Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Europos vizija Jono Pauliaus II akimis

Jonas Kazimieras Burdulis

Tokiu pavadinimu konferenciją, skirtą Jono Pauliaus II mirties metinėms, birželio 1 dieną Vilniuje surengė Lenkų institutas Lietuvoje. Iš Lenkijos skaityti pranešimų atvyko dr. Pavelas Milcarekas, dr. Pavelas Skibinskis, kun. Jaroslavas Vojtkunas ir tėvas Maciejus Ziemba, OP. Iš Lietuvos pranešimus skaitė Vytautas Ališauskas, dr. Irena Vaišvilaitė, Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Algirdas Saudargas, sveikinimą atsiuntė vyskupas Jonas Boruta, SJ.

Kalbėtojai Jono Pauliaus II asmenybę, jo poziciją svarbiais egzistencijos klausimais apibūdino įvairiais aspektais – istoriniu, kultūriniu, politiniu. Jų mintis glaustai pateikiame šiame straipsnyje.

Jono Pauliaus II pontifikatas Dievo valia buvo duotas žmonijai tuo metu, kai komunistinė sistema iš šalies atrodė tvirta ir turinti perspektyvų ilgalaikiam vystymuisi. Jos pagrindą sudarė ideologinė komunizmo nuostata, kad Vakarai, norėdami išsaugoti pasaulį, turi pripažinti dviejų skirtingų sistemų koegzistavimo principą, reikalaujantį užmerkti akis prieš blogį. Ši sistema pasaulį įstūmė į šaltąjį karą ir ginklavimosi varžybas ir, balansuodama ant sunaikinimo ribos, pasaulį laikė baimėje ištisus penkis dešimtmečius.

Tačiau iš tikrųjų gyvenimas buvo kur kas margesnis. Jonui Pauliui II teko matyti įvairių komunizmo atmainų – Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Austrijoje, Italijoje, kurios tarpusavyje lyg ir konkuravo, bet rėmėsi bendrais principais. Iki Jono Pauliaus II pontifikato ideologijos tiesiog klestėjo. Buvo spekuliuojama krikščioniškojo tikėjimo pagrindais, naivuoliams netgi buvo peršama mintis neva marksizmas ir krikščionybė turintys bendrus principus, o Kristus buvęs... revoliucionierius. Taigi nesibodint klastočių, buvo ieškoma būdų marksizmo reklamai.

Ir štai į Šventąjį Sostą atėjo žmogus, kilęs iš anapus geležinės uždangos, kuriam marksizmas buvo gerai pažįstamas. Toji ideologija iš esmės buvo tik stalinizmo forma, ką Vakaruose suprato nedaugelis. Jonas Paulius II savo veikalais nuėmė šydą nuo paslapties, kuri vis dėlto slypėjo ne itin giliai.

Knygoje „Asmuo ir veiksmas“ Jonas Paulius II pasakoja apie filosofus, kuriems marksizmas neleido praverti burnos ir liudyti tiesos. Šiame veikale jis atskleidė Dievo žmogui duotus svarbiausius priesakus – mylėti ir nebijoti: mylėti Dievą, gėrio šaltinį, ir nebijoti liudyti tiesos. Galima teigti, kad nuo šio veikalo pasirodymo marksizmas nustojo savo intelektualumo. Ne veltui knyga tapo Lenkijos „Solidarumo“ programos pagrindu, jo pagrindiniai principai atsispindėjo ir Lietuvos Sąjūdžio veikloje.

Jau žlugus komunizmui, Jonas Paulius II prakalbo apie marksizmą ir nacizmą. Tam reikėjo didelės drąsos, nes Vakaruose ir šiandien sugretinti šias dvi blogio sistemas laikoma dideliu nekorektiškumu – tie, kurie apie tai atvirai kalba, labai dažnai vis dar susilaukia didelių nemalonumų. Taigi šis Jono Pauliaus II kalbėjimas daugeliui buvo ir yra didelis padrąsinimas.

Popiežius marksizmą kildina iš Švietimo epochos, teikusios pirmenybę žmogaus protui ir deklaravusios racionalų pasaulio sutvarkymą. Švietimo epocha, akcentuodama žmogų ir teikdama pirmenybę protui, žmogų pateikia tik kaip būtybę, atskaitos tašku turinčią savo pačios protą.

Jonas Paulius II atmeta suvisuomeninimą kaip grupės valdomą ekonomikos modelį ir taip atskleidžia pasaulio racionalaus valdymo principo ydingumą.

Istorija yra paslaptis, kurioje mes jaučiamės pasimetę. Anot marksistų, istorija esanti imanentinis reiškinys: ji veikianti iš vidaus kaip gamybos procesų fenomenas. Tai atseit esanti bazė. O žmonių dvasiniai poreikiai, jų tikėjimas ir kultūrinis gyvenimas – tik antstatas, gamybos proceso išdava. Visuomenė turinti ateiti į komunizmą neišvengiamai – marksizmo pergalė nušvisianti nepriklausomai nuo to, kaip mes gyvensime ir ką darysime.

