Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lobių paieškos Lazdijuose

Alvyra Grėbliūnienė

Seminaro dalyviai su vyskupijos „Caritas“ direktoriumi kun. Arvydu Liepa (dešinėje) ir Lazdiju klebonu kun. Gintaru Urbštu (viduryje)

Gegužės 30 dienos popietę į Lazdijų parapijos salę rinkosi dekanato parapijų „Caritas“ skyrių vadovai ir atstovai. Juos pakvietė į seminarą Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ – jis vykdo projektą ,,Savanorių mokymas“, kurį finansuoja Vokietijos fondas „Renovabis“. Seminare su „Caritas“ struktūra, veikla ir prioritetinėmis kryptimis supažindino vyskupijos „Caritas“ direktorius kun. Arvydas Liepa. Vilkaviškio vyskupijoje yra šeši dekanatų „Caritas“ centrai. Lazdijų dekanato „Caritas“ centras turi 10 parapijų skyrių. Direktorius akcentavo, kad „Caritas“ yra religinė institucija, artimai susijusi su Bažnyčia. Ji – ne viešoji įstaiga ar pelno siekianti organizacija. Beje, tai gausiausia savanorių organizacija Lietuvoje. Žmonės ir net kunigai susidarę klaidingą nuomonę, kad „Caritas“ turi teikti kažkokią materialinę pagalbą. Iš tiesų jis darbuojasi keturiose srityse: socialinėje, mokymo-ugdymo, šeimos ir vaiko, ligonių. Direktorius pažymėjo, kad gyvas praktikuojamas tikėjimas yra svarbiausias savanorių darbo kriterijus. Lankydami sergančius, vargstančius, kenčiančius žmones, pirmiausia savanoriai aiškinasi ar šie žmonės yra susitaikę su Bažnyčia. Jiems suteikti sakramentus yra svarbiau, nei pakeisti sauskelnes. Dienos centruose dirbama su vaikais ir jaunimu. Čia jie ne tik pamaitinami, vyksta kultūrinė ir švietėjiška veikla, bet sėjamos ir tikėjimo sėklos. Kiekviena parapija turi nuspręsti, kokia veikla jai reikalingiausia. „Caritas“ turi veikti prie parapijos kartu su kunigu. ,,Kiekviena gera iniciatyva būna su tikėjimo ženklu, tai ir yra „Caritas““, – reziumavo direktorius.

Seminare kalbėjusi Seirijų parapijos „Caritas“ skyriaus vedėja Genutė Rimšienė akcentavo jų darbą su vaikais, jaunimu. Skyriuje yra biblioteka, turinti apie 8000 knygų. Nemažai jų – religine tematika. Su vaikais ir su suaugusiaisiais bendraujant, diskutuojant, padedama jiems geriau ruoštis sakramentams; taip randa kelią į Dievą ir subrendę žmonės. Pirmaisiais įkūrimo metais tai buvo labai veikli organizacija. Dabar narių sumažėjo.

Leipalingio parapijos „Caritas“ skyriaus vedėja Anelė Grigienė („Lietuvos Caritas“ generalinio direktoriaus kun. Roberto Grigo mama) atsivežė gausiausią būrį savanorių. Tarp jų – daug medikų. Skyrius savo veiklą koordinuoja ir vykdo kartu su Leipalingio seniūnu, socialiniais darbuotojais. Jie pagelbsti transportu. Savanoriai lanko ligonius, kviečia kleboną suteikti sakramentų. Yra grupelė giesmininkų, kurie nemokamai gieda per laidotuves. Tai kasdienis karitatyvinis darbas, kuris nuoširdžiai dirbamas, bet ne viskas užrašoma dokumentuose, pažymėjo vedėja.

Kapčiamiesčio jaunimo centro vadovė Irena Jaskelevičienė pasidalijo darbo su jaunimu patirtimi. Dienos centro programa jungia apie 40 vaikų. Jie dalyvauja visose parapijos ir miestelio šventėse. Anksčiau tvarkė bažnyčią, jos aplinką. Į jų veiklą įsitraukia tėvai ir močiutės. Centras gauna iš Kauno labdaros. Ją vadovė parsiveža savo transportu, paskui paskirsto socialiai remtinoms šeimoms.

