Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Katalikų ir stačiatikių ekumeninio dialogo viltys ir problemos

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Lenkijos ekumeninės tarybos pirmininkas stačiatikių arkivyskupas Jeremijus „L'Osservatorore Romano“ nuotrauka

Bendros Vatikano ir Maskvos patriarchato pastangos gaivinti Europos krikščioniškąsias šaknis

Popiežiui Benediktui XVI toliau intensyvinant Katalikų Bažnyčios gyvenimą ekumeninių santykių plėtra lieka vienu iš prioritetų, kaip savo inauguracijoje yra pabrėžęs Šventasis Tėvas. Atsakingas už ekumeninio dialogo koordinavimą Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis neseniai vertindamas esamą padėtį teigė, kad daug žadančios pažangos laukiama santykiuose su Stačiatikių Bažnyčiomis, tarp jų ir su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, su kuria po tam tikro atšalimo laikotarpio pradeda nusistovėti „nauji broliški santykiai“.

Gegužės pabaigoje duotame interviu Italijos Katalikų Bažnyčios leidžiamam dienraščiui „Avvenire“ kardinolas V.Kasperis atkreipė dėmesį į Maskvos patriarchato siekį bendradarbiauti su Vatikanu gaivinant Europos krikščioniškąsias šaknis. Dar kovo mėnesį nusiųstame laiške popiežiui Benediktui XVI Maskvos patriarchas Aleksijus II aiškino, kad „vienas svarbiausių uždavinių, skirtų mūsų Bažnyčioms, vienodai suprantančioms daugelį šiuolaikinio pasaulio problemų, yra krikščioniškų vertybių, kuriomis pasaulis gyvena daugiau kaip tūkstantį metų, gynimas ir įtvirtinimas visuomenėje. Tikiuosi, kad tam pasitarnaus ir greitas sprendimas problemų, skiriančių mūsų dvi Bažnyčias“.

Kaip tik krikščioniškųjų šaknų gaivinimo bei dvasingumo stiprinimo temoms buvo skirtas pirmasis Maskvos patriarchato ir Vatikano Austrijos sostinėje Vienoje organizuotas tarptautinis sielovadinis kongresas „Grąžinti Europai sielą. Bažnyčių misija ir atsakomybė“. Šio kongreso, vykusio gegužės 3-5 dienomis, vienas pirmininkų Popiežiškosios kultūros tarybos vadovas prancūzas kardinolas Polis Puparas aiškino, kad Europoje, kuri savo gyvenimo taisykle padarė lotynišką posakį „etsi Deus non daretur“ („tarsi Dievo nebūtų“), Bažnyčios turi suvienyti jėgas, jei nori surasti ir Dievo ieškantiems žmonėms pateikti atramos taškus naujajame tūkstantmetyje. Priminęs popiežiaus Jono Pauliaus II tvirtinimą, kad Vakarų ir Rytų Bažnyčios yra du plaučiai, kuriais kvėpuoja europiečiai, kardinolas sakė, kad jos, atnaujindamos Senąjį kontinentą, turi veikti kartu ir siekti tų pačių tikslų, išlaikydamos per amžius susiformavusį savąjį identitetą.

O dėl katalikų ir stačiatikių santykių Rusijoje, tai vadinamoji „prozelitizmo problema“ – stačiatikių priekaištai katalikams dėl jų apaštalavimo Maskvos patriarchato „kanoninėje teritorijoje“ – išliko. Tačiau ir šioje srityje, kardinolo V.Kasperio nuomone, stiprėja pasitikėjimas. Nors dar turi įtakos Rusijoje vis dar nelengvai sprendžiamas bendrasis daugumos ir mažumų santykių klausimas, taip pat rusų ir lenkų santykių istorinės problemos. Tarp Rusijoje gyvenančių 600 tūkst. registruotų katalikų ir sielovadoje dirbančių užsieniečių kunigų daugumą sudaro lenkai. „Reikia laiko prietarams įveikti, tuo labiau kad jie egzistuoja abiejose pusėse“, – kalbėjo kardinolas V.Kasperis.

Pažymėtina, kad į liepos 3-5 dienomis Maskvoje rengiamą pasaulio religinių lyderių susitikimą kartu su kitais Vatikano bei Katalikų Bažnyčios žymiausiais hierarchais patriarchas Aleksijus II pakvietė ir Rusijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininką Novosibirsko vyskupą Jozefą Vertą, kuris yra vokiečių kilmės. Tuo tarpu Maskvos katalikų arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius – jis yra lenkų tautybės – nebuvo pakviestas.

Į būsimą susitikimą, kuriame bus aptariama, kaip pasaulio religijos gali prisidėti prie šiuolaikinės visuomenės iššūkių moralinio sprendimo, kvietimus taip pat gavo Katalikų Bažnyčios minėti Vatikano kardinolai V.Kasperis ir P.Puparas, Jungtinių Valstijų sostinės Vašingtono kardinolas Teodoras Makarikas, Briuselio (Belgija) kardinolas Godfridas Danielsas, Vienos (Austrija) kardinolas Christofas Šionbornas ir Dublino (Airija) arkivyskupas Diarmiudas Martinas, kurių veikla pasaulyje yra gerai žinoma. Maskvos religinių lyderių susitikimo dalyviai – kartu su krikščionybės, ten laukiama islamo, judaizmo, budizmo, taoizmo ir induizmo dvasinių vadovų – paskelbs bendrą kreipimąsi, skirtą didžiųjų valstybių grupės G8 viršūnių susitikimui, kuris liepos 15-17 dienomis įvyks Rusijos mieste Sankt Peterburge.

