Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kryžiaus kelionė į Golgotą

Kun.Kazimieras Ambrasas, SJ

Maldininkai, pėsčiomis nešantys kryžių į Golgotą, prie Vilniaus Kalvarijų koplyčios

Gegužės 5 dieną 8 val. iš Kryžių kalno prasidėjo beveik pusmetį truksianti daugiau kaip trisdešimties Lietuvos maldininkų kelionė pėsčiomis į Golgotos kalną Šventojoje Žemėje. Per visą mėnesį mūsų maldininkai nuėjo daugiau kaip penktadalį kelio – daugiau kaip 1000 kilometrų ir, perėję Lietuvą bei Baltarusiją, dabar žingsniuoja Ukrainos žeme. Mielai sutikti kelionės maršrute pereitų Lietuvos parapijų žmonių, mūsų maldininkai kuo nuoširdžiausiai buvo priimti ir Baltarusijoje.

Šiandien spausdiname kelionės kapeliono, kartu su Lietuvos maldininkais keliaujančio, kun. Kazimiero Ambraso mintis, pasakytas gegužės 5-ąją pradedant žygį Kryžių kalne ir, perėjus Lietuvos teritoriją, gegužės 19-ąją Šalčininkuose.

Žygį pradedant

Kryžiaus kelionę maršrutu Meškuičiai – Golgota, kurią pradėsime iš Kryžių kalno gegužės 5-ąją 8 val., o tos pačios dienos 12 val. iškilmingomis šv.Mišiomis Šiaulių Katedroje, su visa keliauninkų grupe ir išlydinčiaisiais toliau eisime į Aukštelkę ir taip pradėsime apie penkių tūkstančių kilometrų žygį, kuris turėtų baigtis spalio pabaigoje.

Maldaujame Dievo gailestingumo, nuolankiai prašome mūsų geradariams, visoms Lietuvos vyskupijoms ir visam pasauliui kuo daugiau Dievo tarnų, palaimintųjų, šventųjų. Užsidėję ant pečių Jėzaus Kančios ženklą – kryžių, kaip atsiteisimo už mūsų kaltes simbolį, trokštame partijų, šeimų, ypatingai visų širdžių vienybės, kad jos plaktų vienu taktu su Kristaus ir M.Marijos širdimis. Trokštame vienybės, taikos tautoms, mūsų Katalikų Bažnyčiai, Dangaus palaimos popiežiui Benediktui XVI, visiems kardinolams, sveikatos vyskupams, visiems kitiems, kurie mus lydės malda, auka ir atgailos dvasia.

Dėkodami jums už maldas, kurias jūs kalbate šiandien ir skirsite per visą pusmetį užtruksiančios mūsų kelionės Meškuičiai-Golgota sėkmę, visus jūsų norus ir prašymus, intencijas nešime popiežiui Benediktui XVI ir paliksime prie Golgotos, Didžiosios Kristaus kančios kalno, papėdės. Dievo palaima, M.Marijos globa ir mūsų dėkinga malda jūs žingsnius telydi.

2006 m. gegužės 5 d., Meškuičiai

* * *

Mes stovim prie tavo, Jeruzale, vartų...

Nuo gegužės 5-osios grupė maldininkų, nešanti kryžių pėsčiomis maršrutu Kryžių kalnas – Golgota, perėjo dvi Šiaulių ir Kaišiadorių vyskupijas, dvi Kauno ir Vilniaus arkivykupijas, aplankė 30 parapijų. Jie kelyje užtruko jau dvi savaites ir nukeliavo 370 kilometrų. Tai vadinamoji Kryžiaus šeima, arba maldingosios kelionės iš Kryžių kalno į Jeruzalę, prie Golgotos, keliauninkai, kurių kasdien vis tikslinamuose sąrašuose yra 32, kartu su besikeičiančiu nemažu palydovų ir išlydinčiųjų būriu.

Pradžia daugeliui dažniausiai būna ne tokia lengva. Kartais netgi pernelyg sunki. Tačiau šiandien savo jėgas daugmaž išmėginęs, žygiuodamas pro žydinčius sodus, ant kelių suklupęs ir pasimelsdamas kone prie kiekvieno kryžiaus, kurį pamato savo kelyje, maldininkų būrys tebežygiuoja toliau. Dešimtis žemaitiškų „Kalnų“ ir šimtus giesmių sugiedojęs, kasdien labadien kryžiaus karolėlius bevarstydamas atkakliai keliauja. Šis baltųjų skarelių būrys, kuriame daugiausia – moterys – jų 20 ir 12 vyrų, šiandien jau atvyko į Šalčininkus, vieną piečiausių Lietuvos vietų. Gėlėmis ir žaliaisiais vainikais padabintas kryžius lingavo per miestelius ir kaimus asfaltuotais ir dulkančiais, žvyruotais vieškeliais ir keleliais, per miškelius ir per rajonų centrus, pagarbiai kartkartėmis nešančiųjų komandos atgabentas į bažnyčias, daugsyk bučiuotas, savųjų ir sutiktųjų ašaromis aplaistytas, pagaliau pasiekė Lietuvos – Baltarusijos sieną.

Psalmėje sakoma: „Mes stovim prie tavo, Jeruzale, vartų“. Deja, šįkart Šventasis Miestas dar toli. Meškuičiai – Golgota arba, kaip dabar kartais vadinama, atgailos ir aukos komanda tebesimeldžia Lietuvos pasienyje. Ligi tos vietos, kur prieš 2000 metų už mus visus mirė Išganytojas, dar maždaug keturi tūkstančiai kilomterų. Maršrutas, nueitas Lietuvos keliais ir vieškeliais, tiktai mažesnis dešimtadalis to, kurį turės nueiti šie evangeliniai lietuviškieji mažutėliai, tarp kurių galima pamatyti ne tik mokytojų, vairuotojų, vienuolių, moksleivių, tarnautojų, bet ir kitų specialybių ir amžiaus žilaplaukių ir jaunuoliškų veidų.

Visi šie keliauninkai, kai būna perdien saulės iškepinti ar neretai pavasarinio šalto lietaus nuplakti, kasvakar susirenka į sporto ar parapijų sales, kur jiems leidžiama naktį numigti ant čiužinių, o dažniausiai išsitiesti ant plikų grindų, gultis vien tik ant savo atsineštų miegmaišių. Šitaip jie tikisi Europos tautoms parodyti tikrąją kryžiaus vertę ir prasmę. Juk ne paslaptis, kad Kryžiaus, Bažnyčios vaidmens dar ligi šiolei nenori pripažinti daugelis. Jo daugiaamžę reikšmę nenori pripažinti netgi kai kurios katalikiškosios Europos tautos... Jos savo fundamentaliame dokumente, oficialiame visos europietiškos gyvensenos nuostatų rinkinyje – Europos Konstitucijoje – neranda net eilutės pasakyti, jog šis žemynas be Bažnyčios būtų buvęs niekas.

Būrelis pasiryžėlių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Plungės, Šiaulių, Širvintų, Marijampolės, Alytaus, kitų miestų ir vietų į ilgą ir prasmingą žygį ėjo ne tuščiomis. Bene kiekvienas iš keliauninkų tiesiog savo visą gyvenimą rengėsi šiai kelionei. Juk s.Birutei Žemaitytei (buvusiai ilgametei Alytaus gydytojai, dabar tapusiai ne tik keliauninke, kelių įdomių ir naudingų knygų autorei, „Marijos radijo“ pokalbininkei), kad galėtų leistis į tokią kelionę, reikėjo ilgų budėjimų, pati po sunkios operacijos, po daugelio išmėginimų, vienoje rankoje laikydama rožinį, kitoje – šratinuką su sąsiuviniu, koja kojon su kitais žvaliai, džiaugsmingai šypsodamasi žengia paskui kryžių. Visi šioje grupėje tarsi susikristalizavę į vieną šeimą, išgyvenę daugybę sielvartų, matę šilta ir šalta, suprantą, kaip reikia mūsų šeimoms, mūsų vaikams ir jaunimui štai tokių, kurie, nebijodami ateityje tykojančių kliūčių ir sunkumų, gal net pavojų ir išmėginimų, žengia per visą Europą šimtus ir tūkstančius kilometrų paskui mūsų džiaugsmo ir išganymo, mūsų išsivadavimo ir išsilaisvinimo simbolį – kryžių.

Ir visa ši kelionė būtų neįmanoma ne vien tik dėl atkaklaus ir tvirto žemaičio klaipėdiškio Gintaro Naudžiūno pastangų, ne vien tik Danutės Totoraitytės, „Mirjos“ vadovės, lankstumo, sumanumo ir begalinio pasiaukojimo, bet ir visų jūsų – daugelio klebonų, kunigų, firmų, agentūrų, verslo įmonių, organizacijų ir įstaigų, „Marijos radijo“ darbuotojų, vadovų, žiniasklaidos – geros valios ir dosnumo. Todėl kuo nuoširdžiausiai dėkojame už visų jūsų maldas, už daugybę jautrumo akimirkų, už kiekvieną didelę ir net mažiausią auką mūsų kelionei. Specialiai šiai kelionei parengtame keliomis kalbomis spalvotame lankstuke arkivyskupas Sigitas Tamkevičius įžanginiame žodyje rašo:

Lietuva – Marijos žemė

Prieš šešis šimtus metų Lietuva priėmė Kristaus Evangeliją. Pamažu lietuviai pamilo Kristų ir tapo nuoširdžiais jo sekėjais. Tačiau per ilgus šimtmečius Lietuvai teko patirti daug skaudžių išbandymų. Ypač sunkus ir ilgas buvo carinės okupacijos laikotarpis, grasinęs sunaikinti tautinę dvasią ir katalikybę.