Lazdijų parapijos savanorė Jūratė Borutienė papasakojo apie vykdomą Europos Sąjungos remiamą maisto produktų programą, „Caritas“ darbą su ligoniais, vargšais.

Dauguma kalbėjusiųjų pageidavo, kad jų veiklą labiau paremtų ir juos palaikytų kunigai.

Vilkaviškio vyskupijos Jaunimo centro referentė Diana Rugienytė skaitė paskaitą ,,Savanoriškas darbas „Caritas“ veikloje“. Ji apibūdino žodžio ,,savanoris“ reikšmę. Savanoris – tai žmogus, kuris neima jokio piniginio atlygio ir dirba gerus darbus. Jis savo noru aukoja laiką, žinias, patirtį, kad padėtų kitam, kad pats tobulėtų ir gautų dvasinį pasitenkinimą, kuriuo dalytųsi su aplinkiniais. Tačiau jis turi prisiimti ir atsakomybę už savo veiklą. Savanoris turi įsiklausyti į savo širdies balsą, suprasti, ar tas darbas jam teikia malonumą. Jis gali atlikti trumpalaikius ir ilgalaikius darbus. Dėl jo veiklos neturi likti nuskriausti jo artimieji, šeima. Dažnai tą ribą sunku atskirti. Savanorystės darbą reglamentuoja teisiniai dokumentai. Referentė paaiškino, kaip kurti ir toliau tobulinti savanorių grupes, kaip skatinti savanorių veiklą geru žodžiu, bendravimu, dvasiniu tobulėjimu, mokymusi. Kiekvienoje parapijoje yra dar neatrastų potencialių savanorių. ,,Žmogus save pažins tik per kitą žmogų“, – kalbėjo D.Rugienytė. Kiekvienas žmogus turi savyje lobių, kuriais gali dalytis su kitais. Padėkime juos atrasti. Nebūkime žvangančiu variu ir skambančiais cimbolais. Sekime Viešpaties pavyzdžiu, kuris myli mus visus tokius, kokie esame. Mylėkime savo artimą kaip save patį.

Paskaitą ,,Meilės reikšmė tarpusavio santykiuose ir bendravime“ skaitė vyskupijos Šeimos centro vadovė Lina Braukylienė. Ji priminė kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžius, pasakytus gegužės mėnesio ,,Laiške šeimoms“: ,,Stiprioji uola, ant kurios stovi vaikas, yra meilė tarp jo tėvo ir mamos“. Kai šeima neatlieka meilės paskirties, vaikams ir seneliams ją parodo „Caritas“. Lektorė paminėjo pirmąją popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Deus Caritas est“, kurioje išdėstytas Bažnyčios mokymas apie esminę krikščionybės misiją padėti žmonėms priimti Dievo meilę ir dalyti ją. Nes tikroji meilė – tai pasirengimas aukotis dėl kito gerovės.

Vadovė kalbėjo, kad šeimos gyvenime tarp vyro ir moters yra svarbios visos meilės rūšys. Gyvenant jausmai subręsta, pereina į draugystę. Meilė išreiškiama dėmesiu, paslauga, dovana, pasiaukojimu, žodžiais: atsiprašymo, palaikymo ir padėkos. Tvirta meilė yra išlaikoma tik tarpusavio ryšio tarp vyro ir moters ir Dievo dėka. Mes, žmonės, visi esame netobuli. Išsaugoti meilę vienas kitam galime tik toleruodami mylimo žmogaus netobulumą. Vaikai tik tada užaugs laimingi, perims tikėjimą, kai matys ir jaus tėvų krikščionišką meilę. Vadovė priminė, kad meilė ir savanorystė yra perduodama. Ji pati tai gavo iš savo mamos, kuri iki paskutinės gyvenimo valandos su meile dalijo visą savo laiką.

Seminaro dalyvės pageidavo, kad tokios paskaitos būtų skaitomos ir jų bendruomenėse. Programų koordinatorė Elena Kerevičienė išdalijo metodinę medžiagą. Visi išsiskirstė lydimi Jėzaus žodžių: „Pasilikite mano meilėje“ (Jn 15, 9).

© 2006 „XXI amžius“