Konstantinopolio priekaištai dėl „Vakarų patriarcho“ titulo atsisakymo

Šiemet bus dar du įvykiai, svarbūs katalikų ir stačiatikių ekumeniniams santykiams: rugsėjį Serbijos sostinėje Belgrade rengiamas mišrios katalikų ir stačiatikių teologų komisijos susitikimas, įvyksiantis po šešerių metų stagnacinės pertraukos, ir lapkritį numatytas popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Turkiją, kur jis susitiks su Stambule reziduojančiu Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I. Interviu dienraščiui „Avvenire“ kardinolas V.Kasperis pasidžiaugė, kad minėtos teologinės komisijos susitikimas įvyks būtent Balkanų regione, kuris praėjusiame dešimtmetyje buvo tapęs pasidalijimų simboliu. Serbijoje vyraujanti Stačiatikių Bažnyčia taip pat kurį laiką buvo apribojusi bendravimą, tačiau dabar jos Sinodo ir Serbijos katalikų vyskupų konferencijos nariai reguliariai susitinka bendrai maldai ir apsikeisti informacija.

Kalbėdamas apie katalikų ir stačiatikių ekumeninių ryšių problemas, kardinolas V.Kasperis pabrėžė, jog tarp jų didelių doktrininių nesutarimų neiškyla, abi pusės pripažįsta sakramentus, tarp jų – Eucharistijos ir Kunigystės. Didžiausią sunkumą dabar sudaro apaštalo Petro įpėdinio, tai yra Popiežiaus, kaip visų krikščionių vienybės regimo pagrindo, tarnystės primato pripažinimo klausimas. Ta proga tarptautinė katalikų žiniasklaida nurodo, jog Konstantinopolio ekumeninio stačiatikių patriarchato vadovybė yra susirūpinusi dėl popiežiaus Benedikto XVI sprendimo atšaukti savo, kaip „Vakarų patriarcho“, titulą, kurio neliko šiemetiniame Vatikano statistikos žinyne.

Kaip teigiama katalikų žinių agentūros CNS informaciniame pranešime, Konstantinopolio sinodo generalinis sekretorius birželio 8 dieną paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, jog „Vakarų patriarcho“ titulo pašalinimas, kartu išlaikant „Jėzaus Kristaus vietininko“ ir „Visuotinės Bažnyčios aukščiausio pontifiko“ titulą, gali būti suprastas kaip Romos vyskupo siekis įtvirtinti visišką jurisdikciją viso pasaulio krikščionims, „ko stačiatikiai niekada nepriėmė“. Pagal senąją tradiciją, siekiančią dar antikos laikus, Konstantinopolio patriarchas, kuris išlaikęs „primus inter pares“ vietą tarp nacionalinių Stačiatikių Bažnyčių vadovų, kartu buvo vadinamas „Rytų patriarchu“, tuo tarpu Romos vyskupas turėjo „Vakarų patriarcho“ titulą, kartu ženklinant didįjį pasidalijimą tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės.

Konstantinopolio patriarchato sinodo pareiškime teigiama, kad „kiekvienos bažnytinės jurisdikcijos geografinės ribos“ nuo ankstyvosios krikščionybės laikų visada buvo esminis Bažnyčios struktūros elementas. Bažnyčia, kaip visuma, yra „vietinių Bažnyčių visiška vienybė“, o ne monolitas, padalytas į vietines administracijas vien tam, kad būtų lengviau valdyti. Minėtame stačiatikių sinodo pareiškime primenama, jog rugsėjį Belgrade įvyksiantis katalikų ir stačiatikių teologų susitikimas svarstys jautrią Popiežiaus primato problemą, todėl būtų buvę geriau, kad „Vakarų patriarcho“ titulas išliktų bent iki naujosios konsultacijos.

Tačiau dar kovo mėnesį Vatikano paskelbtame pareiškime teigiama, jog popiežius Benediktas XVI atšaukė „Vakarų patriarcho“ titulą 2006 metų žinyne „Annuario Pontificio“, nes jis yra teologiškai netikslus ir istoriškai atgyvenęs. Katalikiškuoju požiūriu buvimas bendrystėje su Romos vyskupu – Popiežiumi – yra privaloma pačios Visuotinės Bažnyčios egzistencijos išraiška. Tiesa, Popiežius išlaiko absoliutų primatą tik lotynų apeigų Katalikų Bažnyčiai, tuo tarpu Rytų apeigų katalikams ta jurisdikcija jau skiriasi, ką patvirtina ir du skirtingi Kanonų teisės kodeksai. Ateityje, vienijantis skirtingoms krikščionių konfesijoms su Katalikų Bažnyčia, ekumeninis dialogas palieka ir daugiau galimybių kanoninių ryšių įvairovei, tačiau esminis bendrystės su Petro įpėdiniu reikalavimas lieka nepakitęs.

