|
Trėmimus minint
Kun. Algirdas Paliokas, SJ
Vasara, birželis. Džiaugsmingoje gyvybės spalvoje maudosi visa gamta. Birželį Bažnyčia švenčia Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Birželį Lietuva mini tautos naikinimo trėmimais pradžią. O gal kartais tai dvi šventės? Pabandykime tai sugretinti.
Kaip galima palyginti Kristaus buvimo su mumis bei dieviškosios Dovanos šventę su tais baisiaisiais 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusiais įvykiais Lietuvoje? Ten šventė, o čia ašarų ir kraujo upelių prisiminimas, mūsų atjautos ir maldos už tautos kankinius diena, tai gedulo ir nesugrąžinamų bei neatstatomai sugriautų gyvenimų minėjimo diena. Šią dieną prie mūsų, tarsi potvynio kylantis vanduo, atliūliuoja dvasinio, moralinio ir fizinio skausmo jūra. Neužmatomo platumo, kažkur nematerialioje erdvėje tyvuliuojanti, nenusenkanti, amžiais neišgaruojanti, tūkstančių lietuvių kasdien, kas sekundę, širdies krauju pildyta ir pripildyta jūra.
Už ką ištremti, kankinti ir nukankinti? Ar už tai, kad buvo darbštūs, tvarkingi, dori, sąžiningi, dievobaimingi?.. Ar už tai, kad turėjo ir kur gyventi, ir ką pavalgyti? Ar už tai, kad Lietuvos kaimai buvo kaip viena šeima, lyg pirmųjų krikščionių bendruomenės? Ir ranka buvo ištiesiama kiekvienam bėdžiui, elgetai, vargšui, invalidui, padegėliui... Tuomet artimui širdys buvo atviros ir durys buvo be spynų. Niekas nemirė iš bado ar šalčio. Prigimtinės žmogaus teisės buvo šventos ir neliečiamos. Dievo tvarka nebuvo kritikuojama ir laužoma, o buvo jos laikomasi. Tuomet žmonės gyveno ne mirties kultūros laikus, todėl gandrai aplankydavo šeimas iki dešimt ir daugiau kartų. Senasis Įstatymas daugelyje vietų tvirtina, jog Dievo palaima globia tikrai tikinčius ir pagal tikėjimą gyvenančius. Kokia graži ir gera buvo anais laikais Dievo palaimos spinduliuose besimaudanti tauta!
1918 metų Lietuva. Ji buvo maža tarp galingų kaimynų, bet kokia stipri savo tikėjimo, tautinio susipratimo ir laisvės troškimo dvasia. Nugalėjo ne trys žymiai stipresnės jėgos, o savanorių pasiaukojanti drąsa, einanti kartu su visos tautos palaikymu. Tikėjimo dvasioje ir doroje gyvenantiems Dangus visada buvo palankus. Žmonės mokėjo vertinti laisvės dovaną. Kaip laisvėn paleistas žirgas, Lietuva pradėjo vytis Europą visose visose srityse.
Tuo pačiu metu rytuose, nekaltųjų krauju laistoma, Pragaro galybių remiama, kūrėsi bedievystės imperija. Neapykantos apsėstas Pragaras, kada tik gali, bando griauti gėrį, tikėjimą, moralę ir stengiasi pavergti visus žmones. Ir štai ši juodai kruvina galybė pajudėjo į Vakarus ir apėmė mūsų brangiąją Tėvynę. Prasidėjo masinės represijos. Buvo tremiami ne vien ūkininkai. Pagal Blogio imperijos planus turėjo būti sugriauta ant krikščioniškų pagrindų pastatyta valdžia ir aukštoji bei smulkioji inteligentija. Okupantai stengėsi kuo greičiau sunaikinti gėrį, kad blogis galėtų nekliudomas viešpatauti. Tuo pačiu prasidėjo ir likusių, iki mirties įbaimintų žmonių priverstinis degradavimas į homo sovieticus, t.y. į žmogaus be Dievo, be moralės lygmenį. Vietoje naikinamos krikščioniškosios kultūros palaipsniui buvo diegiama bedieviškoji antikultūra.
Laikas nuo laiko, ypač šiandien, iškyla klausimas: Už ką ir kodėl? Atsakymo nėra. Tai paslaptis. Pabandykime, kiek galima, ieškoti šviesos tai paslapčiai nušviesti.
Nekaltų Nekalčiausiasis, pats Dievo Sūnus savanoriškai tapo nekaltąja auka. Taip Jėzus išgelbėjo žmoniją. Ir dar paliko mūsų maistu savo Švč. Kūną ir Kraują, t.y. patį Save mums dvasiniu maistu. Žmogus už tai negali nei tinkamai padėkoti, nei juo labiau atsilyginti. Visais amžiais tai buvo ir liks dovana. Dieviškoji dovana ją priimančiam žmogui. Nekruvinoji auka ant altoriaus tęsis iki pasaulio pabaigos, visi norintieji gali ir galės maitinti savo dvasią dieviškuoju maistu. Tai didinga ir nepaprasta. Dievas atsiduoda kūriniui, kad jį prie savęs patrauktų, kad kūrinį sudievintų. Visa tai dėl kruvinosios Nekaltojo aukos ir mirties.
Tame lemtingame birželyje prasidėjusi kankinimų, žudynių, trėmimų ir visai nekalta lietuvių auka, nors ir nesavanoriška bei priverstinė, susišaukia su Išganytojo auka. Žmonių auka savo nekaltumu atkartoja nekaltąją Dievo Sūnaus auką. Ne priešus keikdami tremtiniai mirė, bet tai, kas brangiausia savo gyvybes aukodami už tai, kas brangiausia, t.y. Tėvynę ir jos laisvę. Nekalčiausiojo Avinėlio pavyzdžiu krito daugybė nekaltų avinėlių, ir jųjų auka nenuėjo veltui. Kaip gali likti neatlyginta už herojiškumą, už meilę Dievui ir Tėvynei? Skausmo jūra, Dievo numatytam laikui atėjus, nutraukė nelaisvės grandines, ir Lietuva išėjo į laisvės erdves. Nedrįskime manyti, nedrįskime sakyti, kad nekaltoji kančia neturi jokios prasmės!
Tiesa, skaudu, dėl brolių ir seserų žūties. Dauguma lietuvių šeimų yra pažymėtos netekties ženklu. Telieka tad atmintyje mūsų nematomi, nesuskaičiuoti, neaprašyti aukos didvyriai, kurių dėka turime laisvę. Ar jie pralaimėjo? Anaiptol! Už savąją gyvybės auką jie jau Dangaus karalystėje ar netoli jos. Kančia ir mirtis nieko iš jų neatėmė. Jų nekaltoji kančia liko žemėje ir maitina savąją tautą gėriu, kurio poveikį ypač pastebime sunkiausiais Lietuvos Respublikos momentais. Mūsų didvyriai visuomet su mumis. Nekaltosios kančios jūra budi, saugo, rūpinasi ir globoja tėvynę. Ačiū Išganytojui už Jo Švč. Kūną ir Kraują, ir Jo meilę žmonijai. Ačiū mūsų broliams ir sesėms už jųjų auką ir meilę Tėvynei.
© 2006 XXI amžius
|