Atnaujintas 2006 birželio 9 d.
Nr.44
(1444)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Asmens dvasinė okupacija

Tokios, kokia buvo bolševikinė okupacija, istorijoje nebūta. Radijas, televizija, spauda, visos komunikacijos priemonės, dieną naktį skleidė tą patį: „Komunizmas – demokratiškiausia, pažangiausia politinė sistema pasaulyje. Jis vienas – svajingoji ateitis“.

Mokyklos mokiniams kimšo tą patį raudoną jovalą – marksizmą ir leninizmą, dialektinį materializmą, ateizmą. Komunistų partija, komjaunimo, pionierių organizacijos taip apdorojo vaiką, suaugusįjį, kad jis negalėjo blaiviai mąstyti. Visas srautas raudonosios propagandos liejosi ištisus dešimtmečius.

Jaunas, gležnas individas negalėjo atsilaikyti. Žinoma, stiprieji lietuviai, turintys tvirtą pamatą iš anos Lietuvos laikų, atlaikė. Jie buvo tie, kuriuos daužė, plovė komunistinė banga, bet nuo jų atšokusi nutekėjo šalin. Jie mąstė: „Ne tau, tirone, pavergti mane. Aš nenusilenksiu tau. Gali uždėti pančius, sukaustyti grandinėmis, bet dvasia mano štai skrieja per tavo tamsias sielas. Per aklą uždangą geležinę. Virš tavo niekingų kremlių!“

Tokius bolševikai trėmė, suiminėjo, kalino, šaudė. Visi SSRS Šiaurės lageriai buvo pilni lietuvių – politinių kalinių. Jauni vyrai tapo laisvės kovotojais – partizanais, pogrindininkais.

Juk anais nepriklausomybės metais Lietuvoje tikrų komunistų tebuvo tik maža saujelė (moraliai pašlijusių visuomenės atplaišų, avantiūristų, perėjūnų). Mūsų tėvynė buvo okupuota Stalino kariaunos ir ji smurtu, melu, apgaulėmis, teroru telkė savus kadrus, valdė Lietuvą. Laikas slinko okupantų naudai. Palaipsniui kūrėsi sovietinės įstaigos, institutai, kultūros įstaigos, į kurias ilgainiui buvo įsitraukti ir dori, sąmoningi tautiečiai.

Itin skaudi Lietuvai buvo 1947-1948 metų kolektyvizacija, per kurią buvo sunaikintas mūsų lietuviškas, sveikas, gyvas tautos dvasia kaimas (knygnešystės laikotarpiu buvęs lietuvybės atsvara ir pamatas), sugriuvo šeimos, jų dora, ištikimybė, šventumas, žmonių sąžiningumas, darbštumas.

Per ilgą laiką išaugo nauja karta jau naujomis (sovietinėmis) sąlygomis. Dalis jos buvo vergai, parsidavėliai: komunistai (partiečiai), saugumiečiai. Kita kartos dalis – vadinamoji sovietinė liaudis – nauji piliečiai, oficialiai lojalūs sovietų valdžiai, o širdyje jie jautėsi tikri lietuviai – per didžiąsias šventes slapta užeinantys į bažnyčią, savo tėvus laidojantys su bažnytinėmis apeigomis, savo vaikus slaptai krikštijantys ir t.t. Jie dar prisiminė Lietuvos istoriją.

Taip išsivystė minkštakūniai, dviveidžiai piliečiai. Ir svarbiausia, paplito nauji reiškiniai: vagystės (valdišką turtą vogti galima), aferos, sukčiavimai, svetimavimas, tinginystė, kyšininkavimas. Tai svetimybės, perimtos iš atėjūnų. Juk lietuviai nuo seno buvo dori, kuklūs, sąžiningi, darbštūs.

Bet šie lietuviai buvo palankūs ateities pokyčiams, kaip kad Atgimimo Sąjūdžiui. Jie uoliai stojo į jo gretas ir vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos kūrėjais. Atgimusi ir iš bolševikų ilgos okupacijos prisikėlusi laisva nepriklausoma Lietuvos valstybė pradžią gavo su per daug margu, mišriu elitu. Vieni vadovai buvo dvasia jai atsidavę (buvę kovotojai, patriotai), o kiti (didžioji dalis) - dviveidžiai, nebrandūs. Pastarieji laikosi valdžioje iki šių dienų. Štai dėl ko dejuojama, kad mūsų Seime dažnai delsiama priimti sprendimus, o Vyriausybė tokia vangi, neryžtinga, kad pareikalautų žalos atlyginimo iš Rusijos, ir dėl kitų nuostatų.

Daugelyje sričių klesti korupcija, nomenklatūrinis valdymas. Mokyklose tebejaučiamas sovietinis okupacijos tvaikas (mokytojai neatsikratę ano viruso). Nėra patriotizmo dvasios, kur jis neatidėliotinai būtinas.

Juk jau 15 metų praėjo, kai esame laisvi ir nepriklausomi, jau buvo laiko persiauklėti, persiorientuoti, įgyti drąsos, būti savimi.

Atsakingai ir ryžtingai kiekvienas savo poste vykdykime valstybei tai, ko laukia ir negali sulaukti tauta. Turėkime savigarbos ir takto neišgalintieji savo valia palikti tas pareigas, kurios kai kam per sunkios ir neatitinka jo galimybių. Valstybė, tauta, spręsdama savo gyvybinius uždavinius, turi netrypčioti, nevėluoti, jeigu nenorime, kad Europos Sąjungoje kiti mus paliktų užkampyje. Visada atsiras žmonių, kupinų Lietuvos dvasios ir intelekto galių, tai misijai įvykdyti. Užleisk jiems vietą. Juk anksčiau ar vėliau laikas privers tai padaryti.

Jonas KIRLYS

Garliava, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija