| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Ne kartą žvelgęs mirčiai į akis... Tauro apygardos partizano Petro Gumausko Kazimieras DOBKEVIČIUS
Savanoris Antanas Gumauskas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, po 1918 1923 metų kovų gavo apie septynis hektarus nederlingos žemės Liepynų kaime, ant Šešupės kranto netoli Marijampolės. Su žmona Marija Brūzgaite Gumauskiene pradėjo sunkų naujakurių ūkininkų gyvenimą.Augo vaikai, pradėjo lankyti pradinę mokyklą, o vėliau ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Bolševikų okupacija viską sujaukė ir sudarkė nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Prasidėjus rezistencijai ir partizanų sąjūdžiui, Gumauskų šeima negalėjo likti nuošaly. Jų namuose dažnai lankėsi partizanai, vyresnieji vaikai įsitraukė į pogrindinių organizacijų veiklą. Lemtingą 1947 metų vasaros rytą Gumauskų sodybą, kurioje buvo septyni partizanai, apsupo čekistų kariuomenės dalinys. Įvyko mūšis, žuvo trys partizanai, keturiems pavyko pasitraukti, nors priešo pajėgos buvo kelis kartus gausesnės. Žuvo ir keli rusų kareiviai. Iš Gumauskų šeimos tik aštuoniolikmetis Rygiškių Jono gimnazijos septintos klasės mokinys Algimantas paspruko nuo jį besivejančių ir apšaudančių kareivių, tik su glaudėmis iššokęs iš dirbtuvėlės antrame aukšte esančio kambarėlio ir pasislėpęs pro pat namus tekančioje Šešupėje. Nutilus mūšiui, sovietų saugumiečiai išsivežė tėvą, vyriausiąją dukrą mokytoją Juliją ir vyriausiąjį sūnų, mokytojų seminarijos moksleivį Vytautą, kurio, kaip paaiškėjo vėliau, čekistai suimti pas Gumauskus ir buvo įsiveržę. Be to, į sunkvežimius susikrovę išvežė viską, ką galima buvo išsivežti. Namie liko motina, dvylikos metų Ramutė ir paauglys Petras, kuriam buvo 16 metų, bet dėl mažo ūgio buvo palaikytas žymiai jaunesniu ir paliktas tardyti vietoje...Kuomet į klausimą, kur kiti banditai, jaunėlis Petras atsakė, kad banditai, susikrovę į mašinas visus jų daiktus, išvažiavo į Marijampolę, buvo žiauriai sumuštas ir be sąmonės numestas į krūmus sode. Nūnai jau 75-erių sulaukęs žilagalvis partizanas Petras prisimena, kad tik po kelių valandų atgavo sąmonę. Netrukus vėl pasirodė mašinos, pilnos čekistų, kurie dar dvi savaites gyveno mūsų namuose, o mama, sesutė ir aš, palikę namus, pradėjome slapstytis. Tėvas ir jo vyriausia dukra Julija buvo nuteisti dešimčiai metų katorgos, o sūnus Vytautas, kaip pogrindinės grupės organizatorius, 25-iems metams katorgos. Jaunesnioji dukra Ramutė, gyvendama pas gimines bei pažįstamus ir nuolatos slaptydamasi, mokėsi Igliaukos ir Sasnavos vidurinėse mokyklose, o 1952 metais buvo suimta ir nuteista dešimčiai metų kalėjimo, bet po Stalino mirties kaip nepilnametė netrukus paleista į laisvę ir grįžo į Lietuvą. Gyvena Prienuose. Tuo tarpu tėvas, Julija ir Vytautas vargo, kentė pažeminimą visą jiems skirtą laiką. Algimantas, perėjęs į pogrindį, kelis mėnesius slaptėsi ir bandė legalizuotis, tačiau saugumiečiams žinomas kaip Vytauto brolis buvo nuolat persekiojamas, ieškomas, todėl savo ateitį susiejo su partizanais ir, gavęs Balandžio slapyvardį, stojo į ginkluotą kovą su priešu. Beveik ketverius metus Algimantas kovojo partizanų gretose. Ne kartą žiūrėjo mirčiai į akis, kelis kartus sužeistas, 1951 metų balandį, vykdydamas užduotį, buvo sunkiai sužeistas, mirė. Jo kūnas buvo niekinamas Marijampolės saugume. Ilgiausią, sudėtingiausią, legendomis apipintą kelią nuėjo jauniausias Gumauskų sūnus Petras, kuris, palaikydamas su broliu Algimantu nuolatinį ryšį, pasidarė partizanų pagalbininku ryšininku. Vėliau visateisiu partizanu, dėl savo mažo ūgio toliau sėkmingai vykdžiusiu ryšininko pareigas. Beveik penkerius metus Petras laviravo tarp gyvenimo ir mirties, vis išvengdamas žūties arba ilgametės katorgos. Kartą buvau suimtas Žirniškių kaime, kai vykdžiau užduotį, prisimena pavojingą atsitikimą P.Gumauskas. Varganoje sodybėlėje taisiausi sugedusį dviratį, ir staiga suburzgė mašina, iš