Jonas Paulius II ne tiktai įveda aiškų transcendentinį mąstymą apie žmogų kaip apie būtybę, ieškančią gėrio, bet ir apie gailestingumą, kurio negaudamas žmogus sistemoje kenčia. Racionalumas neduoda ir negali duoti gailestingumo. Jonas Paulius II kalba apie tą žinią, kurią Viešpats patikėjo – žinią apie gailestingumą nuodėmingam žmogui. Nei marksizmas, nei nacizmas jo nepažino, nes gailestingumas įmanomas tik per asmeninį santykį, kai pats žmogus pasiruošęs jį priimti, o sistemoje jam vietos nėra.

Itin svarbu pažymėti, kad Jonas Paulius II nesiekė sugriauti marksizmo, jis savo misiją matė kitur – liudyti tiesą, nes tiesa savaime sugriauna melą.

Istorijoje supaprastintai galima kalbėti apie dvi pilietiškumo tradicijas – Graikijos (Aristotelis) ir Romos (Ciceronas).

Politinė visuomenė ir valstybė yra tas pat, žmogus priklauso visuomenei. Minties primatas, iškilęs Renesanso epochoje, Hėgelio ir Markso buvo išvystytas į valstybės viršenybę žmogaus atžvilgiu.

Krikščioniškas požiūris viduramžiais atskiras bendruomenes sujungė tarpusavyje. Ši tradicija tuo metu buvo dar nevisiškai suvokta. Jono Pauliaus II antropologijos pagrindas yra žmogus, jo dalyvavimas kito žmogaus žmoniškume. Jis apie visuomenę kalba kaip apie subjektą, – būtent tauta, turėdama savo kultūrą, kuria politinę visuomenę. Kalbėdamas UNESCO, Jonas Paulius II sakė: „Aš esu sūnus tautos, kuri turi daug baisios patirties. Mus kaimynai pasmerkė. Tačiau mano tauta didžiuojasi savo kultūra, o ne fizine jėga, kultūra yra aukščiau už fizinę prievartą. Tauta negali teisingai vystytis, jeigu neturi teisės būti subjektu“.

Valstybė gali vystytis ir stiprėti tik tautai būnant subjektu. Priešingu atveju ji pavergiama. Jonas Paulius II tai kartojo savo vizitų metu visose šalyse, kurias jis lankė. Pavergta valstybė iššvaisto savo piliečių potencialą, todėl jokia grupė neturi teisės pasisavinti valdžios, nes tai naikina tautos teisę tapti subjektu, kas pasireiškia kaip vargas ir skurdas.

Valstybė, atimdama iš žmogaus atsakomybę ir kurdama savo struktūras, didina ir plečia biurokratizmą, tačiau nesugeba pasirūpinti žmogaus gerove. Jos kūrybos rezultatas – valdymo mašina, kuri sugeba reaguoti tik į materialius pokyčius.

Jono Pauliaus II idėją, apibendrinančią visuomenės ir valstybės santykį, galima išreikšti taip: tauta yra egzistencijos subjektas, o valstybė su savo aparatu gali reikštis tik tiek, kiek jos reikia jai pavestoms funkcijoms atlikti. Žmogus gyvena visuomenėje tik būdamas susijęs daugeliu įvairių santykių su kitais žmonėmis. Todėl valstybė turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Liberalizmo idėja yra priešinga – žmogus, saugomas valstybės.

Jonas Paulius II kritišku žvilgsniu apžvelgia ne tik valstybės daromą spaudimą piliečiams, bet ir liberalizmo klystkelius. Ten, kur liberalai baigia diskusiją, jis ją pratęsia ir kalba apie žmogaus ir Dievo susipriešinimą. Tikroji to susipriešinimo forma pasireiškia, kai žmogus apribojamas gamybos ir vartojimo ir tampa tik jų subjektu, nes kalbama tik apie prekę. Socialistinės šalys šiuo reikalu turėjo labai sunkią patirtį. Žmogus, įspraustas tik į ekonomikos procesų rėmus ir iš esmės negalėdamas priklausyti sau ir būdamas be žmogiškų santykių, savo žmogiškumo negali išgyventi. Šie Jono Pauliaus II žodžiai mums yra labai svarbūs.

Jonas Paulius II rašė: „Susvetimėjusi visuomenė apsunkina žmogui galimybę dovanoti save. Rinka remiasi pragmatiškumo logika. Jokia valstybė negali jos atsisakyti, bet pilietinė visuomenė yra tokia, kuri remiasi dovanojimo logika“.

Geografine prasme Europa nėra atskiras žemynas – žemė, iš visų pusių apsupta vandens, o iš Rytų ji ribojasi su Azijos žemynu, yra jo pusiasalis. Atsakymas į šį klausimą glūdi jos kultūroje, jos krikščioniškajame pavelde. Šiandien daug dėmesio skiriame Europos kultūrai ir jos charizmai. Jonas Paulius II pastebėjo, jog suvienyta Europa yra kur kas daugiau negu politiškai sujungtas geografinis vienetas.

