Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Senus albumus bevartant

Alvydas Semaška

(Tęsinys. Pradžia Nr. 43, 45)

Tik vėliau iš mamos pasakojimų daug ką sužinojau. Mama labai stebėjosi kapitono Krasilnikovo drąsa. Jis, matyt, puikiai žinojo, ką šneka. „Tai, ką Lietuva patyrė 1940 – 1941 metais, buvo tik pradžia. Dabar jūsų laukia nepalyginti didesni išbandymai ir visokios nelaimės, – kalbėjo kapitonas. – Mano dalinys per paskutinius mūšius patyrė didelių nuostolių, dabar turim pailsėti ir atsigauti. Kol gausim papildymą žmonėmis ir amunicija, praeis gal porą savaičių. Po to mes vėl būsim išsiųsti į priekines fronto pozicijas. Kol aš esu čia, jums nieko bloga neatsitiks. Tačiau, mums išvykus į frontą, čia pasirodys karinės kontržvalgybos „Smerš“ (rus. „smertj špijonam“ – mirtis šnipams) daliniai, kurie užimtose teritorijose visus žmones tikrina, o įtartinus sušaudo. Labai greitai jie nustatys, kad esate nevietiniai ir bėgate nuo sovietų valdžios. Vadinasi, esate priešai. Patys sau išsikasite kur nors už kluono duobę ir būsit visi sušaudyti. Taigi ilgai nedelsdami turite iš čia dingti ir kur nors toliau nuo pasienio zonos iš vietinės valdžios gauti dokumentus. Jeigu liksiu gyvas, tai po karo gal galėsiu jums kuo nors padėti...“ Mama negalėjo atsistebėti to doro žmogaus atvirumu. Matyt, jis taip pat turėjo kažkokių sąskaitų su bolševikais, su Stalino režimu. Kapitonas davė mamai savo žmonos Baltarusijoje adresą ir sakė, kad per ją bus galima palaikyti ryšį, kol jis bus fronte. Po to mes ten ilgai neužsibuvom. Vyrai gavo iš kaimiečių mainais už kažką vežimą, varganą arkliuką ir mes, susikrovę daiktus, iškeliavome. Kuomet po didelių vargų įsikūrėme pas pažįstamus Kaune, mama parašė padėkos laišką kapitono žmonai. Netrukus gavom iš jos liūdną žinią: mūsų geradarys gelbėtojas kapitonas Krasilnikovas žuvo Berlyno šturmo metu....

Taigi šio puikaus žmogaus dėka mes išvengėme susitikimo su „Smerš“ galvažudžiais, o dėdei P.Dambrauskui nepavyko. Atsisakius dėdienei Vandai kartu su mumis trauktis į Vakarus, dėdė Petras supykęs pasiėmė lagaminą būtiniausių daiktų, sėdo ant dviračio ir išvažiavo Lenkijos pusėn. Tačiau ten pakliuvo vokiečiams į nagus ir buvo uždarytas į darbo stovyklą kartu su kitais įvairių tautybių žmonėmis. Stovykloje dėdė išbuvo iki to laiko, kol atžygiavo raudonoji armija ir juos „išvadavo“. Po 30 metų, kuomet mudu su dėde Petru susitikom, jis štai ką papasakojo apie tą „išvadavimą“.

Visi mes, darbo stovyklos darbininkai, pakliuvę į „Smerš“ nagus, turėjom pereiti filtraciją, t.y. specialų patikrinimą. Kiekvienas mūsų turėjo prieiti prie stalo, už kurio sėdėjo karininkas su pykčio pritvinkusiu veidu. Tas, trumpai ištardęs, kas esi, nuspręsdavo, kam eiti į dešinę pusę, o kam – į kairę. Atėjo ir mano eilė. „Kto takoj?“ – piktai paklausė. Toliau klausimas, iš kur ir kaip čia atsiradau. Po mano atsakymo jis veriančiu žvilgsniu nužvelgė mane ir suurzgė: „A-a, vlasovec!“ (liet. – vlasovininkas, t.y. rusų generolo Vlasovo, 1942 metais perėjusio su visa vadovaujama 2-ąja smogiamąja armija vokiečių pusėn, karys). Bandžiau jam aiškinti, kad nesu joks vlasovininkas, tačiau įtikinti karininko nepavyko vien dėl to, kad perdaug taisyklingai ir be jokio akcento kalbėjau rusiškai. „Į kairę, kitas!“, – sekė komanda. Buvau grubiai kareivių įstumtas į patalpą, prigrūstą tokių kaip aš. Žmonių vis daugėjo, ėmė trūkti oro. Pagaliau pasigirdo komanda išeiti laukan. Kieme mūsų jau laukė atstatę paruoštus ginklus gerai aprengti kareiviai. Toliau – komandos „Rikiuotis“, „Žengte marš“ su perspėjimu, kad kiekvienas žingsnis į šoną bus paskutinis. Taip nužygiavę už miestelio keletą kilometrų į laukus, buvom sustabdyti prie stovėjusio sunkvežimio su kastuvais. Gavom įsakymą kasti duobę, po to nusivilkti viršutinius drabužius. Visus suvarė prie duobės ir... sušaudė. Šūviai, riksmai ir smūgis man į galvą, nuo kurio netekau sąmonės ir kritau. Laimė, stovėjau ne pirmoje eilėje, tai mane kliudė tik viena kulka ir ta tik gerokai nubrozdijo viršugalvį. Bet ir to užteko. Tai įvyko kovo mėnesį, ir nors dienos buvo šiltos, bet naktimis oras labai atvėsdavo. Naktį nuo šalčio atsipeikėjau ir išlindau iš po ant manęs užgriuvusio lavono. Prasitrynęs nuo kraujo užlipusias akis apsidairiau. Aplink mane įvairiomis pozomis gulėjo lavonai, aplinkui nė gyvos dvasios, rytuose jau lyg brėško, bet dar buvo tamsu ir šalta. Kažkur toli pamačiau žiburėlį. Atsistojęs svirduliuodamas nuėjau link jo. Priėjęs trobą, pabeldžiau į langą. Pravėrusi duris šeimininkė, pamačiusi mane kruviną ir vien tik su apatiniais, baisiai išsigando. Aišku, vakar šūvius girdėjo ir viską suprato. Vis dėlto man davė vandens atsigerti ir kruviną galvą apsiplauti, skudurą žaizdai aprišti ir sermėgą ant pečių užsimesti. Po to paprašė kuo greičiau dingti, nes gali užgriūti „Smerš’o“ kareiviai, o jau tada ir šeimininkų nepasigailėtų... Padėkojęs geriems žmonėms, išėjau slapstydamasis už krūmų ir medžių, nes jau švito. Priėjęs platų plentą, kuriuo kartkartėmis pravažiuodavo mašinos, sustojau apsižvalgyti. Lyg ir ramu, aplink nė gyvos dvasios, galima perbėgti į kitą kelio pusę. Tik atsidūriau kitoje pusėje, kaip iš už krūmų išdygo du ginkluoti kareiviai. „Stoj, svoločj! Ruki v vierch!“ (Stok, niekše! Rankas aukštyn!) – riktelėjo vienas. Kitas prišokęs įrėmė man į nugarą automato vamzdį ir nusivedė už kokio šimto metrų toliau nuo kelio, į laukymę, kur jau buvo susodinta ant žemės apie porą šimtų vyrų, sulaikytų per praėjusią naktį. Ir tokių vis daugėjo. Po kurio laiko pasigirdo komandos stoti, rikiuotis ir eiti. Vėl buvom įspėti, kad bet koks įtartinas veiksmas ar žingsnis į šoną bus paskutinis. „Na, – pagalvojau, – dabar jau tikrai bus galas. Antrą kartą nepavyks išsigelbėti.“ Einam plentu, staiga mūsų koloną prisivijo džipas, kuriuo važiavo keletas rusų kariškių. Iššokęs iš mašinos karininkas paduoda mūsų sargybos viršininkui paketą. Tas atplėšęs perskaito, po to sustabdo mus ir vėl išrikiuoja. Karininkas apeina mūsų koloną, apžiūri, kai kuriuos stipresnio sudėjimo vyrus atrenka ir liepia eiti į šoną. Tarp šių atrinktųjų pakliuvau ir aš. Likusiųjų likimas man jau buvo aiškus... O mus nusivarė iki artimiausios rusų kariuomenės stovyklos, pamaitino kažkokiomis maisto atliekomis ir išdavė kastuvus. Mūsų darbas buvo kasti griovius ir mesti į juos žuvusių rusų ir vokiečių karių, taip pat ir civilių lavonus. Taip ir ėjom paskui fronto liniją vis tolyn į vakarus, rankiodami ir užkasinėdami žuvusius ir... kartais dar gyvus. Kad žinotum, kiek mums teko užkasti tokių žmonių, kuriuos gal dar buvo galima išgydyti. Būdavo, matau, kad žmogus tik sužeistas ir guli be sąmonės. „Jis dar gyvas“, – sakau sargybiniui. Tas prieina, tik pasižiūri, su durtuvu persmeigia sužeistąjį ir liepia: „Davaj, zakapyvaj!“ (Užkask!). Labai retai kuriam būdavo suteikiama pagalba, tai priklausydavo nuo sargybinio. Maitino mus labai prastai, jėgos seko. Ėjom paskui frontą visur tik pėsčiomis. Tuos, kurie nusilpę nukrisdavo, sargybiniai tuojau pat nušaudavo. Tačiau mūsų kolona nemažėjo, nes nuolat pasipildydavo naujais žmonėmis. Susipažinome, tai buvo įvairių tautybių, įvairiais keliais į šią golgotą pakliuvę vyrai. Mūsų, duobkasių, kolonoje jau buvo ir 17 lietuvių. Nuolatinis pavojaus jausmas ir tai, kad esame iš vieno krašto, mus labai suvienijo ir visokiais būdais stengėmės vienas kitą palaikyti, kad tik kuris nesukluptų ar nenugriūtų. O šiaip mūsų jau nebejaudino nei sudarkyti kūnai, nei kraujas, nei aimanos mirštančiųjų, kuriems niekuo padėti ir negalėjom. Viską nustelbė baisus nuovargis ir nuolatinis alkis.

