|
Ar mūsų jau nebėra?
Petras KATINAS
Nespėjo naujasis pasitikėjimo Vyriausybės vadovas apšilti kojų išsvajotame savo partinio viršininko kabinete, kai pradėjo dalyti postus. Pirmiausia keliasdešimčia žmonių papildyti apskričių kadrai. Ypač pagausėjo partijos bičiulio vadovaujamos Aplinkos apsaugos ministerijos klerkų ir aukštesnio rango valdininkų kadrų. Žinoma, kaip ir savo patarėjų korpuse daugiausia socdemai bičiuliai, nes, kaip žinoma, kompetentingų asmenų daugiau Lietuvoje nėra. Tiktai įdomu, ką jie ten veiks: pasirašinės leidimus nelegalioms statyboms pajūryje ir kitose gražiausiose Lietuvos vietose? Bet jau ir tokių vietų beveik nebeliko. Antra vertus, į papildomas vietas pašaukti tie socdemai, kurie anksčiau mažumėlę buvo nustumti nuo gerai mokamų valstybinių tarnybų. Dabar visi šie partiniai funkcionieriai vėl pakviesti prie lovio. Juk niekas nežino, ar ilgai išsilaikys ta pasitikėjimo Vyriausybė. Jeigu švietimo ir mokslo ministrės R.Žakaitienės pavaduotoju socdemų partijos prezidiumas pasiūlė skirti ne ką kitą, o Rimantą Vaitkų, didelį KGB-FST įkurtos tarptautinės Baltijos akademijos rėmėją, dar 2004 metų rugpjūtį atsiliepusį į savo partijos bičiulio Jevgenijaus Kostino raginimą pripažinti šios akademijos absolventų diplomus. Netgi tuometinis švietimo ir mokslo ministras A.Monkevičius, sužinojęs apie tai, šiuo klausimu kreipėsi į Vilniaus apylinkės prokuratūrą. Anot socdemų partijos veikėjos Irenos Šiaulienės, R.Vaitkus yra ypač vertingas partinis kadras, o tokie nesimėto. Todėl partijos prezidiumas ir rekomendavo jį į šias pareigas. Mat, kaip teigė I.Šiaulienė, tautinės mažumos dar nepakankamai integravosi į Lietuvos gyvenimą, o R.Vaitkus padėsiąs joms tai padaryti. Per visokias tarptautines, pagal Kremliaus programą dirbančias akademijas bei institutus. Kai dėl tos tautinių mažumų nepakankamos integracijos, tai kas ne kas, o tokia partinė bičiulė kaip I.Šiaulienė turėtų žinoti, kad jie visiškai nenorėjo ir nenori integruotis, kaip ir jų seneliai ar tėvai, per 50 metų taip ir neišmokę kalbėti lietuviškai. Dėl R.Vaitkaus, Premjeras, pamatęs, kad bičiuliai perlenkė lazdą, pasiūlė pastarajam pačiam apsispręsti, ar verta jam būti švietimo ministro pavaduotoju. Pastarasis pareiškė atsisakąs tokios garbės, nes priešai žiniasklaidoje sukėlė isteriją, o savo atsisakymo motyvus paaiškinsiąs atvirame laiške Lietuvos žmonėms. Ką gi, bėglio V.Uspaskicho pavyzdys užkrečiamas. Tiesa, anksčiau tokius laiškus rašydavo tik SSKP CK generalinis sekretorius
Šiaip ar taip, pernelyg akivaizdu, kad socdemų viršūnės pagal senus, dar okupacijos metais nusistovėjusius principus renka žmones valdžion. Be įsitikinimų, be moralinių skrupulų, jau nekalbant apie pasiaukojimą žmonėms ir valstybei. Pragmatiški vokiečiai tokioms asmenybėms sugalvojo gana taiklų pavadinimą: Mann ohne Eigenchaften (žmogus be savybių). O naujasis Premjeras, pasirodo, labai vertina tokius. Kažkodėl imta ypač vertinti perbėgėlius. Tai ne tik vėl socialinės apsaugos ir darbo ministre tapusi buvusi socialliberalų partijos vicepirmininkė V.Blinkevičiūtė ar pilietininkais pasivadinę labai neaiškūs personažai. Štai žiniasklaida tiesiog nustėro, kai išgirdo, jog Premjeras savo patarėja pakvietė vieną apsukrią Kauno poniutę, buvusią aktyvią liberalę, vėliau laiku susipratusią ir perbėgusią pas socdemus, buvusią Seimo narę Jūratę Juozaitienę. Anoji plačiai pagarsėjo, kai, besireklamuodama kaip garsi architektė, sau priskyrė svetimų projektų autorystę. Tačiau visi neteko žado, kai Premjeras į savo patarėjų komandą pakvietė labai prieštaringai vertinamą Prezidento patarėją, vidaus politikos grupės vadovą D.Gudelį. Prezidentas neslėpė atsisakysiąs pastarojo paslaugų. Tai kaipgi čia yra? Prezidentui blogas, o Ministrui Pirmininkui tinkamas. Vieno dienraščio redaktorė stebėjosi: Ar G.Kirkilas, priglausdamas Prezidento išbrokuotą patarėją liberalcentristą, buvusį Anykščių merą Darių Gudelį, nori pademonstruoti, kad Valdas Adamkus nieko nesupranta kadrų klausimais, ar, atvirkščiai, Vyriausybė tiek nusistekenusi, kad ji gali pretenduoti tik į second hand (jau panaudotą P.K.) Prezidento silpnos komandos silpniausiąją grandį? (
) Vis dėlto didžiausia tikimybė, kad šįsyk G.Kirkilą, kaip anksčiau V.Adamkų, mainais į paramą privalomais kadrais aprūpina liberalcentristai. Bet gal ir toje partijoje yra išgarsėjusių ne tik prastu darbu?. Gal ir atsirastų vienas kitas kaip ir vadovaujančioje Socialdemokratų partijoje. Juk sunku patikėti, kad net šioje nomenklatūrinėje grupuotėje neatrandama nieko geresnio kaip, pavyzdžiui, ištikimiausio A.Brazausko ginklanešio J.Bernatonio?
