|
Vėl pilkas dangus
Petras KATINAS
Prezidento atstovė spaudai, dar oficialiai nepasibaigus deryboms tarp Tėvynės sąjungos ir vadinamųjų Socialdemokratų partijos, Rūta Grumadaitė, perteikdama Prezidento žodžius, pareiškė, jog derybų baigtis tai išbandymas abiem partijoms egzaminas ne tik Prezidento, bet ir tautos akivaizdoje. Nežinia, ar pati atstovė spaudai ir jos viršininkas iš tiesų galvojo tai, ką sako. Juk iš pat pradžių buvo aišku, kad socdemai sėdo už derybų stalo tiktai dėl akių ir savo ultimatyvius reikalavimus vadino derybomis. Brazauskininkai jau pirmą dieną, kai krito Vyriausybė (partnerių darbiečių pastangomis), o Premjeras pareiškė antrą kartą išeinąs į pensiją, nes nori gyventi kaip visi, ėmė lipdyti naują, nors iš esmės senąją daugumą. Jie bemat susilaukė paramos iš valstiečių liaudininkų ir nuo oligarcho V.Uspaskicho neva atskilusių Seimo pirmininko V.Muntiano pilietinių demokratų. Pastarieji iškart ėmė visais balsais šaukti, jog abiem rankom palaiko jau nuėjusios Vyriausybės programą. Socdemų derybininkas ir jų garsiakalbiu tapęs Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas dar praėjusį sekmadienį nunešė į Prezidentūrą būsimosios Seimo daugumos misijos apibrėžimą bei prioritetų projektą. Tame projekte, be tradicinių neokomunistinių šamaniškų užkalbėjimų, nedaug ką ir rasi. Viskas surašyta tarsi iš natų. Esą didžiausia naujosios koalicijos misija siekti visuomenės santarvės, toliau kurti socialinės gerovės visiems valstybę, kurioje kiekvienas žmogus galėtų gyventi oriai, pasiturinčiai, saugiai ir sveikai. Tėškė Prezidentui ant stalo popierių su bendromis nieko nesakančiomis frazėmis. Popierių, labai panašų į sovietinių laikų moralinį komunizmo statytojo kodeksą. Ypač juokingai ir keistai skamba pasirengimas kurti socialinės gerovės visiems valstybę. Tačiau juk ne kieno nors kito, o brazauskininkų valdymo metu tas socialinis atotrūkis tarp saujelės nuvorišų, aukšto rango valdininkų, netgi tarp universitetų vadovų ir dėstytojų, pagaliau sveikatos įstaigų viršininkų ir gydytojų pasiekė sunkiai suvokiamą mastą. O ką jau kalbėti apie įvairių bendrovių direktorių ir jiems triūsiančiųjų atlyginimų skirtumus bei didžiulius pelnus, kokių vargu ar dar galima surasti demokratiniame pasaulyje. Tai tiesiog fantastiški skirtumai. Taip pat ką kalbėti apie paprastus žmones, kurių daugelis dėl tokios neokomunistų vykdomos socialinės politikos jau tapo tikrais bėdžiais. Ir tai vadinama socialine politika, kurią žadama tęsti ir toliau! Didesnės demagogijos jau būti negali.
Nemažai piliečių jau prasidėjus deryboms tarp socdemų ir Tėvynės sąjungos gana skeptiškai žiūrėjo į jas ir siūlė išvis jų nepradėti. Pagal seną liaudies išmintį: Neik su velniu obuoliauti. Juk ne kas kitas, o pats partijos vadas, atsistatydindamas iš Premjero posto, visai Lietuvai girdint ir matant pareiškė, kad jo Vyriausybė kompetentingiausia iš visų, neregėtai darbšti, o įpėdiniu paskirtas finansų ministras Z.Balčytis vos ne idealus vadovas. Taigi visi taškai buvo sudėlioti iš anksto, o derybos tebuvo tiktai siekis mulkinti partnerius ir Prezidentą drauge. Juk partijos ciceronas J.Olekas ir jo bendražygiai puikiai žinojo, jog pagal Konstituciją valstybės vadovas per penkiolika dienų privalo pateikti Seimui naujo Premjero kandidatūrą. Naiviai tikėtasi, kad socdemai ir TS pateiks bendrą kandidatūrą. Bet kaipgi ir kokią pateiks, jeigu išeidamas gyventi kaip visi A.Brazauskas jau paskyrė savo įpėdinį, t.y. savo paveldėtoją. Ir aiškiai leido suprasti, jog apie kokį nors kitą negali būti nė kalbos. Be to, J.Olekas su G.Kirkilu, vaidindami savo vaidmenis derybų spektaklyje, puikiai žinojo, kad Prezidentas jau vakar po pietų turėjo išvykti į Europos Sąjungos vadovų tarybos susitikimą, todėl ir buvo suplanuota nutraukti vaidinimą, jog Prezidentas, prieš išvykdamas, atliktų visas reikiamas procedūras pateikiant Seimui Premjero kandidatūrą. Žinoma, tokią, kokią pateiks G.Kirkilas, J.Olekas ir J.Bernatonis. Nors, aišku, sprendžia ne jie ir ne koks socdemų politbiuras. Vadeles savo rankose tebelaiko tas pats Lietuvos patriarchu, ąžuolu, politikos stumbru vadinamas buvęs gelbėtojas Nr. 1, dabar pasivadinęs pensininku.
Politologai ėmė samprotauti, jog dabartinėje situacijoje iniciatyvos dėl naujos koalicinės daugumos sudarymo turi imtis Prezidentas. Tačiau dabar jis sąmoningai įstumtas į savotišką ceitnotą, kaip ir iš anksto planavo kairieji. Greičiausiai socdemai susitars dėl koalicijos su gerokai savo ambicijas sumažinusiais darbiečiais. Juk ne be reikalo švytintis iš pasitenkinimo J.Olekas pareiškė, kad prie jų, be valstiečių, pilietininkų, netrukus prisijungs dar 30 parlamentarų. Kaip žinoma, darbiečių frakcijoje yra 31 narys. Taigi ir keturioliktoji Vyriausybė po nepriklausomybės atkūrimo išliks raudonos spalvos. Neatsitiktinai savo įteiktame neva naujosios Vyriausybės projekte, be turtingo, sveiko ir saugaus gyvenimo, žadėjo santykių su Rusija plėtojimą.
Dabar J.Olekas iki užkimimo aiškina, kodėl nutrūko derybos su Tėvynės sąjunga, o jo bičiulis G.Kirkilas dėsto, kad konservatoriai derybose kėlė nepagrįstus reikalavimus, ir sąmoningai nepaaiškinama, kokie gi tie konservatorių reikalavimai. Visiems matantiems ir galvojantiems pirmiausia aišku, jog vadinamajam kairiajam centrui visiškai nepriimtinas Tėvynės sąjungos akcentuojamas moralumo politikoje klausimas. Toks dalykas nei buvusiai, nei dabar iš tų pačių lipdomoje valdančiojoje koalicijoje visiškai nepriimtinas. Jiems svarbiausia yra savosios kastos ar klano neliečiamybė. Visa tai pridengiama magišku žodžiu stabilumas. Užkalbinėjama apie stabilumą, kuris, aišku, įmanomas tik valdant neokomunistams bei jų sukurtoms kitoms neva partijoms. Nuolat gąsdinama, kad atėję valdžion konservatoriai sudaužys tą brazauskinį stabilumą į šipulius. Visos Lietuvos žmonės taps vos ne ubagais, išsilakstys po visokias airijas ir ispanijas. Bet juk kaip tik gelbėtojo valdymo metais prasidėjo masinis žmonių bėgimas iš Lietuvos. Ir nereikia dėl to versti bėdos Europos Sąjungai, kurios nare tapome. Neregėtas ir vis didėjantis socialinis atotrūkis tarp neliečiamųjų kasta tapusios grupuotės, glaudžiai susirišusios su kairiųjų valdžia, ir paprastų žmonių pavertė pastaruosius nemąstančia ir viskam abejinga mase, lengvai griebiančia bet kokio avantiūristo-populisto užmestą jauką. Tai geriausiai įrodo darbiečių triumfas praėjusiuose Seimo rinkimuose. Bet juk niekas kitas, o LDDP, atsiprašau, socialdemokratai, ir išugdė šią kompaniją, o vėliau, irgi vaizdavę derybas su konservatoriais dėl vaivorykštės koalicijos, puikiai susitarė su V.Uspaskicho išsišokėliais ir atseikėjo jiems vos ne pusę ministerijų.
Dabar gi darbiečių taryba, išdidžiai pareiškusi, kad yra didžiausia Seimo frakcija, nusprendė dalyvauti derybose dėl būsimosios koalicijos sudarymo. Nepailstantis J.Olekas, dar prieš kelias dienas kalbėjęs, jog darbiečių į savo koaliciją nepriims, dabar pareiškė, kad durys į socdemų kuriamą koaliciją atviros visiems. Netgi paksininkams.
Taigi jokio proveržio nebus. Vėl mažiausiai dvejus metus murkdysimės brazauskinio stabilumo pelkėje. O šitokioje situacijoje labiausiai tenka gailėtis Prezidento, kurio ketinimai pagaliau žengti moralios ir skaidrios politikos link nuėjo niekais. Nomenklatūra dar kartą įrodė savo galią.
© 2006 XXI amžius
|