O raudonoji armija stūmėsi vis tolyn į vakarus. Mes jau buvome Vokietijos žemėje, vokiečiai įnirtingai priešinosi ir mūšiai baigėsi tik tada, kai priėjom Elbės upę; čia rusai, o aname krante – amerikiečiai. Kadangi tiltai buvo subombarduoti, tai abu krantus sąjungininkai sujungė pontoniniu tiltu su šlagbaumu viduryje. Šioje pusėje stovėjo rusų kareivis, o kitoje, kramtydamas gumą vaikščiojo amerikietis. Mūsų krante ant kalvos buvusioje mokykloje įsikūrė rusų štabas. Pastato pusrūsyje, buvusioje sporto salėje, sugrūdo mus, duobkasius. Čia karas jau buvo pasibaigęs, Berlynas jau buvo paimtas, tik Kurše (Latvijoje) ir Prahoje vokiečių kariuomenė dar priešinosi. Rusų karininkai linksmai leido laiką su telefonistėmis ir įvairiomis „katiušomis“, o kas laukia mūsų, buvo neaišku. Tik staiga vieną dieną išgirdom baisų šaudymą, pamanėm, kad vėl prasidėjo mūšiai. Pasižiūrėti per langą, kas ten darosi, mes negalėjom, nes gali gauti kulką į kaktą, jei kištum galvą prie lango. Bet atokiau pasistiebus ar užlipus draugui ant pečių buvo galima nemažai pamatyti ir pasakyti draugams, ką matai. Pasirodo, ir rusai, ir amerikiečiai šaudė į viršų ir kur papuola iš visų turimų ginklų: visi džiaugėsi, kad pagaliau baigėsi karas. Tačiau karo pabaiga toli gražu ne visiems atnešė džiaugsmą ir laisvę. Paleisti mus rusai visai neskubėjo ir net nesirengė. Dabar mūsų darbas buvo surinkti iš vokiečių ūkių karves, jaučius ir suvaryti į vieną vietą. Vėliau vargšai gyvulėliai buvo varomi į Rusiją, bet tą darbą atliko jau kiti. Didžiulės nemelžiamų karvių bandos gailiai baubdamos traukė į „plačiąją tėvynę“. Kokia iš to buvo nauda rusams?

Kartą dieną mes buvome suvaryti į savo rūsį. Staiga girdim, iš ano kranto pasigirdo dūdų orkestro garsai. Kaip tik man pasitaikė galimybė pamatyti, kas gi vyksta. Ogi pontoniniu tiltu iš amerikiečių pusės važiuoja keletas „Studebacker“ sunkvežimių su žmonėmis. Atsidaro šlagbaumas, mašinos įvažiuoja į sovietinę zoną, užvažiuoja ant kalniuko netoli mūsų ir sustoja. Iš mašinų lipa civiliai žmonės su lagaminais, maišais, net akordeonais. Ateina rusų karininkas, pasisveikina su amerikiečių kariškiais. Jis duoda komandą krauti visus daiktus krūvon į vieną vietą. „Nebijokit, niekas neprapuls“, – sako karininkas. Tuo tarpu amerikiečių sunkvežimiai, apsukę ratą, grįžta į savo zoną. Šlagbaumas uždaromas. Kai visi daiktai yra sudėti į vieną krūvą, pasirodo ginkluoti sargybiniai, apsupa žmones, surikiuoja ir išveda juos į laukus, į tą pusę, kur išvakarėse mes kasėme duobes. Vargšų likimas paaiškėjo, kai užgirdom šūvius. Po kurio laiko atsidaro mūsų rūsio durys ir, gavę spyrį į užpakalį, verčiasi laiptais žemyn keletas vyrų. „Tai čia jus taip išvadavo nuo vokiečių?“ – klausiam. „Taip, išvadavo, niekšai prakeikti,“ – atsakė su ašaromis akyse. Pasirodo, tai buvo žmonės, kuriuos vokiečiai išvežė darbams į Vokietiją. Pagal sąjungininkų susitarimą, o tiksliau, pagal J.Stalino reikalavimą, jie turėjo būti sugrąžinti į Sovietų Sąjungą. Amerikiečiai tokiems žmonėms, pakliuvusiems į jų zoną, garantavo, kad jokių represijų iš sovietų valdžios pusės prieš juos nebus imtasi, todėl gali ramiai grįžti į savo tėvynę. Žmonės patikėjo. Prisikrovę į lagaminus drabužių ir kitokių daiktų, rastų tuščiuose ar apgriautuose vokiečių namuose, jie laimingi grįžo į tėvynę. O čia, pasirodo, jų laukė Sibiro gulagas (tai geriausiu atveju) arba net mirtis...