kurios iššoko čekistai ir pradėjo mane supti. Kažkas pranešė mano buvimo vietą.Turėjau su savimi pistoletą ir kai kurias partizanų nuotraukas, kurias pats darydavau. Reikėjo žaibiškai viską paslėpti. Tuo metu po liūties žemė buvo minkšta. Spėjau viską išmesti ant gyvulių išminto tako ir užžerti žemėmis. Iškratę mane čekistai nusivedė prie mašinos. Iš pradžių pasivadinau pusbrolio pavarde, tačiau po ilgų tardymų, apklausų išaiškėjo tikroji mano pavardė. Savo amžių ketveriais metais sumažinau, nes dėl mažo ūgio galėjau pasisakyti esąs nepilnametis. Suimtas buvau tris savaites. Kameroje buvo provokatorių. Nieko neiškvotę, kaip nepilnametį tolesniam auklėjimui perdavė vaikų namų direktoriui. Šis išsiaiškino, suradęs mano metrikus, kad esu pilnametis. Mane vėl grąžino čekistams, o šie, atnaujinę apklausą ir tardymus, reikalavo, kad susitikčiau su broliu Algimantu ir jiems praneščiau apie jo buvimo vietą. Buvau priverstas pažadėti. Mane sekė, tačiau su broliu susitikau čekistams nežinomoj vietoj ir nežinomu laiku. Aptarėme savo padėtį, nes buvo aišku, kad ramaus gyvenimo neturėsime. Nepagailėjo likimas Petrui ir nuolatinių pavojų, rizikingų žygių, skausmingų netekčių. Tapo partizanu, slapyvardžiu Pipiras. 1952 m. sausio 31 d. Varnabūdės miške Petrą-Pipirą ir dar penkis jo bendražygius užklupo čekistai. Jėgos buvo nelygios. Mūšio metu keturi partizanai K.Popiera-Gegužis, B.Popiera-Meška, K.Kurtinys-Ąžuolas ir L.Vokietaitis žuvo, o S.Jankauskas-Keleivis sunkiai sužeistas bandė nusižudyti, tačiau, išlikęs gyvas, pateko į nelaisvę ir po ilgų tardymų bei kankinimų buvo nuteistas mirties bausme... Apie tą lemtingą dieną pasakoja vienintelis išlikęs gyvas P.Gumauskas-Pipiras: Kai žuvo bendražygiai, bandžiau naudotis jų ginklais, tačiau jie jau buvo be šovinių. Savo ginklo neturėjau, nes ryšio reikalais ruošiausi vykti į Prienus. Bėgau Mikališkių kaimo link, purtydamas egles, kad sniegas užbertų pėdas. Pamiškėje pasigirdo šūviai. Tuomet pasukau Plutiškių kryptimi, bet ir čia pamiškėje išvydau daugybę rusų kareivių. Bėgau toliau, kol čekistų šuo užšoko ant sprando, o pribėgę du kareiviai automatų buožėmis ėmė daužyti galvą. Kai skilo ir lūžo galvos kaulai, praradau sąmonę, o kai šiek tiek atsipeikėjau operacijos vykdymo štabe, vieno ūkininko sodyboje, prasidėjo tardymas. Sakiausi esąs vokietukas ir vienas gyvenu miške. Kadangi buvau basas ir be žieminių drabužių, čekistai pasiūlė kareiviškus batus ir milinę, skatindami bendradarbiauti ir viską jiems papasakoti. Kai tvirtinau, kad nieko nežinau, buvau vėl daužomas ir be sąmonės numestas kluone. Ne kartą atėję čekistai tikrino, ar esu gyvas, o pastebėję gyvybės ženklus vėl daužė iki sąmonės netekimo, nes vienas Marijampolės čekistas mane atpažino. Nerodžiau gyvybės ženklų, su kitais žuvusiais partizanais nuvežė į Marijampolę ir visus išmetė saugumo kieme. Tačiau, pastebėję, kad esu dar gyvas, vėl pradėjo tardyti ir net apavė žuvusiųjų batais, kurie išgelbėjo mano kojas nuo amputavimo. Išvežė į Kauną ir perdavė to miesto tardytojams. Kančių keliai Kaune tęsėsi keturis mėnesius. P.Gumauskas buvo nuteistas 25 metams katorgos ir penkeriems metams tremties. Po Stalino mirties į Lietuvą grįžo po dvylikos metų. Po ilgų vargų apsigyveno tėviškėje. 1998 m. lapkričio 18 d. P.Gumauskui Pipirui, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanui, didvyriškai gynusiam Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus įteikė Vyčio kryžiaus ordiną. Legendinį gyvenimo ir kovų kelią nuėjęs garbus partizanas, katorgos metu dalyvavęs Norilsko kalinių sukilime, ir dabar pavydėtinai stiprus savo dvasia. Jis džiaugiasi Lietuvos nepriklausomybe, stiprėjančia demokratija. Visa viltis, kad ateinančios kartos įtvirtins mūsų laisvę, sustiprins ekonomiką, sako P.Gumauskas, ne kartą žiūrėjęs mirčiai į akis. Su Dievo pagalba turime kurti gražią, dorą ir teisingą Lietuvą. Autoriaus nuotraukos
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |