|
Laimė ir nelaimė be pasekmių nelieka
Karo metu, į Vilnių važiuodamas, Daugpilyje laukiau traukinio. Ten buvo nemažai žmonių. Tarp jų vaikščiojo nuskurdęs barzdotas žmogelis ir žmonių prašinėjo maisto, nes buvo tris dienas nevalgęs. Visokių buvo, kai kurie pusmaišius maisto vežėsi, bet nieko nedavė. Šis žmogelis ir prie manęs priėjo. Man jo labai pagailo, nors iš namų vežiausi nedaug maisto, nes buvome po gaisro. Aš visgi pavalgyti daviau, nes Vilniuje ir pats dažnai pusalkanis būdavau. Pavalgęs padėkojo ir dingo tarp žmonių.
Po kurio laiko, slenkant frontui iš Vilniaus, pėsčias apie 200 km ėjau į namus. Neturėjau nei markių, nei maisto. Daug kur buvau užsukęs, bet vis tuščiu pilvu išeidavau. Prieš Ukmergę į vienus namus užėjau, maniau, gal gausiu kelias bulves ar sriubos lėkštę. Namų savininkas mane pažino, prisiminė, kad Daugpilyje aš jį pamaitinau. Jis mane maloniai priėmė, sočiai pamaitino ir liepė daržinėje ant šieno atsigulus pailsėti. Čia užmigau ir pramiegojau iki ryto. Žmogus vėl mane sočiai pamaitino ir dar kelionėn maisto įdėjo.
Kartą Vilniuje nakvojau viešbutyje. Prieš rytą vienas keleivis šoko iš lovos ir išskubėjo į stotį. O po pagalve pamiršo piniginę. Tuoj kitas greitai atsikėlė, piniginę pasiėmė ir iš viešbučio išėjo. Netrukus atėjo piniginės savininkas, bet jos jau neberado.
Po kurio laiko paaiškėjo, kad tas žmogus už vogtus pinigus nusipirko lengvąjį automobilį. Bet neilgai juo džiaugėsi. Su sūnumi bevažiuodami apvirto ir sūnus vietoje žuvo, o šis susilaužė koją. Ir pasveikęs be lazdų jau nebegalėjo vaikščioti. Labai gailėjo sūnaus, buvusios mašinos, o svarbiausia visą gyvenimą liko neįgalus.
Prisimenu dar vieną atvejį. Dirbau Šilutės rajone. Naktį iš sandėlio vienas žmogus norėjo maišą grūdų parsinešti. Eidamas pagrioviu paslydo ir griuvo ant akmenų. Susilaužė ranką taip, kad reikėjo ją amputuoti. Maišas su grūdais taip ir liko griovyje. Jokio darbo žmogus nebegavo, nes niekas juo nebepasitikėjo.
Būna gyvenime ir kitokių atvejų. Viena motina su marčia kas vakarą prie Marijos paveikslo uždegdavo žvakę ir ilgai melsdavosi, kad sūnus mestų girtuokliauti ir rūpintųsi žmona bei trimis augančiais vaikais. Per vienerius atlaidus į Šeduvą atvažiavo garsus pamokslininkas vienuolis. Tas girtuoklis, motinos ir žmonos prikalbintas, atėjo į bažnyčią. Pasiklausęs pamokslų, kuriuose keliamos girtuokliavimo klaidos, pasakė: Daugiau nebegersiu, nes turiu rūpintis žmona ir vaikais. Duotą žodį ištesėjo. Kiek daug šiais laikais mūsų gyvenime įvairiausių apgavysčių, vagysčių, savinamės kito turtą, net žudomi žmonės. Dėl to patys esame kalti, nes mus valdo turto, garbės troškimas, kerštas, didelis pavydas.
Gyvenime dažnai matome, kad laimė ar nelaimė nelieka be pasekmių ir kartais jos atsiliepia vaikams. Iš kitų vogdamas, mažai praturtėsi ar laimingas būsi. Tik žmogaus sąžiningumas, jo tikėjimas veda į tiesos kelią.
Mes nė vienas nežinome tos minutės, kada širdis paskutinį kartą suplaks ir sustos. Teisingai nugyventas gyvenimas ilgus metus bus minimas ir teiks mūsų kraštui, artimiesiems garbę, pasididžiavimą. Ne vienas prisimename Maironį, Vaižgantą, Basanavičių, Kudirką, Čiurlionį ir daugelį kitų.
Šiais laikais mums reikia prisiminti praeities kelius meilės, tikėjimo kelius ir jais vesti augančią kartą. Mūsų šeimos tada bus tvirtos, vaikai tėvus, tėvai vaikus tikra meile mylės, bus užmirštas girtuokliavimas.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|