Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Santuoka ar gyvenimas susidėjus?

Jolanta Peleckaitė

Vilniaus pedagoginio universiteto
Socialinės komunikacijos instituto magistrantė

Amžius, kuriame gyvename, be abejo, yra amžius didžiulių ir grėsmingų pokyčių, kurie reikalauja iš krikščionių, taip pat ir iš kitų tikinčiųjų, didelių pastangų prisitaikant prie pokyčių, bet išsaugant tas vertybes, kurias gavome savo tikėjimu. Privalome pastebėti ir įžiūrėti tai, kas išties nenuvertina asmens orumo, ir taip pat neapakti nuo įspūdingų ir labai patrauklių bei viliojančių naujovių, kurios mus supa. Kai kurie dalykai yra nuostabiai atskleidžiantys ar papildantys žmogaus orumą, tačiau kai kurie labai destruktyvūs. Todėl ir „Bažnyčia jau kelerius metus gyvai ir atkakliai akina pasitikėti žmogaus asmeniu, jo laisve, orumu bei vertybėmis ir dėti viltis į visas silpnybes įveikti padedantį Dievo išganomąjį veikimą pasaulyje. Sykiu ji reiškia didelį susirūpinimą dėl gausių kėsinimųsi į žmogaus asmenį ir jo orumą, atkreipdama dėmesį į tam tikras vadinamajai „postmodernistinei“ kultūrai būdingas ideologines prielaidas, kurios temdo vertybes, kylančias iš vidinių tiesos apie žmogaus būtį reikalavimų, ir trukdo jas įgyvendinti“ (Popiežiškosios šeimos tarybos dokumentas „Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos“).

Mūsų laikais ypač menkinamos santuokos ir šeimos vertybės. Tai paveikia ir tikinčiuosius. Net krikščionių šeimos jaučia netiesioginį spaudimą. Neišvengiamai susiduriama su masinės informacijos priemonių skelbiama informacija, kuri sukelia abejones Bažnyčios skelbiamomis tiesomis.

Popiežius Jonas Paulius II išreiškė susirūpinimą ir priminė Bažnyčios uždavinį šių dienų kontekste: „Dabartiniu metu, kai šeimą atakuoja daugybė jėgų, kurios norėtų ją sunaikinti ar bent deformuoti, Bažnyčia supranta, kad ir visuomenės, ir Bažnyčios gerovė yra susijusi su šeimos gerove, stipriau ir tvirčiau jaučia savo pasiuntinybę skelbti visiems Dievo planus dėl santuokos ir šeimos, užtikrindama sutuoktiniams tobulą gyvybingumą, žmogiškąjį ir krikščioniškąjį vystymąsi, tuo prisidėdama prie visuomenės ir Dievo tautos atnaujinimo“ („Familiaris consortio“).

Niekas neabejoja, kad šiandien šeima yra atakuojama iš visų pusių. Tą faktą randame Popiežiškosios šeimos tarybos dokumente: „Nerimą kelia tiesioginis šeimos institucijos puolimas, vykdomas vienu metu kultūriniu, politiniu, įstatyminiu ir administraciniu lygmeniu. Aiškiai linkstama prilyginti šeimą gana skirtingoms bendro nesantuokinio gyvenimo formoms, neatsižvelgiant į įvairias pamatines etinio ir antropologinio pobūdžio aplinkybes“.

Gyvenimas susidėjus daugeliui tapo norma, nors tokioms sąjungoms trūksta esminio elemento – santuokinės meilės, pagrįstos asmeniniu ir neatšaukiamu sutikimu. Taip paminant meilės vienam asmeniui išskirtinumą, paminama pati meilė. Juk meilė dėl savo prigimties esti linkusi ypatingu būdu ieškoti tik vieno asmens. Ji savo esme nėra tik jausmas, nes liudija įsipareigojimą kitam, vieninteliam žmogui. Tokia išskirtinė meilė gali būti tik tikrų sutuoktinių meilė.

Kalbant apie sutuoktinių gerovę, kyla abejonių dėl abipusio pasitikėjimo tarp vyro ir moters nesantuokinėje sąjungoje. Visų pirma kitas žmogus nėra gerbiamas kaip asmuo, nes prasilenkiama su jo orumu. Asmuo tampa objektu, kurį reikia „patikrinti“. Toks bendravimas nėra laisvės veiksmas, bet naudojimasis kitu asmeniu. Jonas Paulius II „Familiaris consortio“ rašė, kad „kūniškas atsidavimas būtų veidmainiškas, jei tai nebūtų ženklas ir vaisius visiško atsidavimo, kuriame dalyvauja visas asmuo, su visu savo laikinumu. Jei žmogus tikisi ko nors sau arba pasilieka galimybę pakeisti sprendimą ateityje, jis jau neatsiduoda visiškai“. Matome, kad nesantuokinio gyvenimo sąjungose minėtas atsidavimas visiškai nebūdingas. Meilė, susidedanti iš dviejų žmonių santykio, yra įmanoma tik atsiduodant vienas kitam skirtingai, matant ir klausant širdimi.

Kokiomis sąlygomis vaikų auklėjimas yra geriausias? Šeimoje žmogus gimsta ir auga tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Ji – pagrindinė visuomenės ląstelė, pačių kasdieniškiausių, kūniškiausių ir dvasingiausių išgyvenimų vieta. Joje kiekvienas maitinamas, kad vystytųsi; mokomas vaikščioti, kalbėti, mylėti. Šeimos gyvenimo tikrovėje, atmetus visas profesines, sportines ar politines ypatybes, kiekvienas pažįstamas toks, koks jis yra kaip asmuo, turintis savo vietą. Matome, kad auklėti vaikus reikalingas abipusis įsipareigojimas, santykių pastovumas, kas visiškai priešinga nesantuokinio gyvenimo sąjungoms. Nuolatinis nestabilumas, nulemtas galimybės bet kada nutraukti bendrą gyvenimą, yra vienas skaudžiausių požymių. Juk šeimos bendruomenei reikalingas neatšaukiamas ir nenutraukiamas ryšys. Kadangi aptariamoms gyvenimo sąjungoms nėra būdingas patvarumas, bet emocijomis grįsti santykiai, vaikų auklėjimas nerealizuojamas iki galo. Visų pirma vaikas ne visada yra laukiamas, sutinkamas ir branginamas. Taip pat vaikai, sekdami tėvų pavyzdžiu, neatras ir nepatirs tų vertybių, apie kurias kalba pastoracinė konstitucija „Gaudium et spes“: „Matydami gimdytojų pavyzdį ir bendrai melsdamiesi, vaikai bei visi namiškiai lengviau atras žmoniškumo, išganymo ir šventumo kelią. Sutuoktiniai, papuošti tėvystės bei motinystės kilnumu ir pareigomis, uoliai auklės, ypač religiškai, savo vaikus, nes ir auklėjimas pirmiausia yra tėvų uždavinys“.

Šeimą, kaip natūralią žmonių bendruomenę, visiškai paneigia homoseksualistų sąjungos, kurios taip pat sudaro aptariamas sąjungas. Todėl Popiežiškoji šeimos taryba jaučia pareigą „priminti tiesos apie santuokinę meilę socialinę transcendenciją ir, vadinasi, pabrėžti, jog pripažinti homoseksualius ryšius ar – dar blogiau – prilyginti juos santuokai būtų didelė klaida, nėra jokių tokių žmonių diskriminacija. Tuo tarpu tai ignoruoti reikštų smarkiai pakenkti bendrajam gėriui, reikalaujančiam, kad santuokinė sąjunga būtų įstatymų pripažįstama, skatinama ir saugoma kaip šeimos pagrindas“.

Nesantuokinio gyvenimo sąjungos iš pagrindų paneigia šeimą, kaip natūralią ir pirminę asmenų bendruomenę. Jose neįmanoma pasiekti esminių uždavinių: sutuoktinių ir vaikų gėrio, bei bendrojo gėrio. Šeima netenka savo identiteto.

Jonas Paulius II „Familiaris consortio“ rašė: „Dovanodamiesi vienas kitam, jie (sutuoktiniai – J.P.) dovanoja ne tik save, bet ir naują tikrovę – vaiką, gyvą jų meilės atspindį“. Gyvybė yra dovana. Todėl tik santuokinis lytinis aktas, kai abi pusės yra lygiavertės, pagrįstas dovanojimu, ir yra atviras gyvybei.

Santuoka yra ta vieta, kurioje galima išvengti išnaudojimo, nes sutuoktiniai yra nepakeičiami asmenys, vieninteliai vienas kitam. Todėl vaikas yra dovana, atskiras asmuo, orumu lygus savo tėvams. Tuo tarpu nesantuokinio gyvenimo sąjungos nėra atviros gyvybei. Nuolatinis nestabilumas, nulemtas galimybės bet kada nutraukti bendrą gyvenimą, sąjungoje be santuokinio įsipareigojimo neleidžia realizuoti šeimos ir gyvybės. Prasilenkiama su pašaukimu save dovanoti išskirtiniam asmeniui ir duoti pradžią naujai gyvybei. Neišvengiamas asmens išnaudojimas, kuris užkerta kelią gyvybės dovanojimui.

Gyvenant susidėjus nėra būdingo abipusio sutuoktinių pasitikėjimo. Kitas žmogus tampa naudojimosi objektu. Prasilenkiama su asmens orumu bei visišku savęs dovanojimu. Santuoka ir šeima aiškiai kyla iš Dievo kūrimo tvarkos, jai būdingas ypatingas orumas ir pasiaukojimas. Jos daug artimiau susietos su žmogaus prigimtimi ir egzistencija nei bet kuri kita institucija ar grupė. Būtent šeimoje vyras ir moteris yra pašaukti vienas kitam iš meilės atsiduoti ir padovanoti gyvybę.

Tendencingas informacijos srautas neišvengiamai mažina žmogaus gebėjimą vertinti šeimą, kaip vertybę. Vis dėlto norisi tikėti, kad žmogus, ypač jaunas, išlaikys sugebėjimą objektyviai vertinti pamatines vertybes.

© 2006 „XXI amžius“