|
Einant į Tikslą
Petras KATINAS
Vos devynis narius turinti Seimo valstiečių-liaudininkų frakcijėlė, tik patvirtinus premjeru G.Kirkilą, iškart pareiškė savo pretenzijas užimti net trijų ministrų kėdes naujajame ministrų kabinete. Ir ne bet kokių, o ūkio ir vidaus reikalų. Savaime suprantama, žemės ūkiui toliau vadovaus ir ES pinigus dalys pati bičiulė Kazimira. Oi, ne be reikalo rusai jai kunigaikštienės titulą suteikė! Apetitai tikrai kunigaikštiški. Ne mažesni kaip savo tėvynėje pasislėpusio rusų suvirintojo. Juk dar A.Brazausko eros laikais priimtas sprendimas, kas dalys ES milijonus. Visa bėda, kad ir kiti vadinamosios naujosios koalicijos partneriai apetitu nesiskundžia. Antai vos susikūrę pilietininkai irgi pareikalavo savo dalies. Kaip ir prie nomenklatūrininkų prisišlieję liberalcentristai.
Tad visai nereikia pavydėti naujajam Premjerui, kad pagaliau išsipildė jo auksinė svajonė. Tyčiniai ar netyčiniai Lietuvos-Baltarusijos sienos pažeidimai, įvykę per paskutinį mėnesį, tikriausiai labai neigiamai atsiliepė G.Kirkilo, kaip krašto apsaugos ministro, įvaizdžiui. Juk Lietuva NATO narė, o per jos sienas skraido kas tiktai nori. Natininkai tikriausiai nepaglostydavo iš pažiūros spitraus, bet įvairius ČP (rus. črezvyčainoje proisšestvije ypatingas įvykis) praleidžiančio ministro.
Aišku, į 14-osios Vyriausybės ministrų kabinetą įeis ir senieji išbandyti kadrai, tarp jų ir A.Brazausko sosto paveldėtoju skelbtas Z.Balčytis. Nesvarbu, kad sostas kol kas atiteko kitam. Ir, atrodo, kur kas gudresniam ir lankstesniam. Tam tikrų minčių kelia tai, kad naujosios koalicijos partnerių portfelių dalybose nuolat pūpsėjo pilkuoju kardinolu vadinamas partijos šulas A.Brazausko pavaduotojas J.Bernatonis. Todėl susidaro įspūdis, kad ne G.Kirkilas, o J.Bernatonis, kaip partijos genseko akys ir ausys, dėlioja naujosios Vyriausybės pasjansą.
Tiesa, ne jis vienintelis. Be draugės Kazimiros ir J.Bernatonio, derybose, dalijantis obščiaką, nuolat šmėsčiojo tokių iškilių politikų, kaip valstiečių liaudininkų frakcijos seniūnės A.Staponkienės, pilietininkų, dar kitaip vadinamų internacionalistų, H.Žukausko ir N.Orechovo figūros. Arba buvusio moderniojo krikščionio demokrato, dabar tapusio dideliu liberalcentristu, V.Bogušio šešėlis. Pastarasis tiesiog tryško optimizmu dėstydamas naujosios vyriausybinės koalicijos privalumus ir būsimuosius laimėjimus. Esą susiformavo koalicija iš valstybiškai mąstančių partijų, kurioms valstybės reikalai yra svarbesni už visus kitus. Čia jau visai sumodernėjęs V.Bogušis pralenkė net pats save. Kas ne kas, o jis puikiai žino, kaip buvo formuojama valstybiškai mąstančių partijų Naujosios politikos koalicija, kurioje prie Molėtų ežerų sukirto rankomis A.Paulauskas, R.Paksas, modernusis V.Bogušis ir tada dar be priedėlio liberal buvusieji centristai. Koks didelis šnipštas išėjo iš tos net V.Adamkaus palaimintos naujosios politikos, visi puikiai prisimename. Vien tai, kaip nutūpė libdemų erelis, labai daug ką pasako. Panašiai gali atsitikti ir dabar. Tiktai vietoje buvusio V.Uspaskicho asmeninio uabo, kuriuo jis siekė paversti Lietuvą, atsirado net keli uabai. Ir kas tada pūpsos šalia naujojo Premjero iš dešinės politbiuro posėdžiuose svarstant svarbiausius valstybės klausimus, kaip prie A.Brazausko pūpsodavo V.Uspaskichas? Kaip pažymi įžvalgūs politikos apžvalgininkai, uspaskizmas tebuvo tiktai ryškiausiai išreikštas visuotinės demokratinių vertybių krizės produktas, krizės, ištikusios valstybę, ne tik politinius, bet ir socialinius, dorovinius, netgi ūkinius mechanizmus. Dabar uspaskizmo vėliavą ketina pasiimti ne tik Kazimira ir Viktoras II, bet ir kiti. Ir kas gi gali garantuoti, jog, ypač artėjant savivaldybių rinkimams, neatsiras naujų šustauskų ar paksų bei uspaskichų? Todėl gana keistai skamba Prezidento samprotavimai, kad dešinieji, neapsiėmę formuoti naujosios Vyriausybės, elgėsi neatsakingai, tad jam neliko kitos išeities, kaip pavesti sudaryti Vyriausybę vėl tiems patiems brazauskininkams. Kartais norima įpiršti nuomonę, kad Prezidentas visada lyg ir rėmė dešiniuosius. Tačiau kada gi taip buvo? Tos paramos nesimatė nei per pirmąją, nei per dabartinę S.Daukanto aikštės rūmų šeimininko kadenciją. Greičiau atvirkščiai.
Pasibaigus dar vienam daugiadienių švenčių maratonui, kai, dideliam aludarių džiaugsmui, buvo išgerta dešimtys tūkstančių įvairiausių bambalių ir bokalų, o pajūryje stumdėsi vos ne pusė Lietuvos, visuomenė apkvaito ne tik nuo neregėtų karščių, alaus ir ją apėmusio tingumo, bet ir nuo įvairių partijų vadų pareiškimų, pažadų ir demagogijos. Dar kartą akivaizdžiai pademonstruota, kad elitui ar pretenduojančiam į jį žodžių ir darbų vienovės principai neegzistuoja. Kaip, beje, ir pačios dirbtinai sulipdytos neva partijos, kurios, kaip žinoma, privalo skirtis viena nuo kitos pirmiausia savo ideologija.
Tačiau kas gi gali pasakyti, kuo skiriasi vadinamosios darbiečių, valstiečių, naujai atsiradusi pilietininkų bei kitos panašios partijos viena nuo kitos? Juk faktiškai visos jos buvo sukurtos ne tik kaip apsišaukėlių bei politinių avantiūristų privačios bendrovės, bet ir kaip žinomų politinių ir finansinių jėgų valios vykdytojos. Juk ir komunistiniais laikais vadinamosios liaudies demokratijos šalyse, tokiose kaip Lenkija, Čekoslovakija ir kitose, buvo leista egzistuoti grupuotėms, pasivadinusioms partijomis. Bet jos neturėjo jokio balso ar kitokio svorio. Viskam dirigavo komunistai, žinoma, pagal Maskvos nurodymus. Todėl vadinamieji mūsų socialdemokratai tiktai šaiposi iš tokių partijėlių ir jų ambicingų vadeivų.
Tiesa, padėtis dabar pasikeitė. Tenka dalytis postais, netgi pinigais su tokiais partneriais. Bet tai ir viskas. Didžioji grobio dalis taip ir lieka tai vienintelei. Ir partneriai su tuo taikosi, nes niekas iš tų neva partijų vadovybės taip ir neišsivadavo iš to laikotarpio dvasios. Todėl tikėtis kokių nors esminių pokyčių G.Kirkilo parlamentinės mažumos Vyriausybėje neverta, nors didele Seimo balsų dauguma patvirtintas naujasis Premjeras ir užsimena, kad jis nesivadovaus savo partinio viršininko nubrėžtu stabilumo tęstinumo principu, o imsis reformų, netgi didelių. Bet kartu akcentavo, kad socdemai prisiėmė atsakomybę už Vyriausybės darbą, todėl jiems teisėtai priklauso dauguma ministrų portfelių. Dar daugiau, naujasis Premjeras sakė, jog nėra nė vieno žmogaus, kuris aklai eitų savo pirmtako pėdomis. Netgi dėstė, jog buvusioje koalicijoje darbiečiai dažnai blokuodavo anos Vyriausybės sprendimus, elgėsi pernelyg populistiškai, todėl geriau jau turėti reikalų su opozicija nei su tokiais sąjungininkais. Ką gi, žiūrėsim, kai dugną dėsim. Kitas dalykas, ar spės 14-oji Vyriausybė įdėti tą dugną, net jeigu ji sugebėtų išlikti bent iki kitų metų vasario 25 dieną įvyksiančių savivaldybių rinkimų.
