|
Neužgesinkim šypsenų žarijom...
Gaila visko, kas nežydi,
Kas žydėt galėjo
Žodžiai, pyktyje paklydę,
Niekad nemylėjo.
Ne tik Palangoje dienos vėl kvepia pakalnutėmis: vasara, atvirumo širdie, nešk Lietuvą paukščių sparnais į šviesiausią metų dieviškosios esaties akimirką, į birželio 22-ąją, kai spinduliuojanti šviesa Gyvenimo karūna ir gėlėse, ir akyse, ir mintyse.
Dienos, skatinančios Meilei, geradarai, kiekvienam, greta esančiam, ir net visai nepažįstamam praeiviui: Labas rytas, besišypsančios jums dienos!
...Ūmai krūptelėjai, susišukavęs savas gegužines mintis: gerai bent mintimis žvalgytis tobulumo, bet ar realiame gyvenime jo būna?
Gamtoje Dievo kūrinijoje, neabejotinai.
Žmonių buities kultūroje daugiau mužikalumo nei sielų muzikalumo; elementaraus mandagumo, etikos, takto, pagarbos pašnekovui, jau nekalbant apie švelnumą, žvalgykis su žiburiu.
Svetimėjam? Ne, šypsenas gesiname... piktažodžių žarijomis. Toks charakteris girdžiu tik savąjį ego. Mums nereikia komunistinės kaukėtos moralės, kai visi pakampiai žmogumi, jau vaikui, piršo mintį, jog žmogus žmogui bičiulis, draugas, brolis, o iš tikrųjų susitikęs žmogų, į Palangos pajūrį eitum... per Darbėnus. Tu, durnius, nušneki, dar neprabilus rytą drebia VU diplomą turinti visažinė gamtamylė, o pabandęs solidžiau išsakyti savą nuomonę apie paukščius, išgirsti, jog pats esi nieko nesuvokiantis debilas. Suskis, o dar be pinigų...
Šitaip svetimėjam. Keikiam valdžią, kaimynus, brolius, bičiulius, valandžiukę nurimstame per šv. Mišias linkėdami vienas kitam ramybės, o iliuzijų laivas tik tolsta nuo ramybės gyvenime. Paskui stebimės, kai užklumpa durų neatrandanti vienatvė.
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Palanga
© 2006 XXI amžius
|