|
Visos viltys Dievuje
Lietuva vis labiau ritasi į bedugnę. Šokiruoja žiniasklaidos pranešimai apie tai, kad mūsų valstybė yra pati nesaugiausia, didžiausias mirtingumas keliuose, sveikatos apsaugos sistema prasčiausia, skyrybų skaičiumi pralenkiame visas Europos šalis. Baisiausia, kad 15 proc. moksleivių patiria seksualinę prievartą ir ne bet kur, o mokykloje, 20 proc. paauglių patiria smurtą. O kiek suaugusiųjų nukenčia neaišku. Matyt, labai daug.
Lankydama giminaitį Panevėžio ligoninėje, mačiau šalia jo gulintį suluošintą jauną vyrą, kurį buvo žiauriai sumušę nepažįstami asmenys. Greta gulėjo kitas jaunuolis. Jį, palydėjusį merginą namo, užpuolė penkiese ir sužalojo. Norėjosi verkti kartu su jų motinomis, tiek skausmo ir kančių patyrusiomis.
Grįždama iš ligoninės palydėjau senutę, kuri nusiskundė, kad ją, išrašytą iš ligoninės, einant per pėsčiųjų perėją partrenkė automobilis, ir jai teko antrą kartą gydytis ligoninėje. Ar policijos pareigūnai negalėtų taip nubausti eismo taisyklių pažeidėjų, kad jiems nekiltų noras vėl nusižengti?
Nebėra atjautos, gailesčio, klesti žiaurumas, smurtas. Neįmanoma užmiršti prieš keletą metų įvykusios šiurpios dramos: paauglys, pasmaugęs laikraščiais prekiaujantį berniuką, jį sudegino. Paklaustas, kodėl taip padarė, žudikas atsakė, kad per televiziją dažnai matęs žudynių scenas. Vadinasi, jei smurtas rodomas ar smulkiai aprašomas, tai yra reklama. Smurtas įauga į žmogaus, ypač į vaiko, psichiką ir tampa jo elgesio norma. Lygiai kaip ir reklamuojamas seksas vieša paleistuvystė. Panevėžyje neseniai buvo išprievartautos ir nužudytos dvi merginos: viena studentė, kita paauglė, moksleivė.
Ar dar galima tylėti? Ar nereikia visai Lietuvai šaukti: Dieve, gelbėk tėvynę! Ir ne tik šaukti, bet ir reikalauti. Reikalauti uždrausti per televiziją bei spaudą smurtą ir paleistuvystę propaguojančias laidas. Reikalauti, kad į mokyklas būtų grąžinami kryžiai ir būtų privalomas tikybos dėstymas, kad, mokydamiesi gėrio ir tiesos įstatymų, vaikai išmoktų gražiai bendrauti ir atjausti vieni kitus.
Bet to maža. Ne tik mokykla, bet ir šeima turi rūpintis, kad malda taptų privaloma ir kasdienė. Sekmadieniais privalu, varpams skambant, skubėti su vaikais į bažnyčią atiduoti garbę Dievui, stiprinti savo sielą, savo tikėjimą. Tik taip atsilaikysime prieš blogį ir piktojo pagundas.
Pradėkime šitaip gyventi.
Pamirškime nors valandai savo darbus, savo sodus ir kitus rūpesčius. Esame Dievo vaikai. Ir būkime jais, nepamiršdami dėkingumo savo Dangiškajam Tėvui. Pasikliaukime Juo. Būkime pasiruošę su Juo susitikti, nes nežinia, kada mus pas save pakvies, juk esame svečiai šioje žemėje.
Aldona BUTKEVIČIENĖ
Panevėžys
© 2006 XXI amžius
|