|
Geroji namų dvasia
Zita OSTERIENĖ
Tarp mūsų jos jau nebėra. Įkopusią į devintąją dešimtį, ją išsivedė Aukščiausiasis. Prieš keletą metų, per pačias Kalėdas.
Kiekvienąsyk, kai kalendoriuje atverčiu birželio 14-ąją Gedulo ir vilties dieną, prieš akis matau, kaip Sibiro kančių išvagotu šviesaus atminimo Marijos Drūlienės veidu rieda ašaros.
Nuo 1941-ųjų birželio 14-osios, visoje Lietuvos teritorijoje pradėto vykdyti masinių žmonių deportacijų plano, iki stalininės klikos baisumų pabaigos 1953-iaisiais mažiausiai du šimtai tūkstančių lietuvių buvo ištremta į Sibirą. Tai buvo šimtmečio tragedija, XX amžiaus pasaulio visuomenėje neturėjusi analogų. Lietuvius registravo ir vardinius sąrašus sudarinėjo ne iš Maskvos atsiųstas nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys Dekanozovas ir ne Berija. Tai daryta daugiausia lietuvių rankomis.
Tie Lietuvos komunistai, kurie puolė tarnauti okupacinei valdžiai, vykdydami fizinį ir moralinį genocidą 1940-1941 ir vėliau, 1944-1953 metais, iki šiol nenubausti.
Paskutinį gyvenimo dešimtmetį močiutę M.Drūlienę naktimis kamuodavo sausas kosulys, rankų ir kojų sąnarių skausmai. Be vaistų, tablečių jau neapsieidavo. Kur ten šitiek išgyventa, šitiek atlaikyta
Kauno rajone, Tvarkiškių kaime, ji augo tarp keturių brolių. Penkiolikos metų Marytė išėjo tarnauti. Pas ūkininkus ravėjo daržus, šėrė kiaules. Užsidirbusi skatiką, pirko drabužių ir grįžo namo. Perkopusiai dvidešimt, pasipiršo ūkininkas iš gretimo Padainupio kaimo. Marytei Viktoras nepatiko, tačiau tėvų žodis buvo paskutinis eisi į marčias, valdysi didelį ūkį. Išėjo.
Sutarė gražiai. Gimė Kaziukas, Broniukas, Antanukas. Tik nė vieno širdelė nenujautė, koks didis vargas pasibels į namų duris
Senoji Drūlienė dažnai prisimindavo, netgi naktimis susapnuodavo sausakimšai prigrūstus gyvulinius vagonus, sergančių kūdikių klyksmą, priešmirtinę senukų agoniją.
Aušo 1951-ųjų spalio 2-oji. Garsiai sulojo šunys, sukaukšėjo kareivių batai. Stribai įsakė per dvi valandas susiruošti tolimon kelionėn. Kiek suspėta, tiek pasiimta: tik ką papjauti paršiukas su šeriais, vištos su plunksnom, maišas drabužių, skudurų penkerių mėnesių Antanėliui pervystyti
Ešelonas pajudėjo iš Mauručių geležinkelio stoties. Dieną ir naktį šlapias palas Antanuko tėvelis džiovindavo ant savo krūtinės. Perpildytuose dvokiančiuose vagonuose žmones užpuolė ligos. Silpnesnieji mirė. Keturių savaičių ilga, varginanti kelionė traukiniu, sunkvežimiais, garlaiviu ir arkliais baigėsi. Laukė svetima Sibiro žemė.
Tomsko srityje ešelono stovėjimai darėsi dalykiški: Korgasovskio rajone, Sangalkos gyvenvietėje, atkabino pirmuosius vagonus duoklę taigai. Tolparavoj kitus su kolchozų darbininkais vaikais, moterimis, dar paeinančiais senukais.
Tomsko sritis pasitiko su kasdieniais palydovais: šalčiu, badu, ligomis. Cholera, šiltinė, dizenterija šienavo visus iš eilės. Mirdavo lietuviai kantriai, ramiai, kaip ir gyveno. Išlikusius gyvus kankino laisvės, tėvynės ilgesys. Pats žiauriausias iš visų tremtinių patirto skausmo ir pažeminimo būdavo geležinis budelių atsakymas: Niekada jūs negrįšite į Lietuvą!
M.Drūlienė kartu su savuoju Viktoru, devynerių metukų Kaziuku, kiek mažesniu Broniuku ir dar vystykluose besikapstančiu Antanuku vargo mediniame barake. Jame gyveno dar tokio pat likimo devynios šeimos.
Upė Sangalka Obės intakas buvo labai panaši į mūsiškę Nerį. Šalia esančiuose miškuose virte virė darbai: vyrai pjaudavo, kirsdavo medžius, plukdydavo juos Sangalka, moterys, paaugliai, seniai skabodavo šakas, nužievindavo, medžių galuose įskeldavo numerius.
Netrukus vyrus atėmė nuo žmonų ir vaikų išvarė toliau į miškus. Nebuvo ką valgyti, kuo apsirengti. Miškuose moterys uogaudavo, grybaudavo, vaikai gaudė žuvį. Nuo bado gelbėjo avižinės ir miežinės kruopos. Sangalkoj gyveno penkiasdešimt penkios lietuvių šeimos. Jos dalydavosi maistu. Būdamas penkerių, Antanukas atsimena, kaip iš Lietuvos pirmąsyk atsiuntė obuolių. Skonis ir dabar išlikęs burnoj.
Bedirbant miškuose vasarą daugybė uodų, žiemą 50 laipsnių šalčio. Sniego daug, prikrisdavo pilni veltiniai. Nuo ryto iki vakaro kantrūs lietuviai stovėdavo ir dirbdavo šlapiomis kojomis.
Sunkiausias laikas pavasaris ir ruduo. Mėnesį laiko upe plaukdavo ledai. Tuomet nei siuntinių, nei laiškų.
Vaikai mokėsi tik rusiškai. Kaziukas, gudrus, garbus vaikas, iš lietuviškų knygelių nesunkiai versdavo į rusų kalbą.
Praėjo pirmieji, antrieji, tretieji tremties metai. Po Stalino mirties tremtiniams leido grįžti namo. Barakai tuštėjo. Pasikeitė ir Drūlių šeimos gyvenimas. Pirmasis į Lietuvą sugrįžo Kaziukas.
1957-ųjų vasarą į gimtinę grįžo M.Drūlienė su vyru ir vaikais Broniuku bei Antanėliu. Po šešerių tremties metų viskas smarkiai pasikeitė: namus išdraskė, ištampė, išvežė kolūkiui. Skaudėjo širdį pasirašant dokumentą, kad turto neieškosi
Viktoras įsidarbino gretimame kolūkyje, vėliau lentpjūvėj. Marytė namuose mezgė, vilnas verpė, pripuldama ūkininkams bulves rinko, maišus lopydavo. Jau prakutęs Kaziukas kolūkyje šieną grėbdavo, runkelius ravėdavo. Broniukas su Antanėliu mokyklos slenkstį mynė. Jaunėlis buvo guvus, išdykęs. Dar antroj klasėj tupėdamas smagiai uždainavo apie tėvelį Josifą. Užsirūstinusi mokytoja skaudžiai ausį užsuko, net subraškėjo. Ir dar paklupdė kaip didžiausią nusikaltėlį.
Drūlių šeimai padėjo kaimynai Šlapikas, Karsokai, Šlekys, Mocevičius. Kuris lašinių, bulvių, taukų, kuris geresnį drabužį ar apavą davė. Pamažu Drūliai prasigyveno. Viktoras, Sibiro šalčių sutrauktas, ne laiku atsisveikino su šeima. 1978-aisiais šeimininkauti liko Marytė. Sūnūs sukūrė šeimas, išėjo Garliavon. Jauniausias, Antanas, į namus parvedė marčią. Lig šiol ūkininkauja, dirba didžiulius plotus žemės. Senoji Drūlienė visaip stengdavosi padėti: vasarą ravėdavo daržus, gamindavo valgį, suplaudavo indus. Vaikaičiai ir provaikaičiai mylėjo ir gerbė močiutę. Ji niekada neliūdėdavo, niekada nesijausdavo vieniša. Dažnai Mariją aplankydavo Anelė Jasevičienė iš Zapyškio Sibiro draugė. Sibiriakai pasiilgdavo vieni kitų: ar gimtadienis, ar laidotuvės sueidavo, suvažiuodavo iš įvairių Lietuvos kampelių likimo draugai.
1991-ųjų spalio 2 d. Drūlių sodyboje Padainupio kaime susirinko per šimtą žmonių paminėti tremties keturiasdešimtmetį. Daugiausia sibiriakų suvažiavo iš Prienų ir Kauno rajonų. Veiverių bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už mirusiuosius Sibire. Veiveriuose ant supilto Skausmo kalnelio, kuriame ilsisi palaidoti pokario metų partizanai, sibiriakai dėjo gėles, kalbėjo maldas. Žmonių būrys patraukė Mauručių geležinkelio stoties link, iš kur buvo ištremti.
Kas gi lietuviams tremtiniams padėjo išlikti, ištverti? Tai atkaklumas, ryžtas ir valia, įgimta dora, darbštumas, tikėjimas Dievu, Lietuvos ilgesys.
Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|