Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Medžio skulptūra vienija kultūras

Justinas ADOMAITIS

Stovyklos dalyviai prie Antano Lastausko darbo (iš kairės): Andžejus Vasilevskis, Povilas Namavičius, Petras Pranckevičius, Reinis Kruklitis, Aivaras Studentas, Jonas Černevičius, Simas Grigonis, Antanas Lastauskas ir Kęstutis Grigonis

Prieniškio Jono Černevičiaus paminklo knygnešiams fragmentas

Čeko Jaroslavo Buncko darbas liks Prienų krašto muziejui

Prienuose, kuriuos UNESCO prieš kelerius metus paskelbė pasaulio kryždirbystės paveldo sostine, vyko trečioji tarptautinė medžio drožėjų stovykla „Gamta – kultūrų versmė“. Prienų krašto muziejaus kieme savo dirbtuves įsirengė tautodailininkai iš Čekijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Aštuonis ąžuolus stovyklos reikmėms padovanojo Prienų miškų urėdija, Balbieriškio seniūnijos ūkininkai Onutė ir Vytautas Oleškevičiai, kiti rėmėjai. Kadangi stovykla vyko Prienų krašto muziejaus prieglobstyje, tai, matyt, pakoregavo ir skulptūrų temas. Rajone minimi du jubiliejai: prieš 140 metų įkurta Veiverių mokytojų seminarija, o prieš 100 metų susikūrė Skriaudžių kanklių ansamblis. Miškininkai pageidavo, kad Gojaus miške netoli Jiezno paminklu būtų paženklintas stambiausias Lietuvos ąžuolas, Vokiečių karių kapų saugotojų organizacija užsakė kryžių Pirmojo pasaulinio karo aukų kapams Šilavoto miške, rajono bibliotekininkai pageidavo paminklo knygnešiui, rezistencijos kovų dalyviai – rodyklės į partizanų Juozo, Jurgio, Stasio ir Antano Lukšų tėviškę Juodbūdžio kaime.

Alytiškio kryžių pašventino Popiežius

Alytiškis Petras Pranckevičius pasakojo su medžiu draugaujantis nuo keturiolikos metų. Staliaus ir baldininko specialybės mokėsi Kaune, dirbo Vilniaus baldų, Alytaus medvilnės kombinatuose. Ypač geros sąlygos kurti jam buvo Alytuje. Kombinatas sovietmečiu turėjo poilsiaviečių, vaikų vasaros stovyklų prie Dzūkijos ežerų. Visur reikėjo meniškų rodyklių, skulptūrų, lauko ir vidaus baldų. Tautodailininkas dabar jau nesuskaičiuotų, kiek pasakų herojų išdrožė.

Prasidėjus Atgimimui, dvi vasaras P.Pranckevičius dirbo kurdamas skulptūrų ansamblį sovietinių okupantų sudegintam Klepočių kaimui. Menininką džiugina ne tik pastarųjų metų darbai, pavyzdžiui, 22 metrų aukščio kryžius lietuviams – Afganistano karo aukoms – atminti prie naujosios Vidzgirio bažnyčios, bet ir jaunųjų drožėjų ugdymas gilias tradicijas turinčioje Alytaus dailiųjų amatų mokykloje. Prieš šešerius metus lankydamasis Lenkijoje popiežius Jonas Paulius II pašventino P.Pranckevičiaus sukurtą penkių metrų kryžių Smalėnuose.

„Viską darau iš medžio“, – sako tautodailininkas. Paskutiniuosius du dešimtmečius jis atsidėjo tik monumentaliajai skulptūrai, nors gali ir namą pastatyti, ir baldus pagaminti, ir suvenyrų sukurti. Skulptorius apgailestauja, kad turi tik dvi rankas, o para – tik 24 valandas. Kiekvieną darbą jis stengiasi sukurti kitokį. „Medžiui reikia kantrybės ir meilės“, – sako P.Pranckevičius. Veiverių mokytojų seminarijos jubiliejui jis išskobė stogastulpį, kuriame pavaizduotas duoną ir žodį laiminantis Kristus. Paminklo kamienas papuoštas išdrožtų ąžuolo lapų pyne.

Savo ilgamete patirtimi meistras mielai dalijasi su stovyklos jaunimu. Skulptorius aiškina, kaip reikia atrinkti meno dirbiniui tinkantį medį. Norint, kad skulptūra neskeldėtų, reikia pjauti kamieno dalį neliečiant šerdies. Medis kirstinas tik žiemą, kuomet jis „miega“.

P.Pranckevičius dirba originaliais savadarbiais įrankiais. Vienų savo skulptūrų modelius jis rado parodose, kitus nusižiūrėjo iš kolegų įvairiose stovyklose, pleneruose. Didelis skulptoriaus darbo palengvinimas – benzininiai pjūklai.

Mintys ateina dirbant

Tautodailininkas Antanas Lastauskas iš Kalvarijos prisipažįsta nemokantis piešti, todėl skulptūrą Prienų miškų urėdijai drožė glostydamas ąžuolo šakas ir kamieno nelygumus. Pasak meistro, pasirinkęs miško temą, jis išskaptavo žmogaus veidą, simbolizuojantį ąžuolo stiprybę, ir dvi rankas, laikančias po didžiulę gilę. Jo darbas bus pastatytas Gojaus miške netoli Jiezno, kur urėdijos miškininkai aptiko stambiausią Lietuvos ąžuolą, pakeisiantį iki šiol paminkliniu buvusį Stelmužės galiūną.

A.Lastauskas drožinėti medį pradėjo 1989 metais, vėliau įsitraukė į tautodailininkų judėjimą. Kasmet dalyvauja medžio drožėjų pleneruose, yra palikęs darbų daugelyje šalies rajonų. Šiemet pasižadėjo dalyvauti kūrybinėse stovyklose Šventojoje, Anykščiuose, Priekulėje, Veisiejuose, Raseiniuose ir Druskininkuose.

„Kartais pats ąžuolas yra tarsi skulptūra, nė drožti nereikia“, – šypsosi tautodailininkas. Menininko gyslelę jis mano paveldėjęs iš prosenelio poeto Adomo Lasto, gyvenusio praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje.

Apie medžio drožybą galvojo nuo vaikystės

Panevėžietis Povilas Namavičius į medžio drožėjų sambūrį įsitraukė prieš šešerius metus susipažinęs su Prienų tautodailininkais. Su Algimantu Sakalausku yra sukūręs bendrą darbą – 11 metrų aukščio Vytauto Didžiojo paminklą Vilniaus universiteto Santariškių ligoninės kieme. Daugelį metų P. Namavičius dirbo inžinieriumi: baldų gamyba, staliavimas, drožyba tebuvo laisvalaikio pomėgis. Dabar prioritetai pasikeitė. Galbūt atsiliepė vaikystės siekis mokytis tuometiniame Kauno taikomosios dailės technikume.

Stovykloje „Gamta – kultūrų versmė“ P. Namavičiui teko drožti stogastulpį – rodyklę į partizanų Lukšų tėviškę Juodbūdžio kaime. Sudėtingiausia buvo išskaptuoti į ąžuolo kamieną įdubusį „altorėlį“ su nevystančių gėlių puokšte. Metalo saulutę nukalė Prienų miškų urėdijos kalvis Juozas Kasputis.

Paminklas knygnešiams

Prienų krašte spaudos draudimo metais kryžiavosi knygnešių takai, todėl tautodailininkui Jonui Černevičiui nereikėjo vartyti istorijos vadovėlių. Paminklui jis pasirinko alegoriją: senelis su elgetos krepšiu rankose laiko saulę, į kurią rankas tiesia mergaitė ir berniukas.

Prienų tautodailininkų gildijoje J.Černevičius – jau daugiau nei dešimtmetį. Dalyvavo medžio drožėjų stovyklose šalyje ir užsienyje, yra palikęs monumentalių skulptūrų Prienų parke, taip pat Vengrijoje, Danijoje.

Rūpinasi drožėjų pamaina

Prieniškis Kęstutis Grigonis žinomas ne tik kaip medžio drožėjas, bet ir jaunimo ugdytojas. Ne vienoje rajono mokykloje jis rengia moksleivių darbelių parodas, kviečia paauglius į tautodailininkų seminarus, stovyklas. Šį pavasarį mokyklose K.Grigonis organizavo lietuviškų koplytstulpių ir stogastulpių maketų konkursą, geriausius darbus atrinko ir eksponavo Prienų krašto muziejuje.

