|
Gal išganymas gandruose?
Kelios mintys apsilankius Žiūronyse
Kai Vidupio kaimo bendruomenės, esančios Prienų rajone ir jungiančios Žiūronių, Sūkurių, Mackų, Vaivos, Žagarių, Rudžiakampių kaimus, pirmininkas Alfonsas Vitkauskas birželio 3 dieną pakvietė dalyvauti rengiamoje šventėje, mielai sutikau, nes Žiūronyse teko dalyvauti atidengiant prie mokyklos paminklą Mokytojui, taip pat teko būti bendraautoriumi rašant ir leidžiant knygelę apie Žiūronių kaimą Vieno kaimo istorija. Taigi žinojau, kad nuvykęs į šį gražų Lietuvos kampelį turėsiu ką pamatyti, kuo pasidžiaugti.
Pirmiausia nudžiugino šv. Mišios, vykusios lauke. Jas aukojo Balbieriškio Švč. M.Marijos Rožančinės bažnyčios klebonas garbės kanauninkas Robertas Bruzga. Jis pasakė gražų pamokslą, pritaikytą panašioms žmonių sueigoms, kalbėjo ne tik apie tikėjimą, Dievą, bet daugiau apie patriotiškumą, meilę savo gimtajam kraštui. Tiesiog nuostabu buvo tai, kad šv. Mišiose dalyvavo šalia esančiame lizde įsikūrę gandrai tuo metu, kai moterys traukė giesmes, jie kaleno snapais, plasnojo sparnais ir džiaugėsi (gal ne tiktai savo augančiais vaikais, bet ir mumis). Beje, tą gandralizdį prieš keletą metų į aukštą stulpą įkėlė pats bendruomenės pirmininkas.
Po šv. Mišių parapijiečiai, bendruomeniškai įteikdami klebonui gėlių, sakė gražius žodžius pasirodo, birželio 3-iąją buvo jo gimimo dienos išvakarės. Beje, apie tai kalbėjo ir Balbieriškio seniūnas A.Giraitis, ir Seimo nario J.Palionio patikėtinis šiame krašte, Prienų rajono kultūros skyriaus vedėja I.Stasytienė. Sveikino ir iš Vilniaus atvykusi dr. A.Vasiliauskienė, kiek vėliau susirinkusiems papasakojusi apie garsią asmenybę, susijusią su šiuo kraštu, buvusį žemės ūkio ministrą prelatą Mykolą Krupavičių.
Po iškilmingosios renginio dalies koncertavo daug dainininkų ir šokėjų iš Alytaus, Prienų, Balbieriškio, Kunigiškių, Miroslavo. Tokiose sueigose dar reti spektakliai. Tą dieną šventės dalyviams pasisekė, nes nuotaikingą komediją Dėdė atvažiavo suvaidino mėgėjų teatras iš Prienų kultūros centro. Visiems labai patiko poetiška kompozicija, atlikta vadovaujant mokytojai iš Miroslavo Sviderskienei. Uždegusi žiburį ir pakvietusi bendruomenės pirmininką A.Vitkauską, ji nunešė gėlių puokštę ir padėjo prie paminklo Mokytojui.
Ar iš tikrųjų viskas šventėje buvo taip gerai? Tačiau aš, kaip irgi turintis nemažą bendruomeninio darbo patirtį, norėčiau patarti prieniškiams štai ką tokiose gražiose bendruomenių šventėse nereikėtų jokių prekybos firmų. Pastebėjau kol vyko šv. Mišios ir koncertas, sodo pakraščiuose stovėjo prekystaliai su alumi, saldumynais. Prie jų kai kas nuolat būriavosi, ir tai buvo jauni žmonės. Jie nedalyvavo šv. Mišiose, nesiklausė ir koncerto. Jaunimą reikia įtraukti į šventę, tegul jis kartu dainuoja, šoka. Mums, vilniečiams, tris valandas užsitęsus koncertui, nebeliko laiko pabūti kartu su Vidupio žmonėmis, kurių daugelis buvo pasipuošę tautiniais drabužiais, nusiteikę ne tik pasyviai klausytis kitų. Mačiau, kad nekantravo ir Alytaus Šilagėlės etnografinio ansamblio narės.
Spėjau atsisveikinti tik su viena žiūroniške, bibliotekininke Sonata Juodžiukyniene. Dar norėjau pavartyti tą Vieno kaimo istoriją, deja, sako, turime tik vieną egzempliorių ir tą prieš šį renginį pasiskolino viena žurnalistė. Tad ar nevertėtų Vidupio bendruomenei pakartotinai išleisti tą knygelę? O kaip kruta pagrindinis tos kaimo istorijos pasakotojas Juozas Raškauskas? paklausiau. Oi, nebėra Juozulio, pasimirė, išgirdau atsakymą.
Taigi išeina Amžinybėn, dingsta mūsų kaimų istorijų liudininkai. Ką daryti? Patarti galiu: reikia siekti, kad tokiuose renginiuose, o ypač šv. Mišiose, visada dalyvautų ir... gandrai! Aišku tik viena: reikia dėti visas pastangas, kad mūsų kaimai neištuštėtų ir šventės juose niekada nenutrūktų...
Alfredas GUŠČIUS,
Vilniaus miesto Lazdynų seniūnijos bendruomenės
tarybos pirmininko pavaduotojas
© 2006 XXI amžius
|