viena prielipa prie A.Brazausko bei G.Kirkilo ir niekada komunistu nebuvusio J.Oleko partijos. O dėl J.Oleko gyrimosi niekada nebuvus komunistu, tai verta prisiminti sovietiniais laikais reklamuotą komunistų ir nepartinių bloką. Daugelis to vadinamojo bloko nepartinių dar labiau šlovino tą komunistinį rytojų. Juk tuomet raudono bilieto nenešiojęs J.Olekas savo uolumu lenkia net patį vyriausiąjį ideologą G.Kirkilą ir sparčiai artėja prie neatsižadėjusio principų J.Bernatonio.
Sukąstais dantimis užsimindami apie galimą plačią koaliciją su Tėvynės sąjunga, socialdemokratai kategoriškai kelia sąlygą, kad tokia koalicija įmanoma tiktai pagal jų ultimatyvias sąlygas: dirbti laikantis jų programos. Bet reikalas yra visai kitas: jie jau ir Premjero poste mato tiktai dabartinį laikinąjį Zigmą Balčytį. Šis dabar ir taip jau rekordininkas. Be laikinojo Premjero, jis dar eina ir finansų bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų pareigas, be to, yra ir Seimo narys. Kas tai antrasis gelbėtojas? Todėl, jeigu, anot J.Oleko, geresnio už bičiulį Zigmą nėra ir būti negali, tai kam tada vaidinti konsultacijas ar derybas su TS juk viskas iš anksto nuspręsta! Visa tai, kad darbo, doros, darnos ir išminties bei proto bokštams kol kas nesiseka sulipdyti Seimo daugumos. Vien socdemų, valstiečių ir pilietininkų kol kas nepakanka tai daugumai. Netgi jeigu ir prisidėtų, o tokių norų esama, tai būtų liberalcentristai, gal ir paksininkai. Kol kas atnaujinti bičiulystę ir su darbiečiais dalytis ES pinigus nesinori. Bent jau vengiama atvirai apie tai kalbėti. Belieka laukti grupės draugų perbėgėlių kailių keitėjų. O tokių netgi V.Uspaskicho gvardijoje atsirasti gali. Todėl delsimas brazauskininkams yra naudingas. Davus ar pažadėjus otkatą, tokių, be abejo, atsiras. Galbūt tiek, kiek reikia daugumai suformuoti.
Bet yra viena bėda. Iš Urdomos ar Maskvos vis ateina naujų pagrūmojimų buvusiems bičiuliams ir kitiems, kad rusų oligarchas nesėdėsiąs sudėjęs rankų, neaušinsiąs burnos be reikalo, o dokumentais visiems įrodysiąs ne tik buvusio bendražygio V.Muntiano bei nuversto Seimo pirmininko A.Paulausko, bet ir Prezidento įvairius juodus darbus bei aferas. Kol kas V.Uspaskichas neskelbia bandysiąs versti ir socialdemokratų vežimą, bet tokių užuominų esama. Kažkodėl oligarchas nieko nekalba apie kompromituojančią medžiagą prieš Tėvynės sąjungos lyderį Andrių Kubilių. Matyt, suvokia, kad nieko neišeis. Juk niekais nueina pastangos bandant sukelti triukšmą dėl A.Kubiliaus uošvės neva kažkada buvusių nešvarių reikalų. Šis blynas prisvilo. Aišku, Uspaskicho konsultantai Lubiankoje ir kitose panašiose Maskvos institucijose prieš A.Kubilių galėtų sukurpti ir dar ką nors panašaus, bet apie koalicijos partnerius ir kurti pernelyg nieko nereikia. Aferų ir skandalų per akis. O prieš brazauskininkus nieko neskelbia ir susilaiko todėl, kad jie oligarchui reikalingi. Juk ne juokas, 31 balsas Seime nemažai ką reiškia.