1918 metais Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma. Žmonės su dideliu entuziazmu kūrė naują gyvenimą, tačiau po dviejų dešimtmečių vėl buvo pavergti. Sovietinė okupacija buvo dar tironiškesnė: nekalti žmonės šaudomi, įkalinami ir tremiami į Sibirą, o Bažnyčia – visokeriopai persekiojama. Šis laikotarpis pažymėtas herojiška lietuvių ištikimybe Bažnyčiai ir krikščioniškajam tikėjimui. Daugelio Lietuvos katalikų vardai yra irašyti Bažnyčios kankinių sąraše.

Prieš keturis šimtus metų (1608 m.) Šiluvoje apsireiškusi Švč. M.Marija sustiprino lietuvių tikėjimą ir padėjo jiems atsispirti prieš visas istorijos negandas. Gal dėl šios priežasties Dievo Motina Marija Lietuvos katalikų širdyse užima labai svarbią vietą.

1990 metais atkūrusi savo Nepriklausomybę Lietuva buvo paaukota Šiluvos Švč. Mergelei Marijai. Lietuviai yra ypač dėkingi popiežiui Jonui Pauliui II, kuris 1993 metais aplankė Lietuvą ir palaimino laisvės bei nepriklausomybės kelią.

* * *

Prie šių minčių yra išspausdinti kelionės organizatorių specialiai šiai kelionei nurodyti tikslai, kurių taip atkakliai kartais klausia žurnalistai.

Štai koks šios maldingos kelionės tikslas:

– padėkoti Dievui už visas gautas Jo malones;

– paminėti Didžiojo Piligrimo Jono Pauliaus II pirmasiąs mirties metines;

– melsti Dievo Gailestingumo pasauliui, tautai ir sau;

– melstis už:

· taiką ir ramybę visame pasaulyje;

· pasaulio ir tautos dvasinį atgimimą;

· krikščionių vienybę;

· kunigus, vienuolius, pasauliečius;

· už Lietuvos ir pasaulio šeimas;

· vaikus ir jaunimą;

– atsiteisti:

· už Švč. Sakramento išniekinimus;

· už nepagarbą Švč. Mergelei Marijai, Švč. Trejybei, Popiežiui, Bažnyčiai;

· už santuokinę neištikimybę;

· už sunaikintas negimusias gyvybes;

· už kietaširdiškumą, šaltumą ir abejingumą artimui;

· už žalingų įpročių pasekmes.

Kryžiaus žygio dalyviai pasiryžę melstis ir už save, kad jiems patiems nepristigtų Dievo malonių ir šventumo, kad pajėgtų vykdyti Tėvo valią per visą gyvenimą, išmokti dėkoti, kentėti ir džiaugtis bei mylėti vienas kitą tokį, koks jis yra.

Kad šios kelionės tikslas būtų geriau įprasmintas, kelionės organizatoriai pasigamino netgi specialų antspaudėlį, kuriuo paženklins ne tik savo asmeninius kelionės dalyvio pažymėjimus, bet ir tuos atvirukus, lankstukus ir paveiksliukus, kurių padovanojo ne tik keli vyskupai, bet ir kiti dosnūs Lietuvos žmonės.

Savo maldose prisiminsime jus, kurie ištiesėte savo dosnią ranką, meldėtės ir už mus meldžiatės, visus geradarius, visus kunigus ir vienuolius, pasauliečius, valdžios vyrus, Seimą, visų jūsų, Lietuvos žmonių, ypač sergančių, nelaimingų, nuskriaustųjų ašaras ir dejones. Mintimis jungsimės su jumis, kad Dievo malonė per Šv.Dvasią pasiektų jus, dirbančius, besistengiančius, keliaujančius ir nerimstančius, kenčiančius, vienišus ir apleistus. Mes nešamės su savimi visas jūsų godas, žaizdas, visas prieštaringais laikais patirtas neteisybes, žmonių kietaširdiškumo pėdsakus, šaltumą tikėjimui, nepagarbą ir žudikišką jausmą negimusiems, šventiems dalykams ir Švč.Sakramento išniekinimus. Maldausime, kad vaikai ir mūsų jaunimas nesibičiuliautų su nedorybėmis, o išgirstų per Mariją Kristaus prašymus. Šion kelionėn išsirengusiuosius nuolankiai prašome lydėti malda, geru žodžiu ir palinkėjimu, kad po pusmečio, spalio pabaigoje, vėl sugrįžtume prie Nemuno ir Baltijos ir pamatytume visus jus, žvalius, džiugius ir našų derlių iš mūsų laukų ir sodų renkančius ir gražiu Dievo pasauliu besidžiaugiančius.

Laimink, Dieve, mūsų žygį

Nuo Meškuičių lig Golgotos.
Teskamba Tau mūsų giesmės,
Dangun maldos mūs tekyla.
Laimink, Dieve, mūs kelionę,
Tau kasdien aukas aukojam, -
Už Tėvynę ir už taiką.
Laimink mūs šeimas, pasaulį...

                          2006 m. gegužės 19 d., Šalčininkai

Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“