Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kuo įžymūs Lekėčiai?

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Lekėčių parapijos choras prie Lekėčių klebonijos. Centre – parapijos klebonas kun. Povilas Jančauskas, greta – vargonininkas Jonas Juška. Nuotrauka daryta 1936-1937 metais

Šiais metais Lekėčiai paminės 500 metų jubiliejų. Šiai gražiai sukakčiai pažymėti lekėtiškiai rengiasi išleisti didelės apimties, gausiai iliustruotą leidinį „Lekėčių sakmės“, kurio autorius – žurnalistas ir fotomenininkas Bernardas Aleknavičius. Leidinyje numatoma pateikti nemažą pluoštą istorinės medžiagos apie krašto žmones, įvykius, primirštus nutikimus. Leidinyje paminėta, kaip prieš šimtą metų buvo įkurta Lekėčių parapija, prisimintas pirmasis šios parapijos klebonas, vėliau 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Nemažai vietos „Lekėčių sakmėse“ skiriama per kraštą nuūžusiems karams, rusų ir vokiečių okupacijoms, rezistencinei kovai dėl išsivadavimo iš pavergėjų.

Būsimo leidinio „Lekėčių sakmės“ įžanginę publikaciją „Kuo įžymūs Lekėčiai?“ bei sakmę „Karas“ ir pateikiame „XXI amžiaus“ skaitytojams.

Krenta gintarinis pušies sakų lašas.

Tame laše – Rūdšilis, Liekė, Nemunas ir visas Lekėčių kraštas, kuriame gyvename, svajojame, dirbame ir kuriame gražesnį gyvenimą.

Lekėčiai – mažas Zanavykų miestelis tarp didelių girų. O ir įžymūs jie ne dėl to, kad Lekėčiai – viena seniausių zanavykuose apgyventų vietovių, ir ne dėl to, kad 1945 metais Lekėčių valsčiaus Tirmėnų kaime buvo atkurtas Lietuvos laisvės armijos (LLA) štabas, kad buvusio Lekėčių valsčiaus ribose plyti Zanavykų „stogas“ – Novaraistis (aukščiausia vieta nuo jūros lygio), kad, išaušus naujai dienai, rytmečio saulės spinduliai Zanavykuose pirmiausia nutvieskia Lekėčių kraštą.

Lekėčiai įžymūs dar ir tuo, kad jie – Zanavykų pradžios pradžia, kad čia gyvena darbštūs ir savo kraštą mylintys žmonės.

Lekėčių vidurinės mokyklos mokinukų kartą paklausiau:

–Kur pasaulio centras?

Vienas jų nedvejodamas atsakė:

– Lekėčiuose.

Taip. Ginčas – beprasmis. Kiekvienam pasaulio centras – ten, kur žengėm pirmąjį žingsnį, kur ištarėm pirmąjį žodį. Tai čia ir pasaulio centras, nes čia mūsų namai, mūsų gimtinė.

Kiekvienas turime savo pasaulio centrą. Kiekvienas turime savo gimtinę, kuriai amžinai liksime skolingi. Ir tam savo pasaulio centrui privalome parašyti knygą, kurioje tilptų bent mūsų nugyvento gyvenimo atkarpėlė, kurioje atsispindėtų ir gimtinės pasikeitimai, ir kančios, ir netektys. Kurdami gimtinės knygą, kiekvienas rašytume kiek kitaip, bet jeigu tai darysime nuoširdžiai, išgyvendami dėl savo gimtojo krašto praeities ir ateities, tai visos tos knygos bus teisingos. Ir tokia gimtinės knyga liktų ateities kartoms. Bet tokios knygos mes neturime ir niekas jos jau neparašys, nes tiksliai niekas nežino, kas mūsų krašte buvo prieš šimtą ar du šimtus metų. O kas buvo prieš tūkstantį ar du tūkstančius metų? Tai galima tik nujausti, nes ir archeologai tos praeities tiksliai nežino, bet, remdamiesi tam tikra metodika, tik spėlioja. Bet tai, ką žinome, ką bent nujaučiame, kiekvienas turime skaityti kaip Katekizmą, kaip elementorių – lapas į lapą, ir tik tuomet suvoksime, kas esame, iš kur atėjome ir kuo privalome būti.

