Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Senus albumus bevartant

Alvydas Semaška

Ltn. Vladas Dūda

Kpt. Vincas Sabeckis

Rašinio autoriaus tėtis Jonas Semaška (1907-1947)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 43, 45, 47)

Mat yra abiejų šalių (Rusijos ir Lenkijos) pasirašyta sutartis, kad jų šalių piliečiai ir šeimos nariai, kad ir kur jie būtų, gali laisvai sugrįžti į tėvynę. Tada ir tu, kaip lenkės vyras, turėsi teisę važiuoti kartu su ja. O vėliau, kai tik leis tarptautinė padėtis, galėsi grįžti namo“. Paklausiau aš to gero žmogaus patarimo ir ėmiau šnekinti vieną lenkaitę, dirbusią pas mus lauko ligoninėje. Papasakojau jai apie savo bėdas, o ji man – apie savo. Pasirodo, prieš pat prasidedant karui ji buvo susižiedavusi su vienu jūrininku ir tikisi, kad jos jaunikis yra gyvas ir greitai atsiras, todėl mūsų santuoka turės būti tiktai fiktyvi ir ne daugiau. Netrukus lenkai buvo išleisti ir pajudėjo namo, tad ir mudu su Kristina (toks buvo jos vardas), atsisveikinę su mano geradariu majoru, išvykom į Lenkiją. Apsistojome Štetino mieste, kuris dabar kartu su didele buvusios Vokietijos teritorijos dalimi priklausė Lenkijai. Senieji gyventojai vokiečiai buvo pasitraukę arba išvaryti, todėl visur buvo daug tuščių namų, netgi su baldais. Padėjęs Kristinai įsikurti viename iš tokių namų ir padėkojęs už jos gerą širdį, aš apsigyvenau atskirai. Įsidarbinau vienoje ligoninėje iš pradžių sanitaru, paskiau felčeriu, o dar vėliau pasimokęs ir pasitobulinęs įvairiuose kursuose gavau teisę užsiimti privačia gydytojo praktika. Mano materialinė padėtis gerėjo.

O laikas ėjo. Lietuva nepriklausomybės taip ir neatgavo. Beviltiška, pasmerkta pralaimėti Lietuvos partizanų kova prieš okupantus, enkavėdistų siautėjimai ir žmonių trėmimai į Sibirą – visa tai įvairiais kanalais pasiekdavo mus, likimo nublokštus ir čia gyvenančius lietuvius. Buvo čia vyrų ir iš buvusios mūsų, „duobkasių kompanijos“, kurie įvairiais keliais taip pat atsirado Lenkijoje su viltimi greičiau grįžti namo. Mes neretai matydavomės ir dalydavomės paskutinėmis naujienomis iš Lietuvos. Viltys sugrįžti į Tėvynę ėmė nenumaldomai blėsti. Ir taip buvo ne tik su manimi, bet ir su visais tautiečiais, karo pabaigoje pasitraukusiais iš Lietuvos. Dabar sunku suprasti, iš kur pas mus, lietuvius, buvo atsiradęs tas naivus tikėjimas, kad po karo Amerika privers rusus pasitraukti iš užimtų kraštų ir vėl viskas sugrįš į savo vėžes. Tuo tarpu Lietuvoje sovietų valdžia stiprino savo pozicijas, kaime buvo vykdoma kolektyvizacija, žmonės buvo labai įbauginti ir palaikyti ryšius su užsienyje esančiais giminėmis ar pažįstamais retas kuris išdrįsdavo. Grįžti į Lietuvą aš negalėjau, nes nujaučiau, kas manęs laukia.

Tuo tarpu Kristina taip pat prarado viltį sulaukti savojo jūrininko. Retkarčiais susitikę mes pasiguosdavom vienas kitam savo dalia, kol pagaliau vieną kartą nutarėme sukurti šeimą. Mus neretai aplankydavo lietuviai, buvę kartu su manimi rusų nelaisvėje. Kaip baisų sapną prisimindavom savo golgotos kelią. Mes kalbėdavomės lietuviškai, Kristina dažniausiai nesikišdavo į mūsų kalbas, tik retkarčiais įsiterpdavo. Po kurio laiko mes pajutom, jog ji viską supranta, apie ką mes kalbame. Taip prabėgo nemažai metų. Ir staiga, bala žino iš kur, atsirado Štetine (dabar Ščecinas) tas jūrininkas, buvęs Kristinos sužadėtinis. Velniai žino, kur jis bastėsi šitiek metų, o dabar ėmė kibti prie Kristinos ir reikalauti mudviejų skyrybų. Iš pradžių aš nenorėjau apie tai ir girdėti, bet Kristina pasidavė pirmosios meilės prisiminimams ir nutarė su manimi skirtis. Buvo skaudu, kad taip susiklostė mano gyvenimas: praradau vieną šeimą, o dabar netekau ir kitos. Santuokai iširus, iš miesto persikėliau gyventi į žvejų kaimelį Tšebiež Ščecinski, prie marių, į kurias įteka Oderis. Taip ir vėl likau vienas.