„Pirma būna mintis, paskui – piešinys, maketas ir pagaliau – darbas“, – aiškina drožėjas skulptūros gimimo kelią. Mokytoju jį vadina kelios dešimtys guviai drožinėjančių paauglių. Neišvengė drožėjo lemties ir K.Grigonio sūnus Simas, nebe pirmi metai dalyvaujantis tautodailininkų pleneruose, stovyklose. Simas talkino tėvui drožti kryžių Šilavoto miške esantiems Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapams paženklinti. Užsakovai pageidavo, kad paminklas būtų pabrėžtinai kuklus. Vokietijoje vyraujanti liuteronų tikyba reikalauja dėmesį skirti maldai ir susikaupimui, o ne įmantriai puošybai, išorės raiškai.

Skriaudžiuose kankles primins latvė

Ne mažiau už Prienų drožėjus pasaulyje garsiam Skriaudžių kanklininkų ansambliui jo 100-mečio proga žinomas latvių tautodailininkas Aivaras Studentas su savo sūnėnu keturiolikamečiu Reiniu Krukličiu išdrožė ąžuolo paminklą. Jame pavaizdavo dvi tautiniais drabužiais pasipuošusias latvių moteris. Viena, jaunesnė, su ilgomis kasomis ir ramunių vainikėliu ant galvos, groja kanklėmis, o kita, vyresnė, parimusi klauso melodijos. Nors Skriaudžiuose vyravo tradicija vyrams groti kanklėmis, o ir praeities lietuvių vaidilos visur vaizduojami su kanklėmis, latvis sumanė laužyti tradiciją. Jo nuomone, baltų tautos turi daug istorinės ir etnokultūrinės bendrystės. Galbūt religijų skirtumai per paskutiniuosius šimtmečius turėjo įtakos formuojantis tautiniam mentalitetui. Liuteronizmo, galbūt ir vokiečių pasaulietinės kultūros dėka latviai išmoko išorinio bei dvasinio gyvenimo disciplinos, pasitikėjimo savo jėgomis, optimizmo. Pagonybė, kurią išpažįsta lietuvių drožėjai, pastebima ir latvių tautodailininkų darbuose. A.Studentas jaučia iš ąžuolo sklindančią šilumą. Tai visiems baltams šventas medis. Daugelyje pasaulio valstybių latvis palikęs apie 30 monumentalių ąžuolo skulptūrų. Pirmasis darbas po 1990 metų – skulptūrų kompozicija vienoje latvio ir lietuvės sodyboje JAV. Vėliau darbai ženklino tarptautinių drožėjų simpoziumų vietas. Nūnai A.Studentas turi „pameistrį“ – sūnėną R.Kruklitį, labai kūrybingą, smalsų ir naujovėms imlų jaunuolį, Prienų stovyklos metu paminėjusį savo 14-ąjį gimtadienį.

Darbai – stovyklos rėmėjams

Skulptorius iš Čekijos Jaroslavas Buncko gerai pažįstamas Lietuvoje. Jo darbų yra Rokiškyje, Prienuose, o Romos ir Eimanto Zalensų kaimo turizmo sodyboje Kauno rajone – tikra skulptūrų galerija. Prienų krašto muziejui J. Buncko išdrožė savo krašto kalnų kaimelio bareljefą. Andžejus Vasilevskis iš Lenkijos pagal pirminį sumanymą turėjo išskobti Lietuvos globėjo šv. Kazimiero skulptūrą. To pageidavo stovyklos rėmėjai ūkininkai Onutė ir Vytautas Oleškevičiai. Tačiau A.Vasilevskis darbą pakoregavo. Paminkle šalia šventojo atsirado dviejų žemdirbių figūros. Pasak tautodailininko, tai suteikė darbui daugiau pasaulietiškumo. Drožėjas gyvena lietuviškame Punsko valsčiuje, tačiau šeima pasirinko motinos kalbą. Lietuvoje A.Vasilevskis trečią kartą dalyvauja Prienų drožėjų rengiamoje stovykloje.

Prienai

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“