Leidinys „Lekėčių sakmės“ – tai bandymas pažvelgti į kraštą ir žmones, kurie prie Nemuno, Liekės, Ovos ir Žiegždrio žuvingų upelių pakrantėse statė savo būstus, kūrėsi ir tarsi galingi ąžuolai leido šaknis į jiems pažadėtąją žemę. Daug tų ąžuolų žuvo kovoje su gamta, dar daugiau jų sunaikino nedraugiška kaimyno ranka, dar kiti buvo varomi į vergovę, o vėliau jau tik kitos palikuonių kartos grįžo, o gal ir negrįžo į savo protėvių gyventas vietas prie Nemuno.

Leidinys sudarytas iš keturių skyrių:

Pirmajame skyriuje „Lekėčiai – mano gimtinė“ apžvelgiama krašto geografinė padėtis ir istorinė praeitis.

Antrasis skyrius – „Lekėčių aplankymai“. Šiame skyriuje į gimtinę žvelgiama tarsi „iš tolo“. Šio skyriaus kraštotyrinės publikacijos parašytos 1988-2005 metais ir surinktos iš žurnalų „Santara“, „Suvalkija“, laikraščių „Gimtinė“, „Mokslo Lietuva“, „Vakarų ekspresas“, „XXI amžius“.

Trečiasis skyrius – „Mažosios Lekėčių sakmės“. Tai buvusio Lekėčių valsčiaus kaimų istorijos.

Ketvirtasis skyrius – „Iš amžių glūdumos“. Čia sudėti priedai, įtaigesnių XX amžiaus publikacijų ir dokumentų kopijos.

Leidinys iliustruotas autoriaus 1948-2005 metų nuotraukomis bei fotokopijomis. Visa tai – grąža gimtinei, lekėtiškiams ir tiems, kurie su šiuo karštu glaudžiai suaugę ir turi bendrų sąsajų.

Karas

Žmonės laukė karo. Tai neįtikėtina. Bet tai – tiesa. O jis, tas karas, tvyrojo įkaitusiame ore, buvo greta mūsų, jautėsi kiekvieno medžio šakelėje, kiekviename lapo virpesyje. Ir prasidėti jis galėjo bet kurią akimirką.

1941 m. birželio 20 d. grįžęs iš Šakių kaimynas pasakojo, jog atokiau nuo miesto kasamos duobės sušaudytiems žmonėms. Kaimyno pažįstamas žydelis paslapčiomis įspėjo, kad sekmadienį neitų į bažnyčią, nes bus suiminėjami žmonės ir šaudomi, nes dėl to ir duobės kasamos… Tą vakarą, o ir kitą dieną kaime buvo jaučiama apatiška nuotaika. Kažkoks slogutis prispaudė kaimą. Ir žmonės nesiėmė jokio darbo.

Sekmadienis. Birželio 22-oji. Zanavykuose išaušo saulėtas, kiek vėsokas rytas. Kažkas kažkur dundėjo. Vieškeliu Šakiai-Kaunas rytų kryptimi kaip patrakusios skubėjo rusiškos „palutarkos“. Iki šiol jos riedėjo Šakių kryptimi, o dabar – jau į priešingą pusę. Kaimynas, berods Antanaičių Bronius ar tai Vincas, sakė, jog radijas pranešė, kad rytą vokiečių aviacija bombardavo Kauną. Prasidėjo. Žmonės džiaugėsi, o kartu ir išgyveno. Džiaugėsi, kad rusai neveš žmonių į Sibirą, o išgyveno, nes jautė, o vyresnieji ir puikiai žinojo, kad ateis ne geresni. Kas bus toliau?