Kaimelis, kuriame apsigyvenau, – anksčiau vokiečių labai išpuoselėta, nuostabaus grožio kurortinė vieta. Pas žvejus buvo galima gauti šviežios žuvies ir ungurių kiek tik nori, be to, nebrangiai. Vasarą čia privažiuodavo daug žmonių, tuo labiau kad netoli yra ir Baltijos jūra su savo paplūdimiais. Sunegalavę poilsiautojai kreipdavosi į mane ir už suteiktą pagalbą dosniai atsilygindavo. Tačiau po kurio laiko padėtis pasikeitė, nes ant Oderio kranto netoli Ščecino rusai pastatė milžinišką sieros rūgšties gamyklą, kuri savo produkciją tiekė į Sovietų Sąjungą, o gamybos atliekas išpildavo į upę. Žuvys ir unguriai beveik išnyko, o kas liko, maistui jau nebetiko. Maudytis mariose buvo uždrausta, poilsiautojų atvažiuodavo vis mažiau, o ir vietinių gyventojų ėmė mažėti. Mano pajamos labai sumažėjo, tad vėl grįžau gyventi į Ščeciną.

Štai tokią savo gyvenimo istoriją papasakojo dėdė Petras, kuomet 1975 metais man pavyko jį aplankyti. Sovietų valdžiai truputį atleidus suvaržymus, iš užsienio lietuviai dažniau ėmė lankytis Lietuvoje ir mūsų žmonėms kartais nusišypsodavo laimė pabūti už „geležinės uždangos“. Atsiradus galimybei, P.Dambrauskas taip pat ne kartą lankėsi Lietuvoje. Praėjus daugeliui metų, jis buvo susitikęs su savo pirmąja žmona Vanda, bandė aiškintis, kaip ir dėl ko taip nelaimingai susiklostė jų gyvenimas. Deja, negailestingas laikas padarė juos visai svetimus ir tai, kas žiauraus likimo buvo sugriauta, atkurti jau buvo nebeįmanoma. Dėdė Petras dėl to labai išgyveno ir kaltino tik save. Jis kalbėjo, kad nereikėjo jam karo pabaigoje trauktis į Vakarus, gal viskas būtų susiklostę kitaip... Dėdė su nostalgija prisimindavo prieškarinę nepriklausomą Lietuvą ir daug kas sovietinėje Lietuvoje jam buvo ne prie širdies. Bet tai dar ne visi gyvenimo smūgiai, kuriuos jam teko patirti. Vėliau, po mano apsilankymo, kartu su vienu draugu lietuviu sumanė nuvykti į Soldino mišką, aplankyti tą vietą, kur 1933 metais žuvo mūsų didvyriai lakūnai Darius ir Girėnas. Bevaikščiojant po mišką, dėdės draugas užlipo ant nesprogusios minos. Iš to vargšo žmogaus beveik neliko nieko, o dėdę Petrą, stovėjusį atokiau, sprogimo banga bloškė į medį. Labai sunkios būklės jį surado žmonės. Po to ilgai teko gydytis įvairiose ligoninėse, sanatorijose, tačiau buvusios sveikatos jau nebeatgavo. Dėdė Petras nebesulaukė Sovietų Sąjungos griūties ir Lietuvos atgimimo. Mirė jis 1983 metais ir palaidotas Ščecino kapinėse.

Dar noriu papasakoti apie Dambrauskų šeimos globotinį Vladamirą Dudarevą, kuriam ši šeima pakeitė jo žuvusius tėvus. Kokį jį prisiminė artimieji? Kazokų palikuonis, išvengęs savo tėvynėje bolševikų smurto, augo ir mokėsi Lietuvoje, pamilo Dambrauskų šeimą, gerai išmoko lietuvių kalbą ir, sulietuvinęs pavardę, tapo Vladu Dūda. Užaugo jis valinga ir maištinga asmenybe. Baigęs Ukmergės gimnaziją, įstojo į Kauno karo mokyklą ir 1934 metais ją baigęs (XVI laida) gavo paskyrimą į pirmąjį LDK Gedimino pulką. Čia tarnavo ir mano būsimas tėtis Jonas Semaška. Su didele meile V.Dūdą prisimindavo mano mama. „Tai buvo šaunus ir dailus vyras, vikrus, drąsus karininkas, sąmojingas, mylimas draugų, geros širdies ir karšto būdo. Ypatingai mylėjo arklius. O jau kai užšokdavo ant žirgo, tai lėkdavo su vėju taip, kad niekas jo negalėdavo pavyti“. Matyt, ne veltui yra posakis, kad raitą kazoką laukuose tik kulka gali pavyti. Bet ir užaugęs jis nepajėgė užmiršti vaikystėje patirtos tragedijos, negalėjo atleisti bolševikams už tėvų žūtį, už kruviną susidorojimą su kazokų šeimomis. Jaunam karininkui atsivėrė visos galimybės augti, būti pripažintam ir pagerbtam kario tarnyboje. 1938 metais jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis.

Tačiau V.Dūdos gyvenimą, kaip ir visų Lietuvos karių, sutrikdė 1940 – aisiais užplūdusios bolševikų ordos. Prasidėjo iš anksto suplanuotas Lietuvos kariuomenės naikinimas. Vladas skausmingai išgyveno šį okupacijos laikotarpį. Dar gyvi jo vaikystės prisiminimai nedavė ramybės, nes jis jautė, kas mūsų visų laukia. Mama prisiminė, kai kartą Vladas svečiavosi mūsų šeimoje ir kuomet prie vaišių stalo kažkuris iš svečių (kpt.Vincas Sabeckis) užsiminė apie bolševikų piktadarybes, Vladas prisipylė taurę degtinės ir su tokiu įniršiu ją išgėrė, kad net nukando taurės kraštą. Išbalęs ir vos suvaldęs rankų virpulį, paskui atsistojo, nusišluostė sužeistas lūpas ir atsiprašęs išėjo. Visi svečiai, netekę žado, suprato, kad visų mylimas ir gerbiamas Vladas nesusivaldė ir buvo aišku, kad jis priešinsis bolševikų smurtui nesaugodamas savęs. Mama papasakojo svečiams apie Vlado patirtus vaikystėje išgyvenimus, jo tėvų ir viso kaimo žūtį.

Tai buvo metas, kai bolševikai ir Lietuvoje ėmė planingai ardyti, griauti, naikinti viską, kas sudarė valstybės ir tautos gyvybės pagrindą, melu ir klasta stengėsi apnuodyti žmonių sąmonę. Lietuvos kariuomenėje, kas dar liko iš jos performavus pagal Maskvos diktatą į 29-ąjį teritorinį korpusą, kaip ir kituose raudonosios armijos daliniuose buvo įsteigtas „Politvadovų institutas“. Dalinių vadai be priskirtų politrukų (sutrumpintai iš rusų k. „političeskij rukovoditelj“) sutikimo negalėjo nieko savarankiškai spręsti. Kasdien daugėjo agitatorių, kurie per susirinkimus ir mitingus skleidė bolševikų propagandą, „plovė smegenis“ kariams, neslėpdami grasinimų. „Taip, kaip buvo, jau nebebus“, – kalbėjo jie. V.Dūda, kartą ilgai klausęs politrukų kalbų Pabradės poligone, atsistojo ir papasakojo kariams, ką jam teko išgyventi ir pamatyti vaikystėje, paragino visus gerai pagalvoti ir netikėti bolševikų demagogija. Vladas tuojau buvo areštuotas ir su grupe karininkų, tarp kurių buvo ir kpt. V.Sabeckis, išvežtas į Sibiro šiaurėje įkurtą Norilsko konclagerį. Apie kalinių laikymo sąlygas tenai galėtų išsamiau papasakoti tie, kuriems teko gyventi tame pragare, nors tokių faktiškai jau nebeliko – arba išmirė lageryje, arba miršta dabar dėl amžiaus. Įkalintas V.Dūda ir ten nenurimo, taigi konclagerio vadovybė nusprendė atsikratyti kaliniu ir pervežant jį į kitą, Taišeto, konclagerį pakeliui nušovė. Tai įvyko 1943 m. lapkričio 4 d.

Turėjo dėl ko nekęsti bolševikų ir jų ideologijos ne tik Vladas, bet ir kiti kazokai, savo gimtinėje nukentėję ne tik per pilietinį karą, bet ir vėliau, per prievartinės kolektyvizacijos metus. Matyt, ne be priežasties 1941 metais, kilus karui tarp buvusių sąjungininkų – fašistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kazokai, tarnavę raudonojoje armijoje, masiškai pereidavo vokiečių pusėn, kad atkeršytų už patirtas skriaudas. Rašytojo A.Solženicyno ir istoriko N.Tolstojaus žiniomis, vokiečių Vermachte tarnavo apie 110 tūkstančių kazokų. Tačiau vokiečių karinė vadovybė tik dėl jai suprantamų priežasčių stengėsi kazokų dalinius laikyti Vakaruose, bet ne Rytų fronte. Baigiantis karui, 1944 metais, kazokai pasistengė kuo greičiau pasiduoti anglams ir amerikiečiams, kad tik nepakliūtų rusų nelaisvėn. Deja, tai jų neišgelbėjo. Teherano ir Jaltos konferencijose Josifas Stalinas pareikalavo, kad Vinstonas Čerčilis ir Franklinas Ruzveltas pasižadėtų sugrąžinti į Rusiją visus buvusius jos piliečius, kurie atsidūrė Vakaruose kaip vokiečių belaisviai, taip pat išvežtus darbams bei pabėgėlius, kurių buvo daugiau nei 5,5 milijono. Anglai ir amerikiečiai su tokiu reikalavimu sutiko: jų moralė aiški – savi marškiniai arčiau kūno. Panaudojus klastą, o neretai ir prievartą, karo belaisviai, išvežtieji darbams ir pabėgėliai būdavo paprasčiausiai atiduodami tiesiai į karinės kontržvalgybos „Smerš“ rankas. Buvę raudonarmiečiai iš vokiečių konclagerių keliavo tiesiai į Sibire ar Tolimuosiuose Rytuose esančius rusų konclagerius. Daugelis žmonių, pakliuvusių į Vakarus, be jokio teismo buvo žudomi specialių „Smerš“ dalinių.

Liūdno likimo sulaukė kazokai. Nesenai Anglijoje išslaptintuose kai kuriuose saugumo tarnybų dokumentuose rašoma, jog karo pabaigoje anglams į nelaisvę pasidavė daugiau 32 tūkstančių kazokų. Vykdydami J.Stalino reikalavimą, anglai pirmąją belaisvių partiją – 10 tūkstančių kazokų –1944 m. spalio 1 d. iš Liverpulio uosto laivais nuplukdė į Murmanską ir perdavė rusams. Dauguma kazokų čia pat buvo sušaudyti, kitų likimas nežinomas. Gyvenantis Anglijoje rašytojo Levo Tolstojaus vaikaitis istorikas Nikolajus Tolstojus, susidomėjęs kazokų likimu ir surinkęs faktus, parašė knygą „Jaltos aukos“, kuri sukrėtė anglų visuomenę. Mūsų skaitytojai apie šią knygą turbūt nieko nežino, taigi nėra girdėję ir apie baisią tragediją, įvykusią Austrijoje, netoli Lyenco miesto. Baigiantis karui, 22,5 tūkst. kazokų (kai kurie buvo net su savo šeimomis) buvo suvaryti ir laikomi didelėje stovykloje netoli miesto prie Dravos upės. Anglai ilgai įkalbinėjo kazokus grįžti į Rusiją, tačiau šie nesutiko. Tada 1945 metų gegužės mėnesį stovyklą apsupo anglų kareiviai su tankais. Žmonės buvo mušami šautuvų buožėmis ir varomi iš stovyklos ant tilto per Dravos upę. Kitoje upės pusėje kazokų jau laukė pasiruošę raudonosios armijos daliniai. Kazokų karininkai, supratę, kas jų laukia, ėmė šokti nuo tilto į upę. Iš abiejų pusių nuo Dravos krantų į nušokusius į vandenį kazokus buvo atidengta ugnis.

Kai kam vis dėlto pavyko išplaukti į krantą ir pasislėpti krūmuose. Tačiau ir rusų, ir anglų kareiviai dar visą savaitę šukavo Dravos pakrantėje esančius krūmus ir sulaikytus bėglius šaudė vietoje. O kaip pasielgė „Smerš“ galvažudžiai su kazokais, anglų nuvarytais per tiltą į rusų pusę, aiškinti turbūt nereikia...