Nieko nepadarysi, veikia ne tik įsigalėjusios senos sovietinės tradicijos, bet ir galingi užkulisiniai svertai. Kodėl gi taip tvirtai jaučiasi J.Bernatonis, kurį jau kelinti metai pliekia beveik visi politologai ir politikos apžvalgininkai? Ogi pirmiausia todėl, kad už jo nugaros tvirtai stovi socdemų ąžuolas, kurio vis dar bijomasi ir klausoma. Nes žino: grius ąžuolas, grius ir visa jo piramidė.
Dažnai mėgstama sakyti, kad nėra iš ko pasirinkti. Esą daugelį tokių gelbėtojų ir mesijų išrinko žmonės, todėl privalu atsižvelgti į jų valią. Bet taip kalbant būtų pravartu prisiminti JAV demokratijos tėvo Tomo Džefersono žodžius: Išrinktas despotizmas tai ne ta vyriausybė, už kurią mes kovojame. Rėmimasis vien vadinamąja liaudies valia, liaudies, savo noru užsimetusia pavalkus, tapo pagrindiniu argumentu valdžios savivalei. Prisiminkime, kaip atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradžioje prof. K.Glaveckas (irgi Seimo ilgaamžis) tvirtino, jog užteks per trejus ketverius metus išmokyti šimtą ekonomistų, šimtą teisininkų, šimtą valdymo specialistų, ir Lietuvos ekonomika bei ūkis kils kaip ant mielių. Ir ką gi matome praėjus ne trejiems ar ketveriems metams, o šešiolikai? Ogi tuos pačius veidus ir asmenybes, tiesa, atmieštus visokiais darbiečiais, valstiečiais-liaudininkais, paksininkais, o dabar dar ir pilietininkais. Na, o tie, kurie iš tiesų gavo tinkamą išsilavinimą, netgi prestižiškiausiuose Vakarų universitetuose, buvo nustumti į pašalius arba, spjovę į viską, paliko tėvynę. Negalima pamiršti ir to, kad rinkimuose dalyvauja vis mažiau žmonių. Neatėjusiuosius balsuoti galima vertinti kaip praradusius atsakomybę, pilietiškumą, o balsuoti ateina tik nupirkti vienu kitu litu, ledų porcija, pasenusios sriubos pakeliu ar tušinuku su vis naujų gelbėtojų vardais. Tad gal reikėtų prisiminti senovės Atėnų patirtį, beje, galiojančią ir dabar kai kuriose labai demokratiškose valstybėse. Pagal senovės Atėnų įstatymus, per balsavimą kiekvienas Atėnų pilietis turėjo pasakyti savo nuomonę. Jos nepareiškęs buvo laikomas blogesniu už priešą ir išvejamas iš Atėnų. Pirmoji Atėnų piliečio priedermė buvo turėti savo nuomonę. Taigi dar V amžiuje prieš Kristų suvokta, kad demokratija tai ne socialinė santvarka (kartais tik jos pavadinimas), bet visuomeninė kokybė, kurią parodo kultūros būklė, socialinės atsakomybės tradicijos, piliečių išsilavinimas, dalyvavimas veikloje. Verkiant Lietuvai reikia a s- m e n y b i ų. O asmenybė tai dvasinė sąvoka. Tikrai asmenybei nereikia vietos, nereikia kotedžų ir namų draustiniuose, jos netraukia, neapsvaigina valdžios troškimas. Kuo bus daugiau asmenybių, tuo daugiau bus tikros ir nedalomos tvarkos bei demokratijos. Nes asmenybės tikslas vienas tarnauti žmonėms.
Tad reikia pagaliau spręsti ne vien kaip sušvelninti sausros pasekmes, bet ir kaip iš viso ryžtis baigti tą užsitęsusią stagnaciją. Galgi pagaliau atsibus ir Lietuvos šviesuomenė, mūsų inteligentai, kuriems pareigos, taurumo, ištikimybės bruožai, nesavanaudė pagalba, žmogaus užjautimas turėtų būti pagrindiniai.
O ką gi matome? Tą akivaizdžiausiai parodė Medininkų žudynių 15-os metų paminėjimo renginys. Į jį neatvyko nė vienas Lietuvos valstybės vadovas. Todėl visiškai teisus buvo vienintelis gyvas išlikęs ir Medininkų siaubą ištvėręs Tomas Šernas, pareiškęs, kad Rusija, atsisakanti išduoti Medininkų žudynių organizatorius ir vykdytojus, lieka tokia pat, kaip ir buvo. Ir Lietuva beveik tokia pati. Mažai kas pasikeitė, sakė T.Šernas. Panašiai kalbėjo ir europarlamentaras prof. V.Landsbergis, paminėdamas ir mūsų valdžios bei prokurorų amebiškumą ne tik Medininkų tragedijos klausimu.
© 2006 XXI amžius
|