|
Lietuvis amžinojo įšalo žemėje
Stasys GENTVILAS,
LKRS narys
Kretingos apskrityje, Endriejavo valsčiuje, Antkopčio kaime,
Klemensas ir Pranciška Razučiai išaugino septynis vaikus penkis
sūnus ir dvi dukras. Iš jų dar dabar Jadvyga gyvena Gargžduose,
o Petras Čikagoje (JAV), dirbęs gydytoju Vokietijoje ir Amerikoje.
Sūnaus Stasio (g. 1910 m.) žmona Emilija su mažais vaikais
1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremta į Sibirą. Stasys mirė 2002 metais,
sulaukęs 93 metų.
Šis rašinys apie Klemensą Razutį (g. 1916 m.), žuvusį
amžinojo įšalo žemėje.
Kelias į gyvenimą
Kadangi Razučių šeimoje augo būrys vaikų ir ne visiems užteko darbo pas tėvus, todėl Klemensas ir brolis Stasys turėjo išeiti tarnauti pas ūkininkus. Būdamas pažangus ir veržlus jaunuolis, dalyvavo Lietuvos pavasarininkų organizacijoje. Kiek susitaupęs pinigų, mokėsi siuvėjo amato pas geriausią Endriejavo siuvėją Jurgutį. Išmokęs amato, pradėjo savarankiškai dirbti siuvėju Gargžduose.
Pašauktas į kariuomenę, tarnavo Klaipėdoje, čia baigė ir mokomąją puskarininkių mokyklą. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, kartu su pulku persikėlė į Plungę, kur Klemensas ir toliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1940 metais, tarnaudamas šeštame pėstininkų pulke, 3-iojoje kuopoje Plungėje, sutikau ir K.Razutį, tada jau liktinį puskarininkį, kuris dirbo 2-osios kuopos sandėlio vedėju.
1940 metais raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Klemensas skaudžiai išgyveno, kad okupantai be jokio pasipriešinimo ir kovų okupavo Lietuvą, kad taip lengvai Lietuva prarado savo valstybingumą.
1943 metais vokiečiai išsiaiškino, kad K.Razutis slaptai dirbo Lietuvos naudai, todėl buvo suimtas ir išsiųstas į Rytų frontą. Ten, kaip vermachto karys, kovojo prie Leningrado, kur vyko kruvinos žūtbūtinės kovos. Buvo sunkiai sužeistas, po kelių mėnesių gydymosi ligoninėje, vėl buvo išsiųstas į frontą.
Kada vokiečiai gaivališkai traukėsi nuo sovietų armijos, Klemensas kovėsi Latvijoje, Kuršo žemėje. Nors vokiečiai jau buvo kapituliavę, tačiau baltiečiai, tarp jų ir Klemensas, laikėsi tvirtai prieš sovietų kariuomenę.
Pasibaigus karui ir sovietų armijai paėmus kovojusius prieš Sovietų Sąjungą į nelaisvę, belaisvius išvežė į Vorkutos lagerius. Tarp belaisvių buvo ir K.Razutis...
Kartu kalėjo Norilske
1999 m. lapkričio 22-oji, sekmadienis Kristaus Karaliaus šventė. Tą dieną Klaipėdos rajono Gargždų bažnyčioje Votyvos metu gražiai paminėtos politinio kalinio K.Razučio 45-osios tragiškos žūties metinės amžinojo įšalo žemėje.
Žūties metinių minėjimo pamaldoms vadovavo specialiai iš Plungės atvykęs politinis kalinys kunigas Petras Našlėnas (jau miręs). Pamaldų metu prisiminėme šviesaus atminimo Klemenso gerus darbus, jo dvasinį taurumą, širdies gerumą, didžiulę meilę tėvų žemei ir Lietuvai, kur dėl Tėvynės laisvės, vos tik sulaukęs 37-erių metų, pačiame jėgų žydėjime, žuvo.
Kun. P.Našlėnas kalbėjo apie K.Razučio auką ir žūtį amžinojo įšalo Norilsko žemėje. Su Klemensu jam teko dirbti vienoje šachtoje ir jie buvę geri draugai. Ganytojas prisiminė, kaip jis mylėjo Lietuvą, gimtinės klonius, kaip ilgėjosi savųjų.
K.Razutis šachtoje dirbo anglies gręžėju. Griuvus didžiuliam luitui, 1953 m. gruodžio 23 d., prieš pat Kalėdų šventes, Klemensas žuvo vietoje. Aš dar šiltą jo kūną išnešiau ant rankų iš šachtos. Ir šiandien Klemensas guli amžinojo ledo įšale, o kur jo kapas ir kūnas, niekas nežinome, sakė kun. P.Našlėnas.
Man buvo labai skaudu, netekus savo gero, nuoširdaus draugo ir bičiulio Klemenso. Tačiau buvo sunku rašyti Klemenso sesutei Jadvygai laišką į Lietuvą ir pranešti, kad jos brolis žuvo. Tuo skaudžiausia, kad vos prieš metus kitoje lagerio šachtoje buvo žuvęs jos pusbrolis Kazimieras.
Kun. P.Našlėnas sakė: Vorkutos, Karagandos ir Norilsko šachtose mudu su Klemensu, kiti lietuviai prikasėme tiek anglies, kad užtektų visai Lietuvos egzistencijai. Verta pamąstyti, kokius didžiulius ir sunkius darbus atliko lietuviai ir kiti baltiečiai.
Man pačiam jaunystės metais teko bendrauti su Klemensu. Jis man buvo draugiškumo, nuoširdumo, meilės tėvų žemei ir tarnavimo Lietuvai pavyzdys. Būdamas paprastas, taktiškas, kartu linksmo, švelnaus būdo ir geros širdies jaunuolis, niekada nestokojo draugų. Jam nebaisūs buvo bet kokie sunkumai ar kas nors neįveikiama. Pasitikėdamas savimi, žmonių darbais ir užmojais, labai tikėjo Lietuvos ateitimi.
Net ir Rytų fronte, belaisvių stovykloje, Vorkutos ir Norilsko
lageriuose niekas nepalaužė jo tikėjimo, meilės Lietuvai ir tikėjimo
jos ateitimi.
Iš kartu su K.Razučiu kalėjusio kun. Mykolo Buožiaus laiško
iš tremties jo seseriai
Brangi sesute,
...Jūs gal nusistebėsite, iš rankraščio pažinę,
kad šis laiškutis nuo Jums nepažįstamo žmogau. Taip jau aplinkybės
liepia daryti. (...)
Jūs supraskite mane, kaip man sunku ir skaudu
iš pirmo karto prakalbėti į Jus tokiais liūdnais posmais. Bet vardan
lietuviško, krikščioniško draugiškumo pareigos aš tai darau.
Mūsų keletas susitarėme kartu valgyti Kūčių
vakarienę ir su ilgesiu pagiedoti per šventas Kalėdas. Tiesa, Kūčias
valgėme, bet mums visiems brangų džiaugsmą šventėmis pakeitė liūdesys.
Per mano aukotas šv. Mišias mes visi meldėmės už Jums ypatingai
brangų, o mums nepaprastai gerą ir malonų žmogų, draugą ir prietelį
Jūsų Klemensą. Jo jau tarp mūsų nebebuvo. 1953 m. gruodžio 23 d.,
apie pusę dvyliktos valandos, staiga jį pasišaukė dangaus ir žemės
Valdovas pas save. Jis mirė netikėtai. Lietuviškos likimo draugo
rankos Jam užmerkė akis ir nuplovė jo kūną. Taip Jis atsisveikino
su mumis visais...
Brangioji, mes visi tikintys žmonės. Tikime
į Dievą, į amžiną gyvenimą, į prisikėlimą. Ir šiuo atveju mes tikime,
kad Klemensas jeigu ir mirė, tai jis neprapuolė nežinioje, neišnyko
be ženklo, jog žmogumi buvo. Ne. Jis tik persikėlė į dangišką rūmą,
į gyvųjų šalį, nuėjo pas tėvus, kur niekas jau niekados daugiau
nebemiršta. Jie ilsisi ramybėje pas Dievą... Jūs, brangūs Klemenso
giminės, artimieji, o ypač mieloji Motinėlė, išgyvenate didelį skausmą.
Bet neverkite ir neraudokite, tartum gyvenantieji be šviesios vilties,
vilties ir tikėjimo į amžinąjį gyvenimą. Suprantama, jūsų širdgėla
ir sopulys širdį spaudžia, ir nesulaikyti byrančių ašarų. Bet mus
visus beliūstančius tenuramina ir paguodžia Dievas Tėvas, kuris
valdo gyvenimą ir mirtį, žmones ir daiktus. Tebūna Jo valia. Jis
mūsų prisikėlimas ir gyvenimas. Ir kas tiki į Jį, tas gyvas per
amžius. Taip ir Klemensas jis yra gyvas pas Dievą ir ilsisi ramybėje.
Tiesa, veltui laukti jo grįžtančio tėviškės laukų takeliais aplankyti
tėvų namų. Bet juk į pilį tą, kurioje dabar jis yra, bendrais keliais
visi mes keliaujame ir kartą pateksime. Ir nepaisant, kad ir kokie
skaudūs išgyvenimai žeistų širdį, turėkime viltį pasimatyti Amžinojo
Tėvo buveinėje.
Turiu Jums pasakyti, kad a.a. Klemenso asmenyje
lietuviams, o ypač Jums, yra kuo pasididžiuoti. Klemensas tai buvo
žmogus, kuris savo širdies gerumu džiugino visus. Tai tauraus žmogaus
pavyzdys. Savo asmeniniu pavyzdžiu jis atliko savo pareigą. Krikščioniškas
draugiškumas, būdo tiesumas, nepalenkiamas ištikimumas sąžinei
tai jo garbės vainikas. Jo meilė tiesai, laisvei ir žmoniškumui
ir priešinimasis melui, prievartai ir gyvuliškumui sudarė jam daug
skaudžių išgyvenimų, bet už tai jis išliko garbingu vyru. Jo tėviškės
namai, didžiuokitės juo! Palaiminti tiesieji, nes jų darbai seka
juos!
Jei Jūs norėtumėte parašyti laiškutį, prašau
rašyti tuo pačiu adresu, kaip rašydavote a.a. Klemensui. Už jo vėlę
šv. Mišias aukojau pirmą Kalėdų dieną. Padarėme, kas galima mūsų
sąlygomis.
Prašau priimti gilios ir nuoširdžios užuojautos
pareiškimą nuo manęs ir visų mūsų, čia esančių. Jei Dievas duos
kada galimybės, pasistengsime Jus aplankyti.
Likite tvirti dvasia ir visus šiame pavojų
kelyje telydi Dievo nuostabi kelionė.
1953 m. sausio 3 d.
Su gilia pagarba kunigas Mykolas Buožius
© 2006 XXI amžius
|