Kai dėl vadinamosios Prezidento pasitikėjimo būsimosios Vyriausybės, kurią sudarytų socialdemokratai ir Tėvynės sąjunga, tai būtų išties kažkas labai nauja atkurtos nepriklausomos Lietuvos politinėje scenoje. Kai kas rodo Vokietijos pavyzdį, teigdami, kad tokia koalicija įmanoma, nes vokiečių krikščionys demokratai susitarė su socialdemokratais. Bet vargu ar taip gali atsitikti Lietuvoje. Pirmiausia nėra ko lyginti vokiečių socialdemokratų su mūsiškiais. Tai nepalyginami dalykai. Juk Vokietijos socialdemokratų partijoje pirmaisiais smuikais negroja buvę Rytų Vokietijos komunistų funkcionieriai. Sunku net įsivaizduoti, kad koks nors buvusio Vokietijos demokratinės respublikos komunistų genseko Ericho Honekerio bendražygis būtų partijos vadovas ar taptų ministru. Todėl vargu ar galima kalbėti apie Vokietijos modelį.
Savaitės pradžioje Tėvynės sąjungos, Liberalų sąjūdžio ir Naujosios sąjungos vadovai sudarė vadinamąją Proveržio koaliciją. Ji turėtų 47 balsus Seime iš 141. Brazauskininkai, valstiečiai ir muntianininkai apie tiek pat. Šie bičiuliai turi vilčių, kad netrukus prie jų prisijungs ir kai kurie darbiečiai. Juk ne be reikalo laikinasis premjeras Z.Balčytis, kalbėdamas per LNK televiziją, pareiškė neįžiūrėjęs jokių blogų darbų skandalais pagarsėjusio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo ir sveikatos apsaugos ministro Žilvino Padaigos veikloje. Todėl, pasak Z.Balčyčio, būsimojoje koalicijoje ir Vyriausybėje gali būti ir darbiečių, jeigu jie yra padorūs... Darbo partija turi kažkaip dar atskilti, tai yra tie šios partijos nariai, kurie galbūt neturi sąsajų su finansiniais pažeidimais, sakė laikinasis Premjeras. O tokių galbūt, aišku, atsiras. Juk ir pats Pilietinės demokratijos kūrėjas, buvęs dešinioji V.Uspaskicho ranka, dabartinis Seimo Pirmininkas, dievagojasi esąs švarus švarutėlis, jokio otkato neėmęs ir niekam nieko nedavęs, nes rusų oligarchas nieko nė iš tolo neprileisdavo prie partijos kasos... Todėl Seimo Pirmininkas dabar ir skelbiasi esąs vos ne vienintelis teisuolis, ragina kurti koaliciją Lietuvai, kurioje nebūtų postų dalybų, asmeninių ambicijų ir siaurų partinių interesų. Bet kurgi rasti dabar tokių idealistų! Tuo labiau kad, dar neprasidėjus tų būsimųjų postų dalyboms, jau dabar tarsi vilkai žiūri vienas į kitą. Kaip žiūrėjo per visus pusantrų koalicijos buvimo valdžioje metų.
Prezidento iniciatyva, jog konservatoriai ir socialdemokratai kartu valdytų Lietuvą, gali taip ir likti vien tik iniciatyva. Tuo labiau kad laikinoji darbiečių pirmininkė Loreta Graužinienė, aiškindama, kodėl gi jos grupuotė neskuba įsilieti į socialdemokratų kuriamą koaliciją, pareiškė, jog skubėti nėra kur, nes socialdemokratų ir darbiečių programinės nuostatos ir taip visiškai identiškos bei seniai suderintos.
Pabaigoje dėl priešlaikinių Seimo rinkimų idėjos. Vargu ar tai šiuo metu yra įgyvendinama. Pirmiausia todėl, jog dabartiniame Seime pilna tokių priklydėlių, kurie puikiai žino, kad daugiau jų niekas neišrinks, ir todėl jokiu būdu nebalsuos už tokius rinkimus. Antra, teiginiai, jog po priešlaikinių rinkimų bus taip, kaip nuspręs žmonių dauguma, irgi gana ginčytini. Tuo labiau kad kone pusė piliečių net neketina balsuoti. Be to, anot daugelio politikos analitikų ir istorikų, daugumos nuomonė beveik visuomet klaidinga. Jie primena metą, kai, daugumos geriausių žmonijos protų nuomone, Žemė laikėsi ant trijų banginių ar dramblių.
O tikrajam Proveržiui reikia pasiaukojančių žmonių, suprantančių permainų būtinumą, pagaliau idealistų. Tačiau tokie jau seniai nomenklatūrinio ir oligarchinio klano pastangomis nustumti į užribį.
© 2006 XXI amžius
|