Štai kaip elgėsi Vakarų valstybių politikai, patys visomis išgalėmis rėmę bolševikus, didinę jų galią ir agresyvumą.

Dažnai susimąstau: kiek daug man artimų, garbingų žmonių nukentėjo ar net žuvo nuo bolševikų rankų ir beprotiškų komunizmo idėjų, įgyvendinamų per kančias ir kraują. O kiek jų nukentėjo visoje Lietuvoje? Ką Lietuvai atnešė vadinamoji Pergalės diena?

Mano tėvo vyriausias brolis Kazimieras Semaška, buvęs 1919 metų savanoris, mirė sunkiai sužeistas mūšiuose su bolševikais ties Zarasais. Kitas brolis Bronius Semaška, buvęs Lietuvos geležinkelio aukštas pareigūnas, 1941 metais buvo bolševikų suimtas, išvežtas į Rusiją ir 1942 metais kalėjime nukankintas.

Į visas pavergtas valstybes bolševikų idėjos atėjo kruvinu keliu. Jauniausias tėvo brolis Petras 1946 metais Ramygaloje buvo nužudytas Sokolovo smogikų, persirengusių Lietuvos partizanais. Ten pat buvo nužudyta ir daugiau žmonių, kurie nepritarė bolševikams ar nuo jų slapstėsi. Tarp jų buvo ir mano tėvo draugo kapitono Kaupo žmona.

Ketvirtas iš Semaškų šeimos, mano tėvas majoras Jonas Semaška (po mirties – pulkininkas), buvęs „Žemaičių legiono“ vadas, 1947 metais Lukiškių kalėjimo šaudymo kameroje buvo šaudomas, po to dar ir kirviu užkapotas.

Mano krikšto tėvas kapitonas Dominykas Jėčys, buvęs Dainavos apygardos partizanų vadas, apsuptas priešų žuvo 1946 metais. Nieko nežinantiems apie Lietuvos netolimą praeitį, ypač jaunimui, sunku įsivaizduoti, kokias kančias teko patirti žuvusiųjų artimiesiems kalėjimuose ir tremtyje. Ne geresnė dalia teko ir tiems, kurie išvengė tremčių: jiems teko gyventi nuolat kenčiant baimę, persekiojimus ir pažeminimus. Kiekviena okupacija, karas, prievarta atneštos idėjos mirtinai pažeidžia tautos moralę, vienybę, ištikimybę savo kraštui, griauna šeimas, išaugina ne vieną prisitaikėlių kartą, kuriems savo krašto laisvė nebetenka prasmės.

Atgimimas! Kiek būta vilčių ir tikėjimo ateitimi. Vylėmės, kad atsigaus, atgims Lietuva savo dvasia ir darbais. Tiesa, vieni iškart ėmėsi reikšmingos veiklos Tėvynės labui, kiti gi išsigandę iš pradžių pritilo, išvydę griūvančią sovietinę imperiją, o paskui nežabotu melu ir apgaule ėmė veržtis į valdžią... Labai skubėjo sugrobti ir pasidalyti visą Lietuvos turtą. Tarsi vietnamiečių pasakoje, kai vietoje seno drakono užauga kitas – dar plėšresnis jaunas drakonas.

Mūsų nepriklausomybės priešai labai greitai pakeitė, kitom spalvom nudažė kailį ir dar Atgimimo metais jau spėjo pasireikšti kaip gerai organizuota jėga, mokėjusi apkvailinti liaudį ir paimti valdžią į savo rankas. Todėl ir buvo propaguojama tokia laisvė, kuri be jokios atsakomybės Tėvynei ir tautai leidžia pradanginti milijonus, žmonių sukauptas gėrybes, sugrobti žemes ir priimti tokius įstatymus, kurie pateisina viską, kas naudinga mūsų „ moraliems“ politikams ir naujiesiems nuvorišams.

Ne man vienam ateina mintis, jog į mūsų gyvenimą įsiveržė klastinga, toli numatanti baisi jėga, siekianti mus sugrąžinti ten, kur jau buvome. Skaudu. Bet turėkime vilties, kad ateis diena, kai turto kultas ir noras kuo greičiau susikrauti milijonus žmonių vargo ir kantrybės sąskaita bus pažabotas. Tikėkime, kad jauni žmonės, gimę laisvėje, gyvens ir mąstys drąsiau, nebus prisitaikėliai.

© 2006 „XXI amžius“