Bet iki to laiko dar gali daug kas atsitikti. Kol Seimas patvirtins naujojo ministrų kabineto sudėtį, naujosios Vyriausybės programą, dar praeis kiek laiko. Nors naujasis Premjeras dėl to patvirtinimo galvos pernelyg nesuka. Jis puikiai žino, kad tautos išrinktieji ir taip jau murma, jog tokią karštą vasarą jie gaišta brangų laiką ir, užuot lepinęsi pajūryje ar užsienio prabangių viešbučių baseinuose, priversti spręsti tokius nereikšmingus reikalus.
T aigi dėl naujosios vykdomosios valdžios patvirtinimo problemų nebus. Politinės košės puodas vėl užvirs, kad net dangtis kilnosis, tiktai rudens sesijoje. Todėl telieka tik spėlioti, ties kokiu slenksčiu suklups kairiojo-centro Vyriausybė. Tad kaipgi žmonės, koks jų vaidmuo? Ogi dauguma jų, kaip toje dainuškoje, į viską nusispjaut arba spjaudyti ir gaudyti. Ir nėra ko norėti. Pernelyg ilgai neišsivaduojama iš komunistinės ideologijos, neveikia įstatymai, didėja nusikalstamumas, gajus vakarykštis baudžiavinis-kolchozinis žmogaus stingulys, o svarbiausia begalinis, bedvasis didelės dalies visuomenės troškimas kuo greičiau praturtėti.
Atkurtosios nepriklausomybės aušroje rašytojas Raimundas Kašauskas rašė: Koks receptas galėtų būti pasiūlytas iškankintai, sunkiai sveikstančiai, alinamai prieštaravimų Lietuvai? Tas pats, kurį žmonija turi nuo seniausių laikų: santarvė, artimo meilė, dora, pasiaukojimas, teisingumas. Bet kas gi dabar laikosi tų receptų? Ir kokius receptus gali pasiūlyti dabartiniai liaudies išrinktieji. Todėl teks nešti tų išrinktųjų ir jų šeimininkų uždėtą kryžių bet jau iki kitų rinkimų. Ir vargu ar pasiteisintų priešlaikinių rinkimų eksperimentas. Nes išvesta takoskyra per pačią nuvargintos tautos širdį. Ką žmonėms rinktis? Kur lyderiai? Gal iš aukštybių nužengs Mesijas, išves iš dykumos? O gal vėl įsikiš Kremlius ir pasiūlys kokį nors naują Uspaskichą ar Šustauską su Paksu? Gal net kokią moteriškaitę pakiš? Juk ir be kunigaikštienės tokių atsirado. Kuo gi ne gelbėtojos L.Graužinienė ar V.Blinkevičiūtė, pagaliau eksministrė R.Žakaitienė (ankstesnę pavardę, atsiprašau, pamiršau), bandanti uždrausti žurnalistams kaišioti nosis į naujųjų dvarponių valdas. Tad ar vėl lauksime, ar, anot nemirtingojo klasiko, paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu?
Apskritai didelių vilčių, kad G.Kirkilas taps nepriklausomu politiniu žaidėju ir kurs civilizuotą vakarietišką, į visuomenę atgręžtą politiką, nėra daug. Juk ne be reikalo jis yra vadinamas neokomunistinės nomenklatūros propagandos ministru. Negalima pamiršti ir to, kad pasitraukdamas A.Brazauskas paliko mažiausiai 200 labai aukštų politinio pasitikėjimo pareigūnų ministerijų sekretorių, departamentų vadovų ir kitų. Jie kaip ir anksčiau diktuos savo sąlygas, mūru stos už nomenklatūros reikalus. Todėl naujajam Premjerui, net jeigu jis to ir panorėtų, atsikratyti sovietinės naštos ir partinių pavalkų vargu ar įmanoma.
© 2006 XXI amžius
|