Šv. Petro įpėdinio primatas įpareigoja siekti vienybės

Tą pabrėždamas, kaip ir atsisakydamas „Vakarų patriarcho“ titulo popiežius Benediktas XVI jokiu būdu nenori menkinti patriarchalinės tarnystės svarbos Bažnyčioje, ypač Stačiatikių Bažnyčioje ir kitose Rytų Bažnyčiose, kurių dvasiniai vadovai dažniausiai turi patriarcho titulus. Minėto titulo atsisakymas taip pat nereiškia kokių nors pretenzijų valdyti Šventajam Sostui nepriklausančioje jurisdikcijoje. Kaip tik neseniai įvykusioje bendrojoje audiencijoje, pabrėždamas apaštalo šv. Andriejaus nuopelnus skelbiant Kristaus mokslą pirmaisiais krikščionybės metais bei jo brolišką ryšį su apaštalu šv. Petru, popiežius Benediktas XVI patvirtino, jog Romos ir Konstantinopolio Bažnyčios yra tikros Bažnyčios seserys.

Šios Šventojo Tėvo pastabos ypač svarbios, nes lapkričio pabaigoje numatytame vizite į Turkiją jis kaip tik Stambule dalyvaus Konstantinopolio patriarchato dangiškojo globėjo šv. Andriejaus liturginėje celebracijoje. Stačiatikių Bažnyčioje šv. Andriejus minimas lapkričio 30 dieną, panašiai kaip Romos Bažnyčios globėjas šv. Petras – birželio 29 dieną. Į pastarojo šventę Romoje, minimą kartu su apaštalu šv. Pauliumi, pagal nusistovėjusią tradiciją Konstantinopolio patriarchatas atsiunčia savo brolišką delegaciją.

Paminėdamas brolių apaštalų šv. Petro ir šv. Andriejaus kraujo ryšį, kas sąlygoja Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių seseriškumą, minėtoje savo kalboje audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI priminė, jog, patvirtindamas šį giminystės ryšį, jo pirmtakas Paulius VI iki tol Vatikano bazilikoje saugotas šv. Andriejaus relikvijas 1964 metais grąžino Patroso (Graikija) metropolitui, kur pagal Bažnyčios tradiciją šis apaštalas buvo nukryžiuotas. Tačiau Šventasis Tėvas taip pat labai aiškiai pabrėžia, kad, nepaisant šventųjų apaštalų Petro ir Andriejaus broliškumo, jų paskirtis krikščionybės plėtrai savo mastu iš esmės skiriasi. „Petras iš Jeruzalės per Antijochiją atvyko į Romą vykdyti savo visuotinės misijos, – aiškino Benediktas XVI. – Andriejus, priešingai, buvo graikų pasaulio apaštalas“.

Taigi apaštalas šv. Petras savąja „visuotine misija“ ir būdamas, Jėzaus žodžiais tariant, „uola“, ant kurios pastatyta Visuotinė Bažnyčia, bei vykdydamas „brolių stiprinimo“ (plg. Lk 22, 32) uždavinį turi aiškų primatą ir yra tikrasis Kristaus vietininkas. Tuo tarpu šv. Andriejui buvo skirta visiškai kita, lokalinė misija – skelbti Jėzaus mokslą tuomet aukštos kultūros, tačiau pagoniškoje graikų visuomenėje. Todėl galima pripažinti, jog apaštalo šv. Petro įpėdinis – Romos popiežius – turi aiškų primatą ir misijos visuotinumą kitų apaštalų įpėdinių, – taip pat ir šv. Andriejaus įpėdinio Konstantinopolio patriarcho – atžvilgiu, nes visi jie pagal paskirtį yra tik vietinių Bažnyčių vadovai.

Popiežiaus, kaip Visuotinės Bažnyčios ganytojo, viena svarbiųjų paskirčių yra visų krikščionių vienybės siekimas. Savo vizito Lenkijoje metu, gegužės 25 dieną, susitikęs su šalies Ekumenine tarnyba Benediktas XVI tai patvirtino priminęs pontifikato pradžioje duotą pasižadėjimą, kad „visiškos ir regimos vienybės tarp krikščionių atstatymas yra jo tarnystės prioritetas“. Pabrėžęs, jog krikščionių vienybė yra Šventosios Dvasios dovana, Šventasis Tėvas ragino, kad ekumenines pastangas lydėtų bendra malda, abipusis atleidimas ir gyvenimo šventumas. „Šio uždavinio rimtumas neleidžia skubėti ir nekantrauti“, – priminė popiežius Benediktas XVI savo pirmtako Jono Pauliaus II mintis ir kartu pastebėjo, jog atsiliepimas į Kristaus valią, „kad visi būtų viena“, yra svarbi pareiga likti kelyje į visų krikščionių susitaikinimą ir susivienijimą.

© 2006 „XXI amžius“