Nuo pat savo pontifikavimo pradžios popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, jog valstybių ir blokų ribos yra ne toks svarbus dalykas, palyginti su ta vienybe, kurios pagrindą sudaro kultūra. Jis ypač akcentavo krikščioniškąją Europos kultūrą.

Europos tautų plėtra ir jų evangelizacija – lygiagrečiai vykę reiškiniai. Europos ribos buvo nužymėtos Kristaus mokslo išplitimu ir priėmimu. Pripažindamas šį istorinį faktą, Jonas Paulius II sakė: „Europa negali neigti ar atmesti krikščioniškojo palikimo, nes tai, kas sukurta teisėje, dailėje, kultūroje, remiasi Evangelija“. Taigi krikščionybė remiasi Evangelija ir žmonėmis, kurie kūrė Europos dvasią.

Šiandien Europą yra ištikusi krizė: vyrauja egocentrizmas, visuotinai išplitęs abejingumas, noras siekti tik savo interesų ir privilegijų, atmetama šeimos koncepcija. Vykstantys globalizacijos procesai pavergia žmogų, silpnesnįjį nustumia į pakraštį, ateities daugiau bijoma negu trokštama. Taip yra dėl to, kad prarandama krikščioniškoji atmintis, daugelis žmonių gyvena be dvasinių pagrindų, yra iššvaistę savo istorinį palikimą.

Jonas Paulius II ne tik diagnozuoja, iš kur kyla ta baimė, jis taip pat sako, jog kultūros negalima suvokti be krikščionybės, iš kurios išaugo Europos etnocentras, jos dvasingumas, veržlumas, visa, kas liudija jos šlovę. Jis teigė, jog reikia išeiti iš techninių – monetarinių tamsybių, kad tą tapatybę būtų galima išsaugoti, nes tik atsigręžus į žmogų bus įmanoma jam harmoningai vystytis. Tik taip gali būti pripažintas tikrasis istorinis faktas, dėl ko negalima paneigti, kad kultūrinės Europos žemyno tradicijos pagrindas yra ne tik senoji Graikija ir Roma, bet ir krikščioniškoji šaknis, jos atspindys. Negalima to pasaulio suprasti ir įvertinti, jeigu nežvelgsime iš šios perspektyvos.

Europiečiai, išgyvenę du pasaulinius karus, išmoko vertinti humanizmą – naująją vertybę, kuri gali būti pripažįstama vadovaujantis ne vien tik religija, kaip ir tie Europos gyventojai, kurie nepriklauso krikščioniškajam tikėjimui, pripažįsta ir jo vertybes: tai yra žmogaus orumas ir jo gyvybė, šeima ir santuoka, išsilavinimas, minties, žodžio ir tikėjimo laisvė, laisvė išpažinti religiją žmogui, bendruomenei. Tai yra krikščionybės patikrintos vertybės.

Reikia pastebėti, jog tikėjimas yra svarbus žmogaus ir visuomenės gyvenime. Atėmus tikėjimą, mes taptume svetimšaliai savo gyvenime, savo kultūroje, jis taptų mums svetimas, nebesuprantamas. Kitas svarbus krikščioniškosios kultūros elementas yra Europos vienybė.

Jonas Paulius II sakė, jog kurti Europą reikia pasiremiant savitarpio pagalba ir solidarumu. Šie principai buvo įtvirtinti Mastrichto sutartyse. Jono Pauliaus II Europos vizija yra ne atvirų sienų Europa, o atvirų širdžių Europa. Būtina, kad ji būtų atvira ir kitų šalių dvasiniams turtams. Jis priminė Europai būtinybę laikytis etikos normų, kvietė europeizuoti Europą. Žakas Deloras ta proga sakė, jog tai reiškia, kad Europa privalo būti tokia, kokia ji siekia būti, jai reikia suteikti sielą.

Šiame kontekste išryškėja išskirtiniai Jono Pauliaus II Europos vizijos aspektai. Pirmiausia negalime nepaminėti, jog jis kalba apie krikščioniškąją ir bizantiškąją Europą. Jis įvardija vyskupus Kirilą ir Metodijų, atėjusius iš Romos ir evangelizavusius slavų tautas, kurių Hėgelis nelaikė istorinėmis. Jono Pauliaus II matymas iš neistorinės (ne Rytų – Vakarų) Europos erdvės istoriniu požiūriu yra labai svarbus. Klausimas yra visiškai atviras Rusijos atžvilgiu. Kiekviena tauta tarsi stumia Europos sieną į rytus. Jonas Paulius II į Europos ribas įterpia ir Ukrainą, ir rytinė Europos siena savaime išnyksta. Taigi kalbėdamas apie bizantinį Europos dėmenį, jis padaro labai stiprų pareiškimą.

© 2006 „XXI amžius“