Mes laukiame, kas bus toliau. Laimė, mūsų spėlionės ir nuogąstavimai nepasitvirtino. Nežinia kodėl, gal budelių širdys suminkštėjo. Bet mes buvome perduoti kitam daliniui. Sargyba mus nuvedė į to miestelio vieną uždarą kiemą, susodino ir paliko. Sėdim ant žemės, laukiam, kas toliau bus. Kažkodėl mūsų niekas nesaugo ir niekas neprieina. Bet mes sėdime ir bijome pasijudinti, kad nepradėtų šaudyti. Iš kažkur netoliese esančios virtuvės sklinda kvapai, nuo kurių net galva svaigsta: esame išbadėję, valgyti baisiai norisi... Tuo metu aš svėriau ne daugiau kaip 46 kg (dėdės ūgis apie 180 cm). O priešais mus kieme, ant žemės, guli krūva visokių maisto atliekų: košės, duonos ir t.t. Vienas iš mūsų kompanijos neištvėręs pašoka, puola prie tos krūvos, griebia abiem rankom gabalą košės, šoka atgal ir atsitūpęs springdamas ryja savo „grobį“. Keista, tylu. Dar du vyrai pakyla, puola prie tos krūvos ir su „laimikiu“ grįžta. Ir vėl tylu, niekas nešaudo. Tuomet jau mes visi pakylam ir pripuolę, vienas per kitą stengiamės ką nors nugriebti. Tada aš ėmiau šaukti vyrams, kad apsiramintų ir perdaug neprisikimštų pilvo, nes bus blogai. Deja, išbadėjusiam žmogui sunku susilaikyti nuo valgymo. Ne visi manęs paklausė, daug ką ėmė kamuoti pilvo skausmai, o keletas vyrų baisiose kančiose čia pat mirė. Mes, lietuviai, visi likom gyvi, nes stengėmės visą laiką būti kartu ir man pavyko juos įtikinti, kad perdaug neprisivalgytų. Po kurio laiko ateina prie mūsų karininkas ir sako: „Riebiata, pošli za mnoj!“ (Vaikinai, einam su manim). Mes buvome be galo nustebę, nes iki šiol kitaip kaip „svoloči“ ar „banderovcy“ mūsų niekas nevadino.

Buvom suregistruoti ir paskirstyti įvairiems darbams. Laimingiausi jautėsi tie, kuriems teko eiti dirbti pagalbiniais prie šio karinio dalinio valgyklos. Mane, kaip buvusį VDU Medicinos fakulteto studentą, pasiėmė žydas gydytojas, turintis majoro laipsnį, į lauko ligoninę. Pajutęs, kad tai gali būti geras žmogus, aš jam atidaviau turėtą auksinį šveicarišką laikrodį, kurį pavyko nepastebimai numauti nuo užmušto vokiečių karininko užkasant lavonus. Tas laikrodis tolesniems mudviejų su majoru santykiams padarė didžiulės įtakos ir galbūt man išgelbėjo gyvybę. Mūsų santykiai tapo visai nuoširdūs ir majoras visą laiką mane vadindavo vardu. Man labai pravertė žinios, gautos dar besimokant Medicinos fakultete. Kadangi medicinos personalo labai trūko, tai dažnai su majoru dirbdavom kartu, jam asistuodavau operacijų metu. Nors kovos veiksmai jau buvo pasibaigę, bet nuo nesprogusių minų, granatų ir bombų daugelis nukentėjo. Taigi darbo turėjom per akis. Mums padėdavo merginos iš netoliese esančios lenkų stovyklos. Mes, lietuviai, ir toliau palaikėm tarp savęs draugiškus ryšius, maitino mus dabar iš kareiviškos virtuvės, taigi greitai ėmėm atsigauti. Prasidėjo rusų kariuomenės dalinių grįžimas atgal į Rusiją. Vieną dieną majoras pasišaukė mane ir sako: „Petrai, netrukus mūsų dalinys išvyks į Berlyną, o ten lauks savo eilės, kada krautis į traukinį ir vykti namo. Tačiau tu nesitikėk greitai sugrįžti į Lietuvą pas savo šeimą. Tokie kaip tu, politiškai nepatikimi, tikriausiai keliausite toli į šiaurę pas baltas meškas. Bet tau yra viena išeitis: susitark su kokia nors lenkaite ir fiktyviai apsivesk. Tada vietoj Sibiro galėsi kartu su ja išvykti į Lenkiją.

© 2006 „XXI amžius“