Vidurdienį virš Rūdšilio pasirodė eskadrilė vokiečių bombonešių. Skrido jie darnia rikiuote iš šiaurės į pietus. Tikriausiai po įvykdytos užduoties grįžo į savąjį „Faterlandą“. Iš Seredžiaus skrendančius lėktuvus apšaudė rusų priešlėktuvininkai. Paleistas priešlėktuvinės patrankos sviedinys priartėja prie lėktuvo, sprogsta ir šį apgaubia dūmų kamuolys. Bombonešis lyg ir pakraipo sparnus ir, išniręs iš dūmų kamuolio, skrenda toliau. Darni rikiuotė – trys po tris – neretėja. Lėktuvams baigiant praskristi Rūdšilį, šaudymas liovėsi. Tikriausiai rusų priešlėktuvininkai suprato, jog jų triūsas – bergždžias. Ir lėktuvai prie Barakansko išnyko už horizonto.

Pavakarę vokiečiai jau buvo Pažiegždriuose. Atpyškėjo, tikriausiai žvalgų tanketė. Sustojo kaime, o kareiviai, palikę tanketę be apsaugos, nuėjo pasižvalgyti. Kaimo vaikai, pirmą kartą išvydę tokį „sutvėrimą“, nieko nelaukdami sulipo į tą keistą „daiktą“ ir pradėjo miklinti. Bet štai sugrįžta ir kareiviai. Paaugliai, palikę tanketę, leidosi bėgti. Vokiečiai šaukė: „Halt! Halt!“ O vienas jų ištiesė šautuvą. Driokstelėjo šūvis. Ir Lekėčių pradinės mokyklos penkto skyriaus mokinuko Valaičių Vincuko, su kuriuo retkarčiais kartu grįždavome iš mokyklos, širdį pervėrė naujojo okupanto kulka. Krito Vincukas į pakelės griovį. Priėjo vokietis paraitotomis rankovėmis, pažvelgė į keturiolikmetį, nusispjovė, sėdo į tanketę ir nurūko. Ir kas jam svetimas skausmas.

Palaidojome Vincuką ne Žemosios Panemunės, kuriai jis priklausė, kapinėse, bet Lekėčių smėlio kalnelyje, nuo kurio kaip ant delno matyti mokykla, kurioje jis baigė penkis skyrius.

Po Vincuko laidotuvių keletą dienų buvo ramu. Vieškeliu Šakiai-Kaunas nevažiavo nė viena mašina. Ir tik po savaitės kaimą užplūdo vokiečiai. Paraitotomis rankovėmis, per pečius persimetę dujokaukes, ėjo jie per kiemus, pirko kiaušinius, mokėdami naujais, jau vokiškais pinigais, vienas kitas prašė, kad šeimininkė jam būtinai papjautų jo išsirinktą vištą.

Vieną popietę į mūsų kiemą su pora arklių įsuko karinė virtuvė. Iš šulinio pradėjo semti vandenį ir pilti į tą savo besotį katilą. Kitą rytą ši procedūra pasikartojo. Bet šulinyje išseko vanduo. Pavakarę vokiečių kareiviams jau prireikė bekono. Čia pat jį nudūrė, nudyrė odą ir, palikę raštelį, kad paėmė kiaulę, iškeliavo. Mamutė tą nuluptą odą gražiai sutvarkė, nupešė šerius, pasūdė ir visą savaitę smaguriavome šviežios kiaulienos labai jau skaniais lašinukais. O kai viskas susitvarkė, tai ir už tą bekoną gavo ne mažiau, negu jis būtų kainavęs.

Trečios dienos antroje pusėje mūsų pagiryje jau su visa karine apranga pasirodė vokiečių kareiviai. Jie įsakė uždarinėti namo langines, buvo įsitempę, kažkur skubėjo. Bet kuriuo metu galėjo prapliupti šūviai. Subėgome į stubą, susispietėme už krosnies ir laukėme, pavojus greitai baigėsi. Ir tik Paryžinėje supoškėjo šūviai. Čia vokiečių kareiviai aptiko septynis rusų kareivius. Eiliniai pasidavė į nelaisvę, o jų politrukas gynėsi ir tik besibaigiant pistolete šoviniams pats nusišovė.

Ir vėl Lekėčių apylinkėse tylu, ramu. Kaip staiga vokiečių kareiviai pasirodė, taip staiga ir dingo. Ir kaime per visą okupaciją vokiečių taip ir nematėme. Tik šnekų – netrūko. Kažkur, lyg ir Vincentavoje, palikta sugedusi vokiečių tanketė, prie Tirmėnų nukritęs pašautas rusų lėktuvas. Ir vieną dieną su miestelio vaikais išėjome į žvalgybą. Buvome nutarę surasti tą vokiečių paliktą tanketę, kurios kareiviai galbūt pašovė ir mūsų mokyklos penktoką. Ėjome per Vincentavos „sacharą“. Akimis neaprėpiami smėlio plotai. Nors buvo dar gerai neįdienoję, bet smėlis jau buvo gerokai įkaitęs, kojas degino. Skubėdami bridome ir bridome. Vėliau ši Vincentavos sachara man priminė Neringos kopas ties Nida. Tik dabar tos Vincentavos sacharos jau nei ženklo nebeliko, nes visa apsodinta medžiais. Tuomet savo tikslą pasiekėme. Tanketę suradome. Sėdynės jau buvo išlupinėtos ir tik pakraščiuose dar buvo matyti tamprios gumos likučių. Surastas laimikis apvylė, bet mes nenusiminėme ir siaurojo geležinkelio linija patraukėme Tirmėnų link. Nepriėję Lekėčių urėdijos, iš šalutinės atšakos išstūmėme vagoną į tiesioginę geležinkelio liniją. Tik tuomet nesuvokėme, kokią didžiulę šunybę iškrėtėme geležinkelininkams. Nuo Raudonojo kryžiaus geležinkeliuką palikome ir įsukome į Lekėčių-Pavilkijo vieškelį. Nepriėję Tirmėnų, už raistuko (kurio dabar nė žymės neliko), suradome žuvusio vokiečių kareivio kapą. Tai buvo nedidelis beržinis kryžius, ant kurio kabojo peršautas šalmas. Pagal šalmą supratome, kad kareiviui kulka turėjo išeiti per pakaušį. O buvo taip. Nuo Lekėčių per Rūdšilį Nemuno link traukė vokiečių dviratininkų koloną. Vienam dviratininkui sugedo dviratis. Kareivis liko taisyti dviračio ir nuo kolonos atsiliko. Tuo metu prie kelio Lekėčiai-Pavilkys priėjo rusų kareiviai ir, pamatę vokiečių kareivį, betaisantį dviratį, prisitaikę iššovė. Šis peršauta galva krito net nesudejavęs. Tai dėl šio vokiečių dviratininko ir mūsų pagirį vokiečių kareiviai šukavo.

Tirmėnuose nukritusio rusų lėktuvo neradome. Bet mūsų žvalgyba tuo nesibaigė. Patraukėme prie Nemuno. Čia per upę į Vilkiją buvo nutiestas pontoninis tiltas. Ir kaip juo nepasinaudoti. Taip atsidūrėme kitoje Nemuno pusėje. Vilkijoje reikalų neturėjome, o basas į miestą juk neisi! Išžvalgę karo nusiaubtas apylinkes, pavakary grįžome į namus. Visa laimė, kad namuose mūsų niekas nepasigedo ir nežinojo, kokiais tikslais visą dieną buvome dingę. O jeigu būtų žinoję, tai tikriausiai už tai su kaupu būtume atsiėmę.

Nuotrauka iš būsimo leidinio

„Lekėčių sakmės“

© 